Kyla logiškas klausimas: ar universiteto paskelbtos apartheido sąlygos yra imperatyvios, ar dispozityvios?

Mano manymu, asmens sutikimas su imperatyviomis teisės aktų nuostatomis yra nereikalingas. Daugiau nei akivaizdu, jog asmenys neturi išreikšti sutikimo su imperatyviomis teisės aktų nuostatomis (įstatymais ar, pvz., Kelių eismo taisyklėmis) tam, kad šie teisės aktai asmens atžvilgiu taptų galiojantys ir vykdytini.

Jeigu universitetas reikalauja studento sutikimo su bet kokiomis sąlygomis, tai liudija, kad šios sąlygos yra dispozityvios - t.y. šios sąlygos yra laisvos šalių valios išraiška. Tarkime, norėdamas įsigyti lėktuvo bilietą, pirkėjas turi patvirtinti savo sutikimą su paslaugos teikėjo sąlygomis. Jeigu pirkėjas su sąlygomis nesutinka (nepažymi varnelės), bilieto nusipirkti nepavyks. Analogiškai, studentui nepatvirtinus savo sutikimo, neleidžiama užsiregistruoti į studijų dalykus, taigi, universiteto durys studentui tampa uždarytos visomis prasmėmis.

Universiteto ir studento tarpusavio įsipareigojimus nustato Studijų sutartis, kuri, be kita ko, daugelio studentų buvo pasirašyta 2020 m., jau esant paskelbtai pandeminei situacijai valstybėje. Universiteto sprendimas nustatyti studentui bet kokias papildomas sąlygas tam, kad studentas galėtų tęsti studijas, laikytinas vienašaliu Studijų sutarties pakeitimu. Šalių pasirašyta sutartis turi įstatymo galią ir gali būti keičiama tik abipusiu šalių susitarimu ir laisva valia. Taigi, kyla pagrįstas klausimas, ar universitetas tinkamai vykdo savo paties parengtą Studijų sutartį?

O svarbiausia tai, kad universitetas neketina užtikrinti saugių kontaktinių studijų sąlygų: iš paskiepytų asmenų nereikalauja pateikti neigiamo COVID-19 testo rezultato, nepaisant viešai ir oficialiai pripažinto fakto, kad vakcinavimas neapsaugo nei nuo galimybės užsikrėsti virusu, nei nuo viruso platinimo, o tik, tikėtina, apsaugo paskiepytą asmenį nuo sunkesnių COVID-19 ligos pasekmių. Taigi, universitetas sudaro sąlygas paskiepytiems asmenims legaliai platinti virusą ir užkrėsti kitus, taip sukeldamas grėsmę paskaitose dalyvaujančių asmenų sveikatai. Šiame kontekste verta atkreipti dėmesį į pastarojo meto viešojoje erdvėje eskaluojamą konstitucinės teisės korifėjaus profesoriaus Vytauto Sinkevičiaus tezę apie asmens „teisę nebūti užkrėstam". Akivaizdus faktas, kad ši teisė yra atvirai ir ciniškai pažeidinėjama - ir tą daro ne kokie piktybiški tamsuoliai, o pati mokslo žinių ir šviesos citadelė!

Juridiniam asmeniui, pandemijos metu nesilaikančiam saugių veiklos vykdymo sąlygų ir sudarančiam sąlygas išplisti infekcijai, yra numatyta administracinė atsakomybė - nuo 1500 iki 6000 eurų bauda. Būtent ši nuostata taikytina kiekvienai įstaigai, vykdančiai veiklą kontaktiniu būdu, nereikalaujant neigiamo COVID-19 testo rezultato iš paskiepytų asmenų, kurie platina virusą, taip sukeldami realią ir įrodytą grėsmę kitų asmenų sveikatai.

Logiška manyti, kad nesant galimybės užtikrinti saugių studijų sąlygų kontaktiniu būdu - nepriklausomai nuo paskiepijimo fakto, pareikalauti iš dėstytojų, administracijos darbuotojų ir studentų pateikti neigiamą COVID-19 testo rezultatą, lieka vienintelis teisėtas ir pagrįstas variantas - organizuoti visas studijas (paskaitas, atsiskaitymus ir egzaminus) tik nuotoliniu būdu - kaip jau buvo sėkmingai organizuotos nuotolinės studijos ir egzaminai dalį 2020 m. rudens semestro ir visą 2021 m. pavasario semestrą. Deja, panašu, kad administracija šio klausimo nė nesvarsto.

Beje, konstitucinės teisės profesorius, buvęs Konstitucinio Teismo teisėjas ir šio teismo pirmininkas Dainius Žalimas, savo viešame pasisakyme yra išdėstęs Konstitucinio Teismo poziciją dėl žmogaus prigimtinių teisių viršenybės ir draudimo diskriminuoti asmenis tuo metu vyraujančios daugumos nuomonės pagrindu.

Pasisakymo citata: „Vis dar tenka neretai priminti, kad vien daugumos principas nėra Vakarų stiliaus demokratija, kad Konstitucija - tai antimažoritarinis aktas. Ji draudžia demokratinėje teisinėje valstybėje diskriminuoti asmenis vadovaujantis tuo metu vyraujančios daugumos nuostatomis ar stereotipais. Kitaip tariant, individo orumas, privatumas, prigimtinės teisės negali priklausyti nuo visuomenės narių daugumos malonės."

Šio pasisakymo kontekste keltinas klausimas: ar teisingumas ir deklaruojamos vertybės yra selektyvus dalykas: jomis vadovaujamasi tik tada, kai patogu? Ar selektyvus teisingumas ir yra tas teisingumas, kurį saugo ir gina Konstitucija?