respublika.lt

Tikroji Lietuva - ne Vilnius ir ne Kaunas (6)

2021 sausio 17 16:57:27
Danutė KAZLIŠKYTĖ

„Žiūrėk. Priešais stovinčio daugiaaukščio langų tiek, kiek jų yra visame kaime. Įsivaizduoji, viso kaimo langai viename name, o žmonės vaikšto, nesisveikina. Atrodo, kas čia tokio, na, nepažįstami, niekas nesupažindino, bet nuo to, ko gero, viskas ir prasideda - uždarumas, atšiaurumas, vienatvė."

×
nuotr. 1 nuotr.
Gyvendamas kaime, turėk kad ir gražiausią idėją, bet jei neparašysi projekto pagal europinius standartus, jei neprikursi propagandos kaip sovietiniais laikais, ji taip ir liks tavo mintyse. Redakcijos archyvo nuotr.


Taip prasideda pokalbis su dailininku Gintaru GESEVIČIUMI, žinančiu, ką reiškia gyventi mieste, ir ką - kaime.

„Matai, - tęsia pradėtą mintį, - ir Lietuva yra kaip tas namas, jos laiptinės mažai ką žino viena apie kitą ir nebendrauja tarpusavyje. Tas pasakytina ir apie ministerijas, ir apie kultūros visuomenę, ir aukštąjį meną; jis susideda iš atskirų cechų, kurie vieni kitiems menkai terūpi. Atvirai pasakius kalbu daugiausia apie Kirdeikių kaimą, kur gyvenu ištisas vasaras, nes mieste neturiu studijos, bet jis, ko gero, ir yra mano meilė..." (Juokiasi.)

Skirtumo niuansus, anot jo, galima pajusti kad ir tokiam gyvenimiškam epizode. „Kažkur skaičiau, - sako, - ir iškart pritariau: jeigu miške, ar vaikščiodamas, ar grybaudamas pamatai žmogų, gulintį ant samanų, juk neperlipi jo ir nenueini sau, o pasilenki pažiūrėt, kas jam yra, kuo jam gali padėt, - esi vienintelis tame akiplotyje gyvas žmogus. Ką aš darau mieste, na, sakykime, prospekte prie Lukiškių aikštės pamatęs parkritusį? Na, galvoju, gal jis girtas, na, kažkas turėtų prie jo prieiti...

Jei žiūri į daugiaaukštį, matai viso kaimo langus, kurie vieni kituose neatsispindi ir neatspindi tų, kurie lindi laiptinės viduje. Kaime aš išeinu į kiemą ir matau savo sodintą sidabrinę eglę, šermukšnį, beržą, genį, pavyzdžiui, besidarbuojantį jame, o mano kaimynas artimiausias - gerokai už pusantro šimto metrų ir aš noriu prieinu prie jo, noriu neprieinu, galiu pamosuot ranka ir jis man pamosuoja ir mums tam kartui gana. Nesu vienišius ir negaliu vienumoje ilgai išbūt. Važiuoju susitikti su bičiuliais į Uteną ar Švenčionėlius, kur gyvena savamokslis, bet turintis Dievo dovaną Arnoldas Kairys, darantis skulptūras iš įvairių daiktų („stimpanko" stiliumi); pakviečiau jį prisijungti prie mano parodų (savo darbais papildome vienas kitą), numatytų rodyti Palangoje ir kai kur provincijoje. Šiandien 30 km iki Švenčionėlių atrodo beveik arti. Ir Vilnius šių laikų masteliais netoli. Kai atvažiuoju sostinėn, į tą patį posėdį (grafikai mane išrinko į Dailininkų sąjungos tarybą), sakau, Viešpatie, kaip jūs neuždūstate tame mieste. Bet pabūni dieną kitą ir pripranti. Panašiai ir kaime: po trijų dienų pašventintas kankorėžiu imi murmėt, kas drįso nedraugiškų medžių priaugint..." (Juokiasi.)

Bažnytkaimių langų šviesa

„Tikroji Lietuva - ne Vilnius ir ne Kaunas, - atsako į užduotą klausimą, - ji susideda iš kaimų ir bažnytkaimių langų šviesos. Be jų, nebūtų jokios Lietuvos. Kultūros įstaigų ir renginių koncentracija didžiausiuose miestuose yra mūsų bėda. Nors dabar teigiama, kad Kultūros ministerijos prioritetas yra kultūros centrų ir regionų suartinimas, tačiau jis vyksta formaliai. Kaipgi tai daroma? Na, nusiunčia kokį nors merūną sodžiun padainuoti ir pliusiukas tam suartinimui, manyk, padėtas. Gyvendamas kaime, turėk kad ir gražiausią idėją, ne vienadienę, ne formalią, bet jungiančią žmones ir panašiai, bet jei neparašysi projekto pagal europinius standartus, jei neprikursi propagandos kaip sovietiniais laikais, ji taip ir liks tavo mintyse. Užknisom kultūrą tais projektais, kai daugeliu atvejų pinigai skiriami pačiam itin sureikšminto teksto turiniui (madingai koncepcijai), o ne įvykiui, reiškiniui ir pan. Įsivaizduok, norint gauti šiokios tokios finansinės paspirties Kirdeikių dailės plenerui, mums teko kreiptis net į menotyrininkus, kad jie padėtų parašyti paraišką. Na, gavome paramos kelis šimtus, bet daugiau surinkom patys iš privačių rėmėjų. Aš matau, kas vyksta kitur. Pavyzdžiui, jei projekte pažadama, kad plenero paroda bus vežiojama po visą rajoną, tai, būna, atveža į kokį miestelį, reikia nereikia, palaiko savaitę kitą ir viskas tuo baigiasi. Visa tai yra taip dirbtina, negyva ir net neprasminga. Juk kam reikalingas tas pleneras? Ne vien tik dailininkams, bet ir ten gyvenantiems žmonėms, kad įvyktų energijos apykaita, kad jie susitiktų ir pabendrautų.

Praėjusią vasarą mums su prieteliu kunigu Jurgiu Kazlausku kilo mintis senajame restauruotame klebonijos pastate, kur vaikystėje gyveno dailės korifėjus Algirdas Petrulis, surengti jo tapybos parodą. Atidarymo metu susėdome ratu ir kiekvienas pasakojo, ką išmąstęs ar prisiminęs. Jo dukra, kino dailininkė Daiva Petrulytė, pasakojo, kad jos tėvelis pirmą kartą su daile susipažino būtent toje salėje vartydamas bibliotekoje rastą albumą. Profesorius Palemonas Janonis pasidalijo mintimis apie A.Petrulio kūrybą, - mes kalbėjom apie dvasinius dalykus, pagarbiai ir, kas gražiausia, be jokio plano, be jokios režisūros. Atmosfera buvo tokia, tarsi pats Petrulis būtų šalia... instinktyviai pakilau nuo kėdės, pasiėmiau iš bagažinės gitarą ir tyliai, tyliai pradėjau groti..."

Projektų kultūra

Vadinasi, nė nesvarbu, yra ministerija, ar jos nėra?

„Jeigu periferijoje nebus žmonių, kuriems panašūs dalykai svarbu, - atsako dailininkas, - niekas nieko ir nedarys, išskyrus konvejeriu stumiamus projektėlius. Laimei, provincijoje yra šviesių žmonių, kurie nesėdi rankų sudėję, televizoriaus nežiūri, bet dirba, fotografuoja, rašo knygas, straipsnius. Deja, jų nėra daug. Praktiškai matau tik kelis centrelius visame Utenos krašte, ir bene ryškiausią Dusetose, - senas ilgas įdirbis Alvydo Stausko. Jam kažkaip pavyko suburt dailininkus, galeriją pastatyt ir šiandien puikias parodas organizuot. Galėtume pridurti, kad yra rajono savivaldybėje Kultūros skyrius, bet aš bent nežinau nė vieno atvejo, kad jis būtų parodęs iniciatyvą, matyt, skęsta projektų ir projektėlių gausoje...

Ir Kultūros ministerija man atrodo veikia panašiai. Tai biurokratinis prielipas prie gyvenimo, kaip koks darinys, tapęs tavo organizmo dalimi, kaip kokia angina ar bacila, kuri be tavo valios apsigyvena tavyje. Buvo laikai, kai eidavau pas naujai paskirtą kultūros ministrą norėdamas susipažinti, prisistatyti, tikėdamasis, gal pravers mano patirtis ar net patarimas, bet jau daug metų nebeinu; gal pavargau, gal nusivyliau, gal pasijutau nereikalingas, kaip ir pastarąjį dešimtmetį ministerijos ignoruojama dailė. Mums leidžia suprasti (kad būtų įtaigiau, ir lėšų skirstymo politika), kad tradicinė tapyba, drobės su dažais yra atgyvena, praėjusio amžiaus liekana, net nelygintina su naujosios kartos projektais, akcijomis ir įvairiomis instaliacijomis, kurioms, pavyzdžiui, reikalinga elektra. Tai ką? Saugiklius išmuš ir jų menas dings? Gali sudegint savo automobilį ir 20 metų rodyti šią atrakciją internete, bet tai ir bus visa jo išliekamoji vertė, - šiuolaikiniai modernistai nesukuria nei architektūros, nei rūmų, nei paminklų, o jų darbai dažniausiai yra šalti, bedvasiai. Pasiklausyk, kokia paini jų leksika, ir juo jinai painesnė, tuo, suprask, modernesnė. Žmogui tokia kalba nesuprantama ir svetima, ir menas, kuria jis pristatomas, svetimas taip pat."

Kirdeikiai, kaip likimas

„Visuomet šią istoriją tapatinu su keistumu ir A.Petrulio asmeniu. Man besimokant Kauno dailės mokykloje, po 8 klasės atvežė mus į Tauragnus dviejų mėnesių praktikai. Kartą grįždami iš Ignalinos, kur buvome išvykę į ekskursiją pažiūrėt tramplino (vasarą jis jokio ispūdžio nepadarė), sustojome Kirdeikių bažnytkaimyje. Kaip dabar matau peizažą: kaimo gatvė, sankryžėlė, už jos ant kalniuko priešais alėją - kryžius, dažytas aukštaitiškas kryžius ir balta bažnyčia ežero krante. Užėję už klebonijos, sukritome ant nešienautos pievos išgerti limonado, ir nuo tol saulės nutvieksta gėlėta pieva stovi mano akyse. Jei kas būtų sakęs: Gintarai, praeis kiek metų ir čia, pakalnėje, stovės tavo valtis, ten, ant kalniuko - tavo namas, būčiau pavadinęs kliedesiu... Bet nuo 1973 metų pradėjom važinėt į praktikas būtent į Kirdeikius, nes A.Petrulis čia turėjo sodybėlę. Buvau tas, kuris Dailės institute šokiams groja, bet nešoka, o kaime, neturėdamas ką veikti, nuėjau į šokius ir susipažinau su atostogaujančia panele iš Vilniaus; ji dabar yra mano žmona...

Kirdeikiuose mes tokie ir buvom: akademikas Algirdas Gaižutis, dailininkas A.Petrulis (mirė 2010 m.) ir aš, kartais susitikdavome kaime. Ir dailės studentų praktikos žmonėms buvo palikusios gerų prisiminimų, - apskritai, kultūrininkų įsigyvenimas į kaimo aplinką neblogų pėdsakų palieka...

Kartais pagalvoju, kad gyvensiu ir būsiu tol, kol būsiu reikalingas, na, ne sau, ne tam, kad žuvį pagaučiau ar grybą rasčiau, arba kad pamatyčiau, kaip anūkė augs. Ne, aš egzistuoju ne dėl savęs, galbūt dėl to, kad kažkam reikia. Turiu įsitikinimą, kad mano prisidėjimas prie ko nors ar padėjimas žmogui ne nuo manęs priklauso, kad esu įrankis, kaip šaukštas ar šakutė (juokiasi). Gal esu minėjęs, kad prieš kiek metų sklaidydamas M.K.Čiurlionį netikėtai užėjau sau svarbią mintį jo laiške Sofijai. Pasakysiu ne pažodžiui: privalau surast savyje šviesos, kurią išvydę kiti, stovintys tamsoje, surastų ją savyje ir eitų Dievo nurodytu keliu. Aš privalau, taip pasakyta. Ir ne „turėčiau" duoti tos šviesos, bet kiti patys turėtų ją surast."

 

Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (6)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Dienos klausimas

Ar Lietuva turėtų įsigyti rusišką „Sputnik V” vakciną?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar jau skiepijotės nuo COVID-19?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+1 +2 C

 -1 0 C

 

 0 -1 C

+3 +6 C

 +2 +3 C

 

   +5 +7 C  

0-5 m/s

  0-4 m/s

 

0-4 m/s

       

Nuorodos