1 nuotr.Šiandien minime sukaktį. Ne visai garbingą, bet, vis tik, sukaktį. Jau trys mėnesiai, kai Lietuvoje iš žmonių reikalaujama vadinamojo „Galimybių paso". Kokie šių trijų mėnesių (2021-09-13 - 2021-12-13) rezultatai?
O jie, švelniai tariant, apgailėtini. Išaugo ne tik fiksuoti užsikrėtimai COVID-19 liga, bet ir mirtys. Tačiau miršta ne tik „niekšai antvakseriai", bet ir telpantys į „pilnai paskiepyto" apibrėžimą. Tai yra tie, kurie pasak valdžią turinčių asmenų, turi maksimalų imunitetą ir apsaugą.
Pradėkime nuo laiko apsibrėžimo. Trys mėnesiai, tai, grubiai tariant, 90 dienų. Tai dvigubai ilgesnis laikas, negu būtinas karantinui. Priminsime, jog istoriškai pats karantino žodis kilęs iš lotyniško - quadraginta (quarante, itališkai) kas reiškia skaičių 40. Tiek dienų buvo įprastas karantino laikas. XIII amžiaus Italijos uostuose laivų įgulai buvo draudžiama 40 dienų išlipti į krantą, siekiant patikrinti ar pirkliai neparvežė maro užkrato.
Nepasiskiepiję abejotino veiksmingumo skysčiu, kuris išdidžiai vadinamas vakcina, ir tie, kurie iš principo nenaudoja vadinamojo „Galimybių paso", dabar yra kiek daugiau negu dvigubai ilgesniame karantine, negu viduramžiuose reikėdavo įtariamiems maro užkrato nešiotojams. Verta žinoti, jog 14 amžiuje mirtingumas nuo maro epidemijos (čia jau tinka ir žodis pandemija) siekė iki 60%. Europa neteko nuo 25 iki 35% visos populiacijos.
Kaip matome, potencialūs (verta pabrėžti šį žodį) COVID-19 ligoniai, nors sirgti bei ligą gali nešioti ir esantys PILNAI paskiepyti, yra baisesni negu maro nešiotojai viduramžiuose, tad juos reikia laikyti izoliacijoje nuo likusios visuomenės daug ilgiau. Tačiau ar tai padėjo?
Per 3 mėnesius, arba 90 dienų, buvo registruoti 175 182 užsikrėtimai COVID-19 liga. Verta pabrėžti, jog čia yra tik registruoti sergantieji, t. y. tie, kurie testavosi. Realiai užsikrėtusių būta daug daugiau. Bet oficialiais duomenimis kasdien vidutiniškai fiksavome 1947 susirgimo atvejus. Kaip tai galėjo nutikti, nors „niekšai antivakseriai" yra eliminuoti iš viešųjų erdvių, niekas provaldiškoje medijoje net nebando aiškintis.
Tačiau rekomenduojama atkreipti dėmesį į tam tikras, sezoniškumą atspindinčias, tendencijas.
Tad matome, jog diskriminacinis „dokumentų" įvedimas tikrai nesumažino ligos plitimo. Susirgimų atvejų skaičius visus 3 mėnesius išliko aukštas. Įdomu pastebėti, jog ligoninės taip ir „neužlūžo", kaip mus baugino.
Tai, logiškai mąstant, gal visi lengvai perserga ir dėkokime vadinamąjai „vakcinai". Deja, bet ne. Mirtingumas nedovanotinai didelis. Palyginkime su praeitais metais.
2020 metų rugsėjį nuo COVID-19 mirė 10, spalį - 76, lapkritį - 578 o gruodį - 1471 asmuo. Iš viso per 4 paskutinius 2020 metų mėnesius netekome 2135 žmonių. Na, o skaičiuojant šių metų pabaigos aukas turime įvertinti, kad skaičiai pateikti nuo rugsėjo 13 dienos iki gruodžio 12 dienos ir jie fiksuoja 1703 mirusius asmenis.
Per 2020 metų 4 mėnesius (grubiai tariant 120 dienų) netekome 2135 asmenų, kas vidutiniškai sudarytų 17,79 žmogaus į dieną (atsiprašau, jog žmones tokiu šlykščiu metodu skaičiuoju, bet kitaip nesigauna), na, o per 2021 metų 3 mėnesius (apie 90 dienų) netekome 1703 asmenų, kas vidutiniškai sudarytų 18,92 žmonių į dieną. Verta patikslinti, jog čia bendros mirtys, tiek vakcinuotų, tiek nevakcinuotų.
Kaip matome, nei masinė vakcinacija, nei per metus laiko sukauptos medicininės žinios, kažkodėl nepadėjo sumažinti mirtingumo. Dar daugiau, jį padidino.
2020 metų paskutiniuose keturiuose mėnesiuose mirę nuo COVID-19 žmonės (2135) visi buvo nevakcinuoti. Natūralu, 2020 metų pačioje pabaigoje tik prasidėjo pirmieji bandymai skiepyti. 2021 rugsėjo 13 ir 2021 metų gruodžio 12 dienos laikotarpiu iš 1703 mirusiųjų, 1339 pateko į nepaskiepytų arba dalinai skiepytų kategoriją, o 363 velioniai į PILNAI paskiepytų.
Pilnai paskiepytu žmogus laikomas tada, kai po 2 skiepo būna praėjusios 14 dienų. Jeigu asmuo mirs praėjus 13 dienų po antro skiepo, tai jis bus neskiepytų ir dalinai paskiepytų kategorijoje.
Sunku logiškai paaiškinti, kodėl visiškai nesiskiepiję sumesti į vieną kategoriją su dalinai paskiepytais, nes net provaldiška žiniasklaida aktyviai teigė, jog ir vienas skiepas jau padidina asmens atsparumą COVID-19 galimai sukeliamoms komplikacijoms.
Todėl po tokio statistikos departamento sprendimo labai sudėtinga turėti aiškų vaizdą, kaip yra su tuo skiepytų/neskiepytų mirtingumu. Mes nežinome, kiek iš per 90 mėnesių mirusių 1339 žmonių gavo vieną vakcinos dozę, dvi vakcinos dozes, bet nepraėjo 14 dienų ir kiek jų buvo visai neskiepyti, tad kažkokių apibendrinančių išvadų negalime pateikti.
Tačiau galime iškelti klausimą, kodėl mirė 363 PILNAI paskiepyti asmenys. Vien tik per tris mėnesius (90 dienų). Per dieną vidutiniškai mirdavo 4 į PILNAI paskiepyto asmens kategoriją patenkantys mūsų piliečiai. Kodėl toks didelis mirtingumas tų, kurie turėtų būti saugūs?
Kodėl bendras mirtingumas ir užsikrėtusių žmonių skaičius toks didelis? Nors „niekšai antivakseriai" izoliuoti nuo gerosios visuomenės užkrėtimo savo biologinėmis atakomis?
O gal reikia visiems vis garsiau sakyti, jog visa ta kovidinė ir vadinamojo „galimybių paso" politika patyrė absoliutų fiasko?
