- Retėja gyventojų kaimuose, retės ir seniūnijų. Kaip tai palies ten gyvenančius? - klausėme Gintauto LAUKAIČIO.

- Labai sunku kažką pasakyti, nes seniūnijų steigimas, jų reorganizacija yra savivaldybės tarybos kompetencija. Nemanau, kad kuri nors savivaldybės taryba priimtų sprendimą, kuris pablogintų gyventojų situaciją. Jeigu kas nors bus daroma, bus gerai pasverta ir įsiklausyta. Visoje Lietuvoje žmonių yra labai sumažėję. Tai atsiliepia mokykloms, bibliotekoms, kultūros įstaigoms. Gal kur ir uždaromos bibliotekos, bet pas mus jos steigiamos. Jeigu kaime nėra kultūros centro, biblioteka lieka pagrindinė vieta, kur vaikai ir suaugę gali ateiti ne tik knygų pasiskolinti. Čia vyksta įvairūs kultūriniai renginiai, šventės. Dar bendruomenės įsitraukia į bendrą veiklą. Nereikia pamiršti, kad bendruomenės kaime - dar vienas svarbus žaidėjas. Daug kur bendruomenės teikia prausimosi, skalbimo paslaugas gyventojams. Gauna toms paslaugoms pinigų per įvairius projektus arba finansuoja savivaldybės. Atrodo, toks menkas dalykas, bet jis labai svarbus. Paaiškėjo, kad kone trečdalis kaimo žmonių neturi sąlygų nusiprausti, civilizuotai išsiskalbti drabužių. Pamatytumėte, kokią tai turi paklausą. Vienos seniūnijos turi pirtis, kitos įsirengia dušo patalpas. Kol žmogus maudosi, per tą laiką išsiskalbia jo drabužiai. Socialiniai darbuotojai duoda talonus tiems, kam reikia. Tai didelė pagalba. Kaime reikia ir kirpėjo, nes yra tokių, kurie neprisiruošia į miestelį pas kirpėją, gal ir neturi už ką. Kalbama, kad galėtų į mūsų kaimus atvažinėti profesinio rengimo centro moksleiviai. Tokios idėjos sklando, bet kol kas tai tik idėjos.

- Daugumoje kaimų mokyklų nebeliko. Mokiniai vežiojami į mokyklas miestuose, didesnėse gyvenvietėse. Per Lietuvą sklando vaizdai, kaip nepagarbiai buvo pasielgta su uždarytomis mokyklomis. Užtrenkė duris. Kaip kas stovėjo, taip paliko. Paukščius mokame išlydėti, o su mokykla gražiai atsisveikinti - ne.

- Kaip mokykla uždaroma, priklauso nuo žmonių, kurie ten gyvena. Kai kur uždarius mokyklas suteikiamos patalpos bendruomenei, kitai veiklai. Dar kitos privatizuojamos. Pats privatizavimo procesas yra lėtas. Žinote, kad biurokratinė mašina sukasi labai lėtai. O dėl uždarymo... Nereikia pamiršti, kad lazda turi du galus. Jeigu mokykloje mokinių lieka mažiau nei mokytojų ir kitų aptarnaujančių, ji labai brangiai atsieina. Nebūtina mokyklas uždaryti, jas galima paversti skyriais, filialais. Nebereikės administracijos, sutaupysime pinigų, bet liks mokytojai ir mokykla.

- Parduotuvių taip pat nėra. Kur senam kaimo žmogui nusipirkti duonos, druskos, būtiniausių dalykų?

- Mažuose kaimeliuose parduotuvės tikrai išnyko. Neatlaikė išvežiojamosios prekybos konkurencijos. Parduotuvės ant ratų veikia oficialiai, prie jų kaimas jau priprato. Seni žmonės kartais skambina seniūnijai ir prašo iškviesti parduotuvę į namus. Tokia parduotuvė vos ne dar vienas mūsų socialinis partneris. Paštas taip pat mūsų socialinis pagalbininkas. Laiškininkai pas žmones lankosi ir, jei tik kas ne taip, nedelsdami skambina seniūnui, seniūnaičiui, patys padeda.

- Paštų kaime taip pat netrukus nebeliks, nebeliks gerųjų laiškanešių, kurie žmonėms neša ne tik laikraščius ir laiškus, vokų ir ženkliukų, bet kartais net lašelių nuo širdies. Laiškanešiai per ilgą laiką tapo tokie savi, kad net šuneliai jiems uodegas iš tolo vizgina.

- Vieta tuščia neliks, vietinius laiškanešius pakeis mobilieji laiškanešiai. Technologijos žengia į priekį, bet žmonės tai priima su atodūsiu. Suprantu juos. Ne viskas iš ekonominių ir finansinių reikalų plaukia. Vyresniems žmonėms atrodo, kad kartu su uždaryta įstaiga jie palaidoja dalelę savęs, kad kažkas iš jų atimama.

- Gyventojai skundžiasi, kad į daugelį atokesnių vietovių nebeužsuka joks autobusas. Kaip jiems pasiekti vaistines, ambulatorijas, bažnyčią?

- Tai irgi problema. Yra gyvenviečių, kur autobusai nebeužsuka, bet, atlikus eksperimentą, paaiškėjo, kad besiskundžiančių daug, o važiuojančių mažai. Ir pas mus buvo viena gyvenvietė, kurios gyventojai tarsi pageidavo, kad važiuotų autobusas, jie galėtų į bažnyčią nuvažiuoti. Pro šalį važiuojantis autobusas pradėjo į tą gyvenvietę užsukti. Pirmą kartą trys keleiviai į stotelę atėjo, antrą - vienas, o paskui - niekas. Jeigu kur gyventojams reikia nuvažiuoti, dažniausiai padeda bendruomenės. Daugelis bendruomenių rašė projektus teikti asmeninio asistento paslaugą. Kam reikia nuvažiuoti į polikliniką, registruojasi bendruomenėje, ir automobilis atvažiuoja į kiemą. Kai kuriems, tarkime, neįgaliesiems, paslaugos nekainuoja, išlaidos padengiamos iš projektinių fondų. Kiti susimoka simbolinę kainą. Viskas priklauso nuo bendruomenių aktyvumo, kaip joms pavyksta surasti paramos teikėjus. Žinoma, bendruomenė bendruomenei nelygu. Vienos projektus rašo, padeda neįgaliesiems, seneliams, šeimoms, rengia šventes, bet būna ir tokių, kurios numoja ranka. Mūsų seniūnijoje yra penkios bendruomenės, ir visos yra didelis ramstis seniūnijai, tvirtas mūsų socialinis partneris.

- Nenoriu įžeisti kartodama įgrisusią frazę, esą kaimas prasigėręs, bet įklimpusių į tą balą ir nebepajėgiančių iš jos išklampoti, manau, yra ne vienas. Kaip jiems padedate?

- Rajono savivaldybė turi alkoholio prevencijos programą ir daugeliui žmonių jau yra padėjusi. Mūsų seniūnijoje yra žmonių, kurie jau kelerius metus nebevartoja alkoholio. Džiaugiasi, kad prašvitus akims ir darbo, ir pinigų atsirado. Nesakyčiau, kad ta problema išskirtinai kaimo. Pragyvenančių iš socialinių pašalpų laikai tolsta. Palyginti, kiek anksčiau pašalpininkų buvo, dabar gal trečdalis likę. Dauguma jų įsidarbina. Dabar pas mus nedirba tik tie, kurie nenori arba jau negali dirbti. Kai kas pastebi, kad tie, kurie turi atidirbti už socialines pašalpas, ne dirba, o prasistumdo pasiųsti darbuotis kur nors viešose vietose. Pas mus to nebėra. Siunčiame juos padėti mūsų gyventojams, kurie patys nebeįstengia. Kartais reikia nušienauti kiemą seneliui, padėti susitvarkyti namuose neįgaliajam, vienišam, tvarkyti apleistus kapus. Visi jie dirba savam krašte ir padeda saviems.

Į mūsų miestelį atvažiuoja dirbti iš miesto, iš kitų rajonų, seniūnijų. Punioje daug įmonių, ūkių. Vien tik Algimanto Žemaičio gėlininkystės ūkiui kiek darbininkų reikia. Čia dirbančių puniškių, sakyčiau, mažuma. Darbininkai suvažiuoja iš Alytaus, aplinkinių rajonų. Punioj veikia kelios uždaros akcinės bendrovės, lentpjūvė. Kur dar ūkininkai. Mes esame priemiestinis ūkis, tad kai kurie važiuoja dirbti į miestą. Yra grįžtančių į tėviškes kaime ir važinėjančių dirbti į miestą arba čia nusipirkusių namus ir taip pat dirbančių mieste. Kaimo, jei jis gerai tvarkomas, patogus susisiekti, tikrai daugelis nebesibaido. Iš užsienio grįžusių nedaug, bet svarstančių sugrįžti atsiranda. Anksčiau grįždavo tie, kuriems nepasisekė, nepritapo, o dabar girdisi ir sėkmės istorijų. Pastebiu, kad dalį jaunimo išveda ne pinigai, o noras būti laisvam, nepriklausomam.

- Kokia didžiausia kaimo problema?

- Kaimas nėra paliktas likimo valiai. Jis gyvena savo gyvenimą. Nemažai žmonių yra pasinaudoję asbestinių stogų keitimo programa. Litais ta parama buvo svari. Nemažo namo stogui su visomis medinėmis konstrukcijomis pakeisti užtekdavo 16-20 tūkst. litų. Galėjai gauti 50 proc., iki 10 tūkst. litų, paramos. Buvo svari pagalba. Įvedus eurą, stogo be 20 tūkst. eurų nesvajok perkloti, o parama sutirpo iki 2 tūkst. eurų. Liko tik dešimta dalis buvusios. Prie tos saujelės - kalnai popierizmo, kelios eilės tikrintojų. Kiek dar kvailų saugiklių prikurta.

- Liūdna. Teks paprastam žmogui amželį pabaigti po apkerpėjusiu šiferiniu stogu...

- Mes linkę į viską žvelgti pesimistiškai ir aimanuoti. Pagalvokime, kas buvo prieš keletą metų ir kas yra dabar. Pragyvenimo lygis tikrai aukštesnis. Bet, sutikime, socialinė atskirtis akivaizdi. Visa parama kliuvo dideliems ūkiams, o tiems, kurie arė kledarais, - trupiniai. Jei būtų lygybė, dauguma stogų kaimuose šviestų. Klausėte, kokia ateitis kaimo laukia? Tikiu, kaimas liks gyvybingas ir gražus, jeigu jame bus saugu ir patogu. Jei žmonės galės užsidirbti ir išdidžiai gyventi. Gyventojai kartu su bendruomenėmis, savivaldybėmis turi daryti įtaką Vyriausybei ir Seimui, kad įstatymai būtų palankūs. Kai kuriuos Vyriausybės politikos dalykus dabar sunkiai gali suvokti. Sako, tokios esančios Europos Sąjungos direktyvos, o iš tikrųjų apsidraudžia daugiau, negu tose direktyvose nurodyta.

- Ar pastebėjote, pieno produktai parduotuvėse labai pabrango. Gal iš to bent karvučių augintojai kiek prakus?

- Aš pats gyvenu ūkiškai ir galiu pasakyti, kad mums pieno supirkimo kainos nepadidėjo. Smulkiems ūkeliams, kuriuose šeima pati visus darbus nudirba, pieno supirkimo kaina - apie 20 centų už kilogramą. Yra buvę ir perpus mažiau. Didelių pieno fermų kainos kitokios, bet ir jos nepakilo tiek, kad sviesto kaina pakiltų dvigubai. Pasinaudojus proga juk visaip galima padaryti. Kaip suvaldyti maisto kainų augimą, turėtų spręsti Vyriausybė.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“