respublika.lt

Tremtiniai. Nepraradę tikėjimo žmogumi (38)

2021 birželio 20 13:30:00
Olava STRIKULIENĖ

„Respublikos" savaitės žmonės - visi šalyje gyvenantys tremtiniai, sulaukę pirmųjų masinių trėmimų, prasidėjusių 1941 m. birželio 14 dieną, 80-ųjų metinių paminėjimo.

×
nuotr. 1 nuotr.
Gedulo ir vilties diena paminėta prie Naujosios Vilnios geležinkelio stoties memorialo. Eltos nuotr.

 

 

Nebūtinai šie žmonės buvo ištremti būtent šios dienos rytą. Nebūtinai jie šiemet dalyvavo prezidentūroje surengtame susitikime su Diana Nausėdiene. Nebūtinai jie turėjo jėgų, sveikatos, galimybių dalyvauti renginyje, vykusiame Lukiškių aikštėje. Bet kiekvienas buvęs tremtinys vėl prisiminė ir savąją tremtį. Vaiko, tėvų siaubą. Gal net prie lagerio gultų prišalusius plaukus. Nykumą ir badą prie Laptevų jūros. Kiekvienas prisiminė savo asmeninį košmarą. Jie, tremtiniai, vis dar esantys su mumis, ragina džiaugtis gyvenimu. Netobulu, spygliuotu, bet vis vien daug laisvesniu už Sibiro, Vorkutos ar kitokią tremtį. Nes jokia emigracija į airijas ar norvegijas niekada savo fizine ar dvasine kančia nesusilygins su prievartine tremtimi į Sibirą.

Tarsi iš skirtingų pasaulių

Socialiniuose tinkluose pasitikslinau, kaip Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dieną paminėjo mūsų „etatiniai patriotai". Europarlamentaras Andrius Kubilius šios dienos išvakarėse paminėjo Briuselį, katedrą, dviratį ir savo koją. Kitą dieną - nieko. Gabrielius Landsbergis vis dar minėjo Tėvo dieną. Apie tremtį - nieko. Nes neištremtas. Vienas televizinis rėksnys, rengęs palaikymo akciją Baltarusijai, minėjo tik vieno televizijos projekto finalą. Lukiškių pliažo gerbėjas Remigijus Šimašius rūpinosi, ar yra Lietuvos švietimo sistemoje elonų muskų ar stivų džobsų. Tad visi kažkuo rūpinosi - kas dviračiu, kas Elonu, o valdžia, kuri niekaip negalėjo išsisukti nuo oficialių renginių priedermės, rėžė kalbas. Kiek nuoširdžias, nežinau. Nes nuoširdumas - sąlyginis dalykas. Visai nuoširdžiai būtų galima kalbėti tik tuo atveju, jei patiems tektų pašalti Lenos upės žiotyse ar dusti gyvuliniame vagone.

Gal arčiausiai esmės buvo D.Nausėdienė. Priėmime prezidentūroje pasakiusi šiuos žodžius: „Tikėjimas, viltis ir meilė visada nugali net didžiausią blogį." Šalies prezidentas Gitanas Nausėda, vaizdo įraše sveikindamas tremtinius, priminė, kad daugelyje kultūrų tremtis reiškė vieną griežčiausių bausmių.

Štai čia ir slypi visa trėmimų klaikybė. Už ką reikėjo bausti vaiką ar net naujagimį? Kuo jie nusikalto? Kiek jų mirė vagonuose, taip ir nepasiekę tremčių vietų? Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, 1940-1953 metais iš Lietuvos ištremta 131 tūkst. žmonių, o dar 156 tūkst. buvo įkalinti lageriuose. Tačiau kraupiausia, kad kas dešimtas tremtinys buvo vaikas. Diktatūros, kuriems pavojingi net maži vaikai, vis vien kada nors sužlunga.

Kodėl tremtiniai, ištvėrę tokį siaubą, galutinai nenusivylė žmogiškumu? Nesužvėrėjo. Nors patyrė daug baisesnių pažeminimų ar apribojimų nei mes karantinuose per pandemiją. Gal jiems, dar esantiems tarp mūsų, visi „dramatiški" jaunesniųjų išgyvenimai atrodo menki, juokingi. Palyginti su tuo, ką jiems teko patirti. Ne tik patirti, bet neprarasti tikėjimo žmogumi. Sugrįžti į Lietuvą, čia vėl patirti aplinkinių pažeminimą. Ir vis vien tikėti žmogumi. Auginti vaikus, dirbti, šypsotis! Štai tokios tvirtybės mums reikia tik pavydėti.

Jų kasmet mažiau

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) pirmininkas Gvidas Rutkauskas pasidžiaugė, kad šiemet, valstybei minint trėmimų 80-metį, tremtiniai iš tikrųjų buvo pagerbti.

„Aš visuose renginiuose buvau, kiek laikas leido, - džiaugėsi jis. - Daug kur tų renginių buvo - ir miestuose, ir miesteliuose. Dalyvavome ir Lukiškių aikštėje, ir prezidentūroje. Tai yra liūdnas jubiliejus. Kiekvienas tremtinys turi savo Gedulo ir vilties dieną, kai jis buvo ištremtas. Šiais metais, kai minimas trėmimų 80 metų jubiliejus, mums, tremtiniams, valdžia parodė pakankamai dėmesio. Bet buvo 79 metai, bus ir 81. Kaip bus tada? Stokojame kasdienio dėmesio ir pagarbos. Tai ne šūkis, bet šioks toks nusivylimas."

2004 metais LPKTS turėjo apie 40 tūkst. narių, 53 filialus. Beveik kiekvienas filialas turėjo chorą ar bent ansamblį. O kokia situacija dabar? G.Rutkauskas nepradžiugino: „Labai mažėja skaičiai ir tai gąsdina, bet prieš pono Dievo valią nepakovosi. Prieš 30 metų ar dar daugiau Ariogaloje į sąskrydį susirinkdavo apie 80 tūkstančių žmonių, visi sunkiai tilpo. Pernai per pandemiją mums leido susirinkti iki tūkstančio, o šiemet - dviem tūkstančiams. Dabar dar turime apie 30 tūkstančių narių. Jauniausiam - apie 63 metus, vyriausiems galbūt ir 100 metų, bet neturime žinių, kur jie gyvena. Kasmet prarandame apie tūkstantį tremtinių, tiek jų iškeliauja į amžinąjį gyvenimą. Buvo metų, kai prarasdavome ir du tūkstančius. Tai liūdna, bet nieko nepadarysi. Bandome į Sąjungos veiklą įtraukti jaunimą, ne tremtinius, bet, gaila, jie nėra labai aktyvūs."

Už tremtį - simbolinė priemoka

G.Rutkauskas neslėpė, kad daugiausiai klausimų sulaukia apie materialinius dalykus:

„Mes, tremtiniai, prie pensijos gauname 62,80 eurų priemoką už tremtį. Ne savo lūpomis dabar šneku, bet visų tremtinių. Kiekviename mūsų susirinkime tremtiniai kelia socialinius klausimus, žiūri į Latviją, Estiją, Lenkiją. Lenkų tremtinių priedas prie pensijos - daugiau kaip 300 eurų, estai nuo jų nelabai atsilieka, latviai moka 200 eurų. Parama jaučiama. Tiesa, transporto bilietas Lietuvoje, jei turi tremtinio pažymėjimą, praktiškai yra nemokamas. Iš Kauno į Palangą gali nuvažiuoti už tris eurus, bet ar dažnai tremtinys į Palangą važiuoja? Kitose valstybėse tremtiniams sanatorijos yra nemokamos kas dvejus metus, o kada mes gyvensime bent taip kaip latviai ar estai? Kreipėmės į valdžią su raštais, bet per 7-8 metus labai nedaug priedą prie pensijų padidino. Kodėl tremtiniams reikalingi priedai prie pensijų? Nes grįžę iš tremties sunkiai įsidarbinome ir gavome mažiausiai apmokamus darbus. Mano tėvas iš lentpjūvės Sibire įsidarbino lentpjūvėje Lietuvoje. Gavo 30 rublių algą, o vėliau taip pat menkai apmokamus darbus dirbo, nes nebuvo baigęs mokslų. Juk paėmė jį iš gimnazijos ir išvežė į Sibirą. Tas priedas prie pensijos - vis šiokia tokia paspirtis, nes išlaidų yra daug. Ir maistui, ir vaistams. Dar viena blogybė - valstybines pensijas gauna ir tie, kurie mus vežė, buvę milicininkai ir vadinamieji operatyvininkai. Mes, tremtiniai, esame vienoje eilutėje ir su černobyliečiais, gaisrininkais. Turi būti ir tremtinių, ir daugiavaikių, ir mokslininkų valstybinės pensijos, bet kad jos nebūtų suvienodintos. O ta valstybinė pensija iš viso yra įdomi. Nes kai kurių gerai apmokamų specialistų ir paprastos pensijos yra didelės, o tremtinių iš viso neliks po 10-20 metų. Gerai būtų, kad jie bent paskutinėmis gyvenimo dienomis pajustų didesnį valstybės rūpestį."

 

Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Skaityti komentarus (38)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
Daugiau

Dienos klausimas

Ar dabar jau skubėsite skiepytis, kai valdžia imsis dar griežtesnių priemonių?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Liko savaitė iki Olimpiados pabaigos. Kaip manote, ar lietuviai gaus medalių?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+9 +17 C

+13 +17 C

 

+15 +19 C

+19 +24 C

+14 +20 C

 

+19 +20 C

0-5 m/s

0-7 m/s

 

0-7 m/s

       

Nuorodos