6 nuotr.Sausio 1-ąją švenčiami ne tik Naujieji metai, bet ir minima Lietuvos vėliavos diena. Šią dieną tradiciškai iškeliamos Lietuvos vėliavos. Būtent sausio 1-ąją pirmą kartą Lietuvos vėliava suplevėsavo ir Gedimino pilies bokšte. 1919 m. sausio 1 d. ten Lietuvos vėliavą iškėlė savanorių būrys, vedinas Kazio Škirpos. Iki to laiko drąsūs patriotai nelegaliai buvo iškėlę ne vieną trispalvę. Dalis jų dėl to buvo ištremti arba sulaukė kalėjimo.
Lietuvos vėliavos diena minima po 1919 m. sausio 1 d. trispalvės iškėlimo. Tą dieną pakelta vėliava buvo palydėta šūviais, o po to savanoriai sugiedojo Lietuvos himną. Tą savanorių būrį sudarė dešimt žmonių: karininkas Kazys Škirpa, karo valdininkai Jonas Nistelis ir Petras Gužas, kareiviai Albinas Rauba, Romualdas Marcalis, Pranas Plauska, Jonas Norvila, Mikas Slyvauskas, Vincas Steponavičius ir Stasys Butkus.
1919 m. sausio 6 d. Vilnių užėmę bolševikai nuo trispalvės nuplėšė geltoną ir žalią spalvas, palikę tik raudoną. Antrą kartą Lietuvos trispalvė suplevėsavo 1920 m. rugpjūčio 26 d., kai į Vilnių sugrįžo Lietuvos kariuomenė. Tačiau tų pačių metų spalio 9 d. Vilnių užgrobė „želigovskininkai" ir lietuviška trispalvė vėl buvo nuplėšta. Trečią kartą Lietuvos trispalvė iškelta virš Gedimino bokšto tik 1988 m. spalio 7 d. ir nuo to laiko tebeplevėsuoja. Kasmet, sausio 1 dieną, minint Lietuvos vėliavos dieną, Vilniuje ant Gedimino kalno rengiama iškilminga vėliavos pakeitimo ceremonija.
Tad buvo laikas, kai Lietuvos trispalvės iškėlimas buvo labai pavojingas. Visgi, ne vienas drąsus patriotas ryžosi tokiam žingsniui, už kurį grėsė 25 metai kalėjimo, o kai kuriems dėl to teko gyventi tremtyje.
Už Lietuvos vėliavą - dvylika metų kalėjimo
Istorija pasakoja, kad tokį žingsnį su bendraminčiais žengė Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius, vienas iš Lietuvos kariuomenės savanorių sąjungos kūrėjas ir lietuviškų ginklų kūrėjas Algirdas Petrusevičius. Tuomet jam tebuvo aštuoniolika metų. Jo dėka 1955 m. vasario 16-osios rytą Lietuvos vėliava buvo iškelta viename iš Kauno Jėzuitų bažnyčios bokštų, maždaug 53 m. aukštyje. Tai turėjo itin nepatikti Rotušės aikštėje budintiems saugumiečiams, nes trispalvė iškilo jiems tiesiai prieš akis.
Tam reikėjo ne tik vėliavą pasisiūti, bet ir atsirakinti bažnyčios kiemo vartus, bokšto spynas. O pakilus į bokštą ir iškėlus trispalvę, leidžiantis teko netgi pjaustyti kopėčias, kuriomis A.Petrusevičius lipo, kad saugumiečiai taip greitai nepakiltų į bokštą ir nenuimtų vėliavos. Prie bokšto durų juos pasitiko čia šio drąsaus jaunuolio palikta plyta, įvyniota į popierių su užrašu „užminuota".
Tais pačiais metais A.Petrusevičius su bendraminčiais buvo suimti ir nuteisti. Bandydami pabėgti, jaunuoliai buvo stipriai apšaudyti, dėl to A.Petrusevičius neteko rankos. Už tokį maištą jis kalėjo dvylika metų.
Ryžosi jauni moksleiviai
Yra žinoma ir apie daugiau Lietuvos vėliavų iškėlimų. Pavyzdžiui, 1947 metais Ukmergės rajone trispalvę iškėlė Zigmas Vašatkevičius. 1952 m. vasario 16 ąją Šakiuose, virš vandentiekio bokšto, suplevėsavo gimnazistų iškelta trispalvė. Naumiestyje iki šiol gyvena viena iš šių įvykių dalyvių - Danutė Baukytė.
Kaip anksčiau „Respublikoje" yra rašęs Antanas Šimkūnas, Palangos vidurinės mokyklos vienuoliktokas Antanas Vaišnoras Lietuvos trispalvę ant poilsio namų geležinio kamino iškėlė 1967 metų vasario 16-osios naktį, slapčia pasiuvęs ją motinos siuvimo mašina. Apie šį savo sumanymą nepasakojo niekam - nei seseriai, nei broliams, nei motinai. Tą naktį į talką „atasu" pasikvietė mokslo draugą devintoką Eugenijų Čilinską. Išaušus vasario 16-osios rytui prasidėjo Palangos pareigūnų ir kagėbistų sujudimas. Niekas nedrįso lipti į apledėjusį dūmtraukį. Kol susirengė, praėjo visas pusdienis, tad daugelis palangiškių ilgai žiūrėjo į vėjo plaikstomą Lietuvos trispalvę ir stebėdamiesi svarstė, koks drąsuolis tai padarė. Kagėbistai pirmiausia įtarė vidurinės mokyklos mokinius ir jau tą pačią dieną pradėjo tardyti. Neišvengė to tardymo ir Antanas bei jo artimieji.
Darbavosi trise
O štai kaunietis advokatas Saulius Dambrauskas „nelegaliai" Lietuvos vėliavą iškėlė mažiausiai du kartus. Kaip pasakoja pats advokatas, 1979 metais po šaltos vasario 16-osios nakties Kauno centre, beveik pačioje pagrindinio KGB pastato pašonėje, ant Kauno ketvirtosios vidurinės mokyklos (dabartinės S.Dariaus ir S.Girėno gimnazijos) ryto aušra apšvietė Nepriklausomos Lietuvos trispalvę. Ji kabėjo nuleista į Vytauto prospekto pusę ties „paradiniu" įėjimu ant flygelio šoninės sienos: galu įsprausta į prišalusį stogo lietaus lataką, o prie jos tvirtinimo virvelių karojo pririšti varvekliai: „Viską suplanavome trise: Vytautas Žukas, Petras Kaminskas ir aš. Tuo metu buvome dešimtokai, bendraklasiai draugai, kuriuos vienijo tėvų praeitis - visi jie pokario metais buvo nuteisti ir sugrįžo iškentėję „gulagus" - pasakojo S.Dambrauskas.
„Vėliavą pasiuvo vienas mūsų klasiokas - Audrius Jackevičius, kuris turėjo galimybę nežinant tėvams pasinaudoti namuose esančia siuvimo mašina. Tam reikiamas medžiagas parūpinau aš: žalią ir raudoną vieną naktį nukabinau nuo tuo metu gausiai sovietine atributika puošiamų stiebų (jos atitiko dvi tarybinės Lietuvos vėliavos spalvas), o geltoną nupirkau audinių parduotuvėje.
Prie mokyklos atvykome naktį dviese su P.Kaminsku. Petras sergėjo, o aš, užlipęs gaisrininkų kopėčiomis ant stogo, pritvirtinau vėliavą prie stogo krašto ir nuleidau į gatvės pusę, - pasakoja S.Dambrauskas. - Atlikę užduotį išsiskyrėme. Aš gyvenau netoliese, todėl prieš eidamas namo nutariau dar kartą iš Ramybės parko žvilgterėti mokyklos pusėn. Vėliavos nebebuvo. Labai susijaudinau ir net išsigandau. Tačiau netrukus susigaudžiau, kad greičiausiai vėjas ją bus užmetęs ant stogo. Vis tik atsargiai tyrinėjau aplinką bijodamas, ar nebus kas pastebėjęs, ir pakampiais sugrįžau jau vienas dar kartą..."
Išgelbėjo pakeisti batai
Kaip prisimena S.Dambrauskas, kitą dieną tik per antrąją pamoką dėl šio „incidento" kilo didžiulis sambrūzdis. Atvyko KGB darbuotojai, prasidėjo išsamus tyrimas. „Ypač juos domino tą rytą vėlavę ar pirmoje pamokoje nebuvę mokiniai. Tikriausiai manė, jog vėliavą galėjo pakabinti pirmos pamokos metu kas nors iš vyresniųjų klasių mokinių. Jie, atrodo, negalėjo susitaikyti su mintimi, kad vėliava galėjo būti iškelta dar naktį ir taip ilgai niekas apie ją nepranešė, nors viskas įvyko beveik KGB pašonėje.
Manau mus išgelbėjo tai, jog nesąmoningai buvome pakeitę batus: aš šaltai nakčiai buvau pasičiupęs savo vyresniojo brolio, kuris jau buvo baigęs mokyklą, apavą, o Petras - šiltus gerokai vyresnės pusseserės batus", - pasakojo S.Dambrauskas. Ir priduria: „Mūsų patriotinę grupelę subūrė Vytautas Jonas Žukas, vėliau tapęs Lietuvos kariuomenės vadu. Savo pasišventimą Tėvynei Lietuvai mes, tuometiniai šešiolikmečiai, sutvirtinome tikra kraujo priesaika prie vėliavos miške, po sena pušimi. Prisimenu kaip tuomet mokykloje, žiūrėdamas į kabančią Lietuvos vėliavą, Vytas kažkaip iškilmingai pasisuko į mane ir Petrą ir pasakė, kad esame didvyriai. Man tai pasirodė gana keista. Vėliau Vytas patį vėliavos iškėlimo faktą aprašė ir pasirūpino, kad ši žinia būtų atspausdinta viename iš to meto pogrindinių leidinių. Tai reiškė, kad ši informacija apie dar neišnykusią Lietuvos jaunimo tautinę patriotinę savimonę turėjo pasiekti ir Vakarus."
Nelegaliai iškėlė trispalvę pernai
Tai buvo ne vienintelis kartas, kai paslapčia S.Dambrauskas iškėlė Lietuvos trispalvę. 2022-ųjų liepos 7-ąją Lietuvos trispalvė kartu su Ukrainos vėliava netikėtai vėl suplevėsavo Kaune. Šį kartą ant didžiulio statybinio krano, kylant saulei. Tokią akciją S.Dambrauskas surengė savo 60-mečio proga.
„Šiandien patys nežinome, ar neatsidursime karo zonoje, todėl labai svarbu neužmiršti dabar kenčiančių Ukrainos žmonių kančios. Man atrodo, kad esant tokiai situacijai dera susilaikyti nuo didelių šventimų ir pompastikos, todėl šią svarbią sau dieną nusprendžiau paminėti tokiu būdu", - sakė S.Dambrauskas.
„Vakaro žinioms" advokatas pasakojo, kad šią akciją suplanuoti taip pat reikėjo labai daug kruopštumo ir laiko. Pasiruošimas truko apie mėnesį, o apie planą niekas iš artimųjų nežinojo. Visą šį laiką S.Dambrauskas nuolat stebėjo statybinį kraną, užmezgė ryšius su aikštelės darbuotojais net priprašė kranisto, kad vieną vakarą po darbų kraną jis paliktu vienu, kitą - kitu kampu.
„Sakiau tik tiek, kad ieškome su fotografu tinkamo rakurso, norėdami nufotografuoti miestą auštant, o miesto fone kranas irgi turi meniškai atrodyti. Taip išbandžiau ar veikia susitarimas, ir, žinoma, nesakiau, kad žinau tikslią datą ir tenoriu, kad krano strėlė būtų virš mano sodybos. Išvakarėse prieš darbo pabaigą paprašiau darbininko krano strėlę palikti tokiu kampu, kaip norėjau, o kadangi du bičiuliai sutiko tai užfiksuoti, tai kampą parinkau taip, kad gerai matytųsi nuo Žemės ūkio rūmų stogo. Daugiau apie mano sumanymą faktiškai niekas nežinojo", - pasakoja S.Dambrauskas.
Pyko, bet vėliavų nelietė
Tiesa, po tokio įvykio, viešai statybų aikštelės atstovai komentavo, kad tai - neatsakingas žingsnis, tačiau patys į policiją nesikreipė. S.Dambrauskas sako puikiai suprantantis, kad tai, ką jis padarė - yra neteisėta: „Manau, reakcija buvo labai atsargi ir suprantama. Sakė - kas bus, jeigu visi ims lipti į kranus švęsti gimtadienių, tačiau, nurodė, vėliavų nuimti neketinantys. Vis dėlto nemanau, kad tai gali paskatinti ir kitus masiškai lipti į kranus. Vėliavos buvo nukabintos lygiai po mėnesio, kai vėjai jas buvo gerokai aptaršę. Tada paprašiau, kad jas man grąžintų. Atgavau ir vėliavas, ir jų sudedamus kotus.
Suprantu, kad ant krano iškėliau vėliavą neteisėtai, bet tikrai dėl to nesigailiu. Ir 1979 m. iškeldami trispalvę mes juk formaliai elgėmės neteisėtai. Tačiau tada taip išreiškėme savo protestą prieš santvarką, kurioje gyvenome. Už tai galėjome rimtai nukentėti.
Jeigu visuomet elgtumėmės tik teisėtai, ar turėtume šiandien Nepriklausomybę? Kartais nukrypimas nuo nustatytų taisyklių lemia pažangą. Šį kartą, gal ir netradiciškai, tačiau bent taip išreiškiau paramą kovojančiai Ukrainai ir, kaip ir daugelis, tiesiog parodžiau lietuvių solidarumą", - svarsto S.Dambrauskas.
