- Ar tikrai demografinė padėtis krašte pradėjo gerėti?

- 2018 metais rengiant ir tvirtinant „Demografijos, migracijos ir integracijos strategiją“ buvo aiškiai išsakomas tikslas - pasieksime, kad Lietuvoje vėl gyventų 3 milijonai.

Ką tik (2020-01-14) Lietuvos statistikos departamentas paskelbė 2019 m. demografinius duomenis. Kas naujo Lietuvos demografinėje situacijoje, kuri jau beveik tris dešimtmečius labai sudėtinga?

Iš pirmo žvilgsnio, atrodo, turime gerų žinių. Pirma, 2019 m. gyventojų skaičius nesumažėjo ir net padidėjo, tiesa, tik per 100 žmonių. Antra, iš Lietuvos emigravo mažiau, nei imigravo. Migracijos neto - teigiamas. Gyventojų skaičius net padidėjo.

Vis dėlto nuo 1992 m. iki 2019 m. gyventojų skaičius sumažėjo daugiau nei 900 tūkst. žmonių arba ketvirtadaliu - nuo 3 milijonų 706 tūkst. iki 2 milijonų 794,2 tūkst. Beveik tris dešimtmečius sparčiai mažėjęs Lietuvos gyventojų skaičius 2019 m. stabilizavosi ir 2020 m. pradžioje sudarė 2 milijonus 794,3 tūkst. žmonių.

2019 m. buvo pirmieji metai, kai imigravo daugiau, nei emigravo: teigiamas migracijos neto net 10,8 tūkst. Šie nauji 2019 m. demografinių pokyčių ženklai jau vertinami kaip lūžio taškas, jau giriamasi teigiamomis tendencijomis. Galima tikėtis, kad pasigirs džiaugsmingų teiginių: strategija veikia, Lietuva juda žadėtų trijų milijonų link, jau pasiekėme ar artėjame prie demografinio tvarumo būsenos. Artėjant rinkimams, tikėtina, tai bus svarbus veiklos pasiekimų argumentas - migracijoje pasiekti kardinalūs pasikeitimai, išspręsta jau beveik tris dešimtmečius Lietuvą sekinanti migracijos problema, migracijos neto teigiamas, gyventojų skaičius nemažėja. Gal net pasidžiaugsime, kad pasaulis Lietuvos nebelinksniuos, tarp sparčiausiai demografiškai nykstančių šalių, tokių kaip Puerto Rikas. Juk pastaruoju metu tarptautinių organizacijų - Jungtinių Tautų, Tarptautinės migracijos organizacijos, Europos Komisijos - ataskaitose Lietuva buvo minima tarp šalių, pasižyminčių itin sparčiu gyventojų skaičiaus mažėjimu, intensyvia gyventojų emigracija.

Tačiau šios dvi, atrodytų, geros naujienos - tik fasadinė demografinės situacijos pusė. Būtina prisiminti, kad gyventojų skaičiaus kitimo, migracijos neto rodikliai yra išvestiniai. Jie nerodo demografinių procesų turinio. Tad būtina pažiūrėti, kaip už 2019 m. naujais pokyčiais pasidabinusio demografinio fasado kito demografiniai procesai.

- Tai, panašu, realiai džiūgauti nėra ko?

- 2019 m. demografinių procesų pokyčius vertindami praeities ilgesnio periodo kontekste, turime pripažinti, kad demografinis turinys, lyginant su fasadiniu, neleidžia džiaugtis. Net atvirkščiai - verčia susirūpinti ir ieškoti sprendimų. Gyventojų skaičių, jo kitimą lemia trys pagrindiniai demografiniai procesai: gimstamumas, mirtingumas, migracija (emigracija ir imigracija).

Gimstamumas ne tik išlieka mažas, bet toliau mažėjo. 2019 m. gimė 27,7 tūkst. vaikų. Tai mažiau negu 2018 ir ankstesniais metais. Kiti gimstamumo rodikliai leidžia užtikrintai tvirtinti, kad gimstamumas, labai sumažėjęs 1990-aisiais, taip ir neatsigavo iki lygio, kuris Lietuvą bent jau priartintų prie demografinį tvarumą/pusiausvyrą užtikrinančio lygio. Jau keleri metai gimusiųjų skaičius tolsta net nuo 30 tūkstančių kūdikių per metus skaičiaus, buvusio nuo šio šimtmečio pradžios. (Verta prisiminti, kad 1990 m. Lietuvoje gimė 57 tūkstančiai vaikų.) Taigi, čia proveržio 2019 m. tikrai neįvyko, net atvirkščiai - situacija blogėja. Gimstamumo tendencijos tikrai neatitinka fasado gerosios žinios. Teigiamais gimstamumo pokyčiais pasidžiaugti tikrai negalime, nors ir bandome tai daryti, ypač - politinių diskusijų ir pažadų, siekiant šeimų gerovės, kontekste.

- Kokiais būdais būtų galima skatinti gimstamumą?

- Pirmiausia reikia suvokti, kad nors viešosios politikos priemonės gali šeimas skatinti susilaukti daugiau vaikų, tačiau tam reikia laiko. Greitai nieko nebus. Būtina nuosekli, ilgalaikė šeimos politika, su realias problemas sprendžiančiomis priemonėmis. Būtinos ir profesionalios žinios, o ne mėgėjiški eksperimentai.

Siekiant, kad valstybė galėtų paveikti gimstamumo pokyčius teigiama linkme, tokiose visuomenėse kaip mūsų, kur moterys yra išsilavinusios ir dirba, būtina sudaryti sąlygas derinti darbą ir šeimą, vaikų auginimą. Beje, tai taikytina abiem tėvams. Visuomenė turi suvokti, kad abu - motina ir tėvas - nuo kūdikystės dalyvauja vaikų priežiūroje, ugdyme.

Tam, pirmiausia, būtina gerinti vaikų priežiūros ir ugdymo paslaugas. Turi būti prieinami, įperkami, kokybiški darželiai ir lankstesnė juose veikianti sistema, leidžianti vaikus palikti ne tik visai dienai, bet ir valandai ar dviem. Toliau būtinas tinkamas popamokinis vaikų užimtumas mokyklose ir įvairiose veiklose. Turėtų būti valstybės remiami, lengvai pasiekiami, įperkami būreliai, sporto sekcijos ir t.t.

Antra - lankstūs darbo grafikai. Pas mus nelabai suprantama, o darbdaviams ir sunkiai priimtina, kad galima dirbti iš namų, į darbą ateiti tik tada, kai tai būtina, dirbti dalį darbo dienos. Darbdaviai norinčių taip dirbti dažnai net nepriima arba darbe juos vertina mažiau, mažesnės jų karjeros galimybės.

Trečia - patogios, gerai organizuotos vaiko priežiūros atostogos. Lanksčios, gerai apmokamos. Kadangi tai mes jau turime, vaiko auginimo atostogos galėtų būti tas atskaitos taškas, nuo kurio galėtume pajudėti. Tik reikia suprasti, kad į visus šiuos procesus, kurie truks tikrai ne vienerius metus, būtina įtraukti ir vyrus. Tik tada galima tikėtis demografinio tvarumo, kad gyventojų skaičius natūraliai, o ne imigrantų dėka, pradėtų augti.

Lietuvoje didžioji politika dažniausiai orientuota į išmokas. Čia jau daugiau politiniai, o ne šeimos politikos, veiksmai. Įvairių šalių praktikos rodo, kad išmokos gali būti patrauklios tik socialiai silpnesnėms, mažesnes pajamas, žemesnį išsilavinimą turinčioms šeimoms. Be to, jeigu išmokos ir duoda kai kurių rezultatų, tai jie nedideli ir trumpalaikiai.

- Ko dar neįvertina „augančiu“ gyventojų skaičiumi besidžiaugiantys politikai?

- Vertindami demografines tendencijas iš akiračio praleidžiame mirtingumo pokyčius. O juk nuosekliai keliamės iš „dugno“, kuriame pagal mirtingumo situaciją buvome „įstrigę“ apie pusę amžiaus (apie 50 metų). Nuo 2007 m. ir ypač pastaraisiais metais tvirtai žengiame gerėjimo linkme. 2019 m. mirusiųjų skaičius toliau mažėjo - iki 38,4 tūkst. Ilgai buvome minimi kaip šalis, kurios vyrai į anapilį išeina gerokai per anksti, kad tam įtakos turi žalingi įpročiai. Šiuo metu šioje srityje matome žymius gerėjimo pokyčius. Aišku, toli dar iki to, kad džiūgautume, bet pasidžiaugti galime - veiksmai, nukreipti prieš alkoholio vartojimą, duoda rezultatų. Būtent tai galima įvardinti kaip svarbiausią 2019 m. gerąją demografinę žinią.

Pirmiausia dėl to, kad gimstamumas mažas ir toliau gyventojų skaičius dėl natūralios kaitos kasmet mažėja daugiau negu 10 tūkstančių. 2019 m. gimė 10,7 tūkst. mažiau, negu mirė. Lietuvos demografinis tvarumas išlieka pažeistas natūralios kaitos disbalanso nuo 1994 m.

- O kaip su į mūsų šalį atvykstančiais asmenimis?

- Vertindami migracijos procesus, siekdami juos keisti dažnai mes patys sau meluojame. Čia turėtume labai aiškiai, visais lygmenimis (Lietuvos, politikų, kiekvieno piliečio, verslininko) atsakyti, kokius lūkesčius brandiname, kokias strategijas projektuojame, ko siekiame ir tikimės dabar ir ateityje. Kas yra gerai Lietuvai, jos žmonėms, jų gerovei ir kas yra gerai tik verslui.

Būtent dėl didesnės imigracijos 2019 m. turėjome ne tik subalansuotą migraciją, bet ir teigiamą 10,8 tūkst. migracijos neto. Sparčiai intensyvėjanti imigracija leido eliminuoti ir gyventojų skaičiaus mažėjimą, kuris būtų dėl natūralios kaitos (- 10,7 tūkst.).

Gyventojų imigracija didėja sparčiai. 2019 m. imigravo 40,1 tūkstantis. Iki 2017 m. daugumą atvykstančiųjų sudarė iš emigracijos grįžtantys Lietuvos Respublikos piliečiai. 2012-2015 m. jų kasmet atvykdavo arti 20 tūkst., 2019 m. grįžo 20,4 tūkst. Taip, tai gera žinia. Grįžta mūsų tėvynainiai. Bet tai jau ne nauja žinia. Tai trunka jau nuo 2011 m. Bet tarp visų atvykusiųjų 2019 m. jų žymiai sumažėjo: nuo 60 proc. 2018 m. iki 51 proc. 2019 m. imigracijos, lemiančios gyventojų skaičiaus stabilizaciją ir net didėjimą, mastai didėja dėl atvykstančių užsieniečių. Nuo 2016 m. užsienio šalių piliečių imigrantų Lietuvoje daugėja kartais: 2015 m. jų atvyko - 3,7, 2016 - 6; 2017 - 10,2; 2018 - 12,3; 2019 - 19,7 tūkst. Atvyksta daugiausia iš Rytinių kaimyninių šalių - Ukrainos, Baltarusijos, Rusijos.

Tuo pat metu didėjant imigracijai, emigracija iš Lietuvos ir toliau išlieka didelė - 2019 m. išvyko 29,3 tūkst. Mūsų piliečiai, kadangi išstumiantys veiksniai išlieka, toliau išvyksta gausiai, svečiose šalyse ieškodami darbo ir uždarbio. Vietoj jų atvyksta kaimyninių šalių piliečiai. Dažniausiai atvyksta jauni ir vidutinio amžiaus vyrai. Tarp jų daugiausia statybininkų ir vairuotojų. Verslininkai tuo naudojasi, dempinguoja atlyginimus, neišlaikydami savų ir siekdami didesnio pelno, vilioja iš kitų šalių. Tačiau ar taip siekiama vieno iš „Demografijos, migracijos ir integracijos strategijos“ tikslų „<...> skatinti valstybės interesus atitinkantį užsienio šalių piliečių atvykimą“?

- Ar yra būdų sulaikyti norinčius išvykti ir susigrąžinti jau išvykusius?

- Pirmiausia reikėtų aiškiai apsibrėžti - ko mes siekiame? Kokie yra mūsų strateginiai demografiniai tikslai, kokie lūkesčiai? Ar tarp demografinių tikslų trijų milijonų vizija mums gali būti labai svarbi?

Svarbiausiais tikslais ir ta linkme nukreiptais veiksmais turėtų būti siekis mažinti emigraciją. Būtina kurti prielaidas, leidžiančias sulaikyti savo krašto žmones, įvairių sričių specialistus, dabar dažnai svetur ieškančių darbo ir uždarbio. Svarbu, kad čia, Lietuvoje, jie galėtų turėti pakankamas darbines pajamas, kurti šeimas, užtikrinti šeimos ir vaikų gerovę. Tai stabdytų ne tik emigraciją, bet ir skatintų grįžtamąją migraciją. Akivaizdu, dabartinė grįžtamosios migracijos politika yra neveiksminga, neturinti aiškios sistemos, fragmentinė ir nelanksti. Nepasinaudota ir viena iš progų, kurią sukūrė „Brexit“. Nemažai į Jungtinę Karalystę išvykusių tėvynainių, prasidėjus šiems procesams, esant nestabiliai situacijai ir neaiškiai tolimesnei Jungtinės Karalystės imigracinei politikai, tikrai turėjo apsispręsti - pasilikti ar grįžti namo. Deja, kaip rodo mūsų tyrimai, dalis grįžusiųjų, apsižiūrėję, kad nelabai kas jų laukia, vėl pasuko į kitas šalis. Valdžia turėjo progą susigrąžinti gerokai daugiau išvykusiųjų nei dabar. Deja „namų darbai“ neatlikti. Ar nesuvokti demografinių problemų mastai, ar pritrūko nuovokos ir profesionalumo, ar kažkam taip naudingiau?

Kalbėti galime daug, tačiau, kol nebus numatyta realių, ilgalaikių, profesionaliai ir žiniomis paremtų strategijų ir jos nebus pradėtos nuosekliai įgyvendinti, apie tris milijonus galėsime tik pasvajoti.