Prieš savaitę Signatarų namuose buvo pristatyta Nepriklausomybės Akto signataro Algirdo Patacko knyga „Litua“. Eseistiniu stiliumi studijuojamos ir aptariamos sovietinei ir dabartinei Lietuvai aktualios temos apjungiamos lituanistikos ir kalbos linija. Kalbos, kuri, pasak autoriaus, yra daugiau, nei tik bendravimo galimybė.
Studijos apie baltų kultūrą, atskiras gentis, religiją yra labai svarbios knygos „Litua“ dalys. Autorius atskleidžia, kad išspausdinti ir senų laikų pogrindžio tekstai, kurie nebuvo išvydę dienos šviesos. Sovietiniu metu gyvavusi cenzūra kruopščiai atrinkdavo viešai galimus platinti tekstus. Šiandien cenzūra kiek kitokia: „Parašai tekstą ir visiškai nežinai, kaip jis toliau gyvens. Jei jis paklius kokiam leidiniui, kuris yra labai aiškiai finansuojamas kokių ideologinių šaltinių, tuomet tas tekstas nepasirodys ir tiek. Žinoma, šiandien yra daugiau galimybių, tačiau didžiulis informacijos srautas suteikia ir daugiau galimybių nuskęsti.“
Kalbėdamas apie sovietinių ir šiandieninių laikų skaitytojus, autorius pirmiausia pastebi tai, jog laisvos Lietuvos skaitytojas skaito mažiau. Sovietinis skaitytojas skaitė gal ir daugiau, tačiau jis turėjo galimybę tenkintis tuo, kas būdavo išleidžiama į viešumą. Tiesa, jei sovietiniais laikais norėdavai surasti kažko necenzūruoto, turėjai ieškoti kaip alkoholikas degtinės, teigia signataras ir pabrėžia, jog radus taip pat ne visada laimingai baigdavosi.
A.Patackas gailisi, jog šiandien knygynų lentynose dažniausiai puikuojasi gražūs viršeliai, o tai dažnai lemia nekokybišką turinį. Panašiai keičiasi ne tik knygos, bet ir gyventojai. „Yra du žodžiai: liaudis ir tauta. Liaudis gyvena plokštumoje, o tauta - erdvinėje struktūroje. Tauta yra ta pati liaudis, tik ta, kuri turi savimonę. Liaudis vaikšto į krepšinio varžybas, geria alų ir valgo cepelinus. Jei nori būti tautos žmogumi, keliami kiek aukštesni reikalavimai. Tauta niekada nesikeičia, tik fiziškai jos yra koks trečdalis šalies gyventojų. Kartais mitingų ar kitų reikšmingų įvykių metu šiek tiek liaudies prisideda prie tautos, bet tai tik laikinas perėjimas“, - svarsto A.Patackas.
Jis teigia, jog yra įsitikinęs, jog knygoje „Litua“ pateikiama keletas atrastų kalbos dėsnių, kurių kalbininkai nematė: „Tai daugiau ne iš gramatikos, bet iš kultūrologinio taško. Kad ir tai, kad visi žodžiai, kurie reiškia vešėjimą arba vaisingumą, turi savo antipodus. Štai pvz.: nokti - nykti, lapuoti - leipti, gyvuoti - geibti ir t.t. Jų yra labai daug, tai reiškia, jog toje pačioje priebalsinėje konstrukcijoje gyvuoja ir gyvenimas, ir mirtis.“
Signataro teigimu, kalba ne veltui tapo svarbia knygos niša. Lietuvių kalba yra viena iš penkių seniausių Europos kalbų, pagirtina, vis dar gyva ir naudojama. Tai, beje, ir lemia kalbos išlikimą: „Lietuvių kalbai išnykti pavojus yra. Šiandien kalba dažnai virsta tik susisiekimo priemone. Tačiau jeigu kalba sena, bet sugeba susidoroti su visomis naujovėmis ir nenumodernėja, išlaiko savo archaiškumą, jai yra visi keliai išlikti.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
