3 nuotr.Esame prie paties lapkričio galo, todėl manome, kad turime teisę kalbėti apie rudens pabaigą. Iš tikro, kalendoriuje jis baigiasi, o gamtoje... Gamtoje - taip pat, nes daugelis reiškinių, apie kuriuos čia ir kalbėsime, skirti jam, žiemos metui. O tai, kad dar palyginti šilta, kad neregėjome jokių rimtesnių žiemos ženklų ar apraiškų, nieko nekeičia. Žiemos meto ženklai yra kur kas ilgaamžiškesni už neseniai pas mus atkeliavusią šilumą.
Mūsų visai nedžiugina tamsa - šis ruduo, jo paskutinis akordas tuo ir pasižymi. Dažną dieną sudėtinga nustatyti, kur baigiasi ryto prieblanda ir kada pradeda rinktis vakaro sutemos. Dabar, kai dienai trumpėti lieka tik pusė valandos, mes jau susitaikėme su tuo. Praėjo laikai, kai didžioji šalies gyventojų dalis priklausė nuo žemės ūkio, kai net ir vėlų rudenį buvo begalės paprastų lauko darbų. Šiandien niekas nesukurs liūdnų lietuviškų dainų apie varganą piemenuko dalią, apie sunkų keleivio taką naktyje. Mes išvengiame tamsos prisilietimo, mums nebaisi jos tirštuma. Galėtume sakyti, kad esame vis labiau civilizuoti. Bet - taip mes pasakome paprastą naujieną: mes nutolome nuo gamtos ir visai nejaučiame jos ritmo. Jei jaustume, mūsų niekas taip negąsdintų. O dabar - gąsdina...
Kokie nenuginčijami žiemos meto reiškiniai dabar regimi? Visų pirma - pakitusi daugelio žvėrių elgsena, jie apriboja savo klajones, apsistoja labai konkrečiose teritorijose, kur gausu maisto ir nakvynei tinkamų vietų. Bebrai aktyviai „kerta" medžius, tobulina savo užtvankas, šiltina trobeles ir krauna žiemos maisto atsargas. Žvėrių kailiai tapo žieminiai, stirninai numetė ragus, kai kurie briedžiai - taip pat. Net šernų kailiai įgijo visai kitokį pavidalą - atsirado tanki ir gana šilta povilnė, kurios reikia žiemą. Beje, net mėnesio neprireiks, kad šernai pamestų galvas - tada prasidės jų ruja, o ji, kaip žinote, visiems vienodai nelengva.
Diena vis trumpyn, ir paukščiai, mūsų gamtoje likę žiemoti, šviesųjį paros metą turi išnaudoti labai prasmingai. Kai naktis dvigubai ilgesnė už dieną, ilgai išbūti nelesus kai kam yra sunku. Jeigu prisidės šaltis, tokie išbandymai taps dar griežtesni. Kad žiemai pasiruošta, liudija išaugę paukščių pūkinės plunksnos, kai kurių (kad ir paties mažiausio mūsų sparnuočio nykštuko) jos dabar sudaro beveik pusę viso plunksninio apdaro. Paukščiai negali rinktis - auginti tuos pūkus ar ne, už juos viską atlieka gamta, jų prigimtis, kuri ilgai derino klimatinius, anatominius, fiziologinius ir dar kitus rodiklius. Atrodo, viską suderino tobulai.
Pasižvalgykime, ką dabar veikia paukščiai. Dar tik brėkšta apniukęs rytas, o didysis margasis genys jau brazda - nusiskina pušies kankorėžį, atsinešęs įspraudžia medžio plyšin - tokia „kalvė" labai patogi jam aižyti. Iš šiaurės atskridę čimčiakai lukštena žolių sėklytes, kurių yra labai daug. Zylės kopinėja medžių šakom, sniegenos snapais gliaudo klevų sėklas, gnaibo ziboldo obelų vaisiukus. Sakytum - idilė, laimingo pasaulio paveikslas. Kur ten...
Kasmet prie lesyklos tokiu metu jau susirenka paukščių pulkelis - kaskart vis atsinaujinęs, bet paprastai jame būna iki 10 sparnuočių rūšių. Tačiau ne visiems rūpi tik saulėgrąžos. Žinau, kad čia pat, tik rečiau stebimas, lankosi paukštvanagis. Jis turi laiko, jo tokia medžioklės strategija - atsitūpus išlaukti, pataikyti akimirką, kai paukščiukai užimti, ir... Saugokitės, zylės, žiema dar tik ateina.
