Tėvų atstūmimas – nutylima ir nesprendžiama Lietuvos problema

Kadangi TA problema niekaip nesprendžiama, „Respublika" į klausimo aptarimą įtraukė daugiau pašnekovų. Be teisininkės R.Visocnik, jame dalyvavo „Parental Alienation Study Group" narė ir viena iš APTA įkūrėjų Birutė van der Weg - Bražiūnienė bei Lygiavertės tėvystės asociacijos vienas steigėjų Ramūnas Kvietkauskas.

- Visi esate susidūrę su TA. Kas lemia, kad šios problemos ne tik kad nepavyksta išspręsti, bet ji ir toliau akivaizdžiai didėja?

R.Kvietkauskas: TA Lietuvoje yra problema, kuri visais lygmenimis - teisiniu, socialiniu, psichologiniu - sprendžiama netinkamai. Veikla dažniausiai tik imituojama. Taip yra, nes trūksta ne tik visuomenės supratimo, bet ir nėra tinkamai paruoštų, reikiamų žinių turinčių specialistų.

Retas teisėjas žiūri į tėvų atstūmimą per vaiko žalojimo ar smurto prieš vaiką prizmę. Jie dažniausiai neteisingai priskiria šią problemą tėvų konfliktui, kurio nesistengiama nutraukti, o tik rekomenduojama taikyti kokias nors, paprastai neefektyvias, priemones.

Trūksta net tinkamai parengtų psichologų. Yra keli, kurie sutinka dirbti šioje srityje, tačiau, kiek teko pastebėti, savo darbe jie nesiremia moderniomis mokslo žiniomis, situaciją vertina savo vidiniu įsitikinimu ir dažnai priima klaidingus sprendimus.

Yra tinkamai pasirengusių advokatų, tačiau tokių taip pat mažuma, todėl žmonės, pasirinkę netinkamą teisininką, gali netgi nuo jo nukentėti. Kita vertus, esu sutikęs agresyvių advokatų, atstovaujančių nuteikinėtojus, kurie siūlo nesąžiningo teisinio „puolimo" priemones, melagingai kaltinant atstumtuosius iš tėvų nebūtais dalykais - smurtu ar net seksualiniu vaikų išnaudojimu.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba (VTAS) turėtų pati imtis iniciatyvos spręsti problemą. Juk tam ji ir išlaikoma mokesčių mokėtojų, tačiau praktikoje net tėvų raginami šie specialistai tik atsirašinėja, nesiima jokių veiksmų, kadangi neva nemato problemos, tokiu būdu savotiškai pateisindami nuteikinėtojo veiksmus ir tapdami problemos dalimi.

R.Visocnik: Norėčiau pasidžiaugti, kad Lietuvos teisinėje sistemoje, vertinant ne tik šiandieną, bet ir žiūrint į perspektyvas, visose srityse matoma tam tikra evoliucija. 2000 metais priimtas naujasis Civilinio proceso kodeksas (CK), įvedęs naujus konceptus - jeigu kažkas teisiškai aiškiai nesureguliuota, teismas klausimą sprendžia vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Kai teisininkai ėmė priekaištauti tokioms naujovėms, jas inicijavęs prof. Valentinas Mikelėnas priekaištus atrėmė kodekso kūrėjų nuostata, kad galime prisirišti prie tos situacijos, kurioje esame ir išsaugoti sovietinę normatyvinę teisę arba kodekse įtvirtinti aukštesnį standartą, prie kurio teismai galėtų artėti.

Deja, sistema tobulėja lėtai - praktinių, esminių mokymų, su profesionaliais dėstytojais, vis dar trūksta. Teisininkai, kurie nori gilinti savo žinias, informacijos ieško patys.

Nors yra požymių, kad judame aukštyn, problemų vis dar apstu. Neseniai mačiau, kaip nagrinėjant skyrybų bylą, į šeimos namus atėjo jauna VTAS darbuotoja. Buvo akivaizdu, kad ji nelabai suprato, ką darė, nes pasiėmusi iš pradžių vieną, paskui kitą mažametį vaiką, po pusvalandį juos kamantinėjo, su kuriuo iš tėvų jie nori likti. Mes juk suprantame, kad „prie sienos prispaustas" vaikas vis tiek kažką pasako, o tai vėliau nulemia ginčo eigą ir tampa tėvų konflikto priežastimi ir prasideda ilgai trunkantys „karai".

Situacija yra tokia, bet tikiuosi, kad ji gerės. Kažkada. Nes, tarkim, Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus institucija per pastaruosius 10 metų nepasiekė, kad vaikų gerovė būtų realiai užtikrinta praktikoje, nors pagal šios įstaigos nuostatus turėtų tai daryti. Jie neatlieka savo funkcijos - netobulina bendrosios vaikų apsaugos politikos, tačiau vadovavimas jai, trečią kartą iš eilės, patikimas Editai Žiobienei. Kodėl?

B.van der Weg- Bražiūnienė: Nyderlanduose buvo problema tol, kol institucijos skirtingai interpretuodavo TA sąvoką. „Parental Alienation Study Group" ekspertai paruošė 5 veiksnių modelį, kuriuo remiantis galima labai tiksliai nustatyti TA atvejus. Būtina išsiaiškinti, kuri pusė kalta dėl silpnėjančio vaiko ir vieno iš tėvų ryšio, nes buvo pastebėta, jog objektyviomis priežastimis nepagrįstas trukdymas bendrauti su vaiku, gilina priešpriešą ne tik tarp tėvų, bet ir lemia konfliktą su reikalą vangiai ir neprofesionaliai sprendžiančiomis institucijomis. Tai galima suprasti, nes kai viena pusė mato, jog vaikas atimamas, vadovaujantis savanaudiškais sumetimais ar nepagrįstomis baimėmis, o vėliau su juo norintis bendrauti asmuo dar ir imamas persekioti, jis patiria didžiulį emocinį stresą. Dar blogiau, kai mato, kaip nuo daromo poveikio keičiasi vaiko elgesys.

Psichologai sutaria, kad tokia situacija labiausiai kenkia vaikui, nes nustatyta jog tėvų-vaikų ryšys yra vienas stipriausių pasaulyje. Jį sugriovus, vaikas praranda saugumo jausmą ir dalį savo tapatybės.

Lietuvoje į šį klausimą žiūrima paviršutiniškai, todėl institucijos susidaro klaidingą nuomonę apie „gerąjį manipuliatorių" ir atstumtąjį tėvą. Pirmasis atrodo žavingai, protingai kalba, arba įsijaučia į aukos vaidmenį, sudaro koaliciją su giminaičiais bei kt. aplinkos žmonėmis, net su VTAT specialistais. Todėl dažniausiai jam pasiseka išstumti skyrium gyvenantįjį tėvą iš vaiko gyvenimo.

Pastarasis netrunka pasijusti įvarytas į kampą. Jis skundžiamas, ribojami pasimatymai su vaiku ir t.t. Suprantama, į pokalbius jis ateina sutrikęs ir įsiaudrinęs. Institucijos sprendžia tik pagal išorę, nesigilina į esmę, todėl nepasivargina išsiaiškinti - kodėl vienas iš tėvų jaučiasi sugniuždytas ir kiek prie to prisidėjo antrasis. Nesugebama žvelgti giliau ir rasti tikrąją situacijos priežastį.

-Kadangi problemų šioje srityje apstu, kaip manote, kokie dalykai paskatintų pokyčius?

R.Kvietkauskas: Esminis dalykas - specifinės žinos. Specialistai gali būti nuoširdūs ir geri, bet jei jie nėra tinkamai parengti šiai siauriai žiniai ir nežino specialiųjų metodikų, šiuo atveju jie tik pakenks. Čia kaip Einšteino reliatyvumo teorija, kurią pradedama dėstyti nuo trečiojo kurso, kai studentai yra tam parengti.

Deja, mūsų „specialistai" net nežino, jog TA atveju vaiko nuomonė yra priešinga jo interesui ir nesuvokia, kad ja ne tik negalima remtis, bet reikia interpretuoti priešingai.

R.Visocnik: Visais 3 egzistuojančias TA atvejais (kai jau yra nustatytas, esant trukdymui bendrauti ir neturint sugebėjimui užmegzti/palaikyti ryšį) yra taikytinos skirtingos priemonės problemai spręsti. Žmonės yra suklaidinti ir painiojasi šituose dalykuose, todėl dažnai pasirenka netinkamas priemones savo tikslams pasiekti. Kartais net siekia ne tų tikslų, kurių reikėtų atitinkamoje situacijoje. Iš to kyla įtampos, kurių būtų galima išvengti.

Deja, žiūrint į visą teisinę Lietuvos sistemą, įskaitant ikiteisminius tyrimus - nes žmonės įveliami ir į juos - reikia pripažinti, kad vis dar esame dugne ir tikrai turime kur kilti.

Lietuvoje yra tik keli teismo ekspertai vaikų psichologai arba psichiatrai, kurie teikia išvadas teismams. Išvados - paviršutiniškos, turinys - dažnai pilnas vienas kitam prieštaraujančių teiginių, vaikams užduodami menami klausimai. Ko galima tikėtis, kai taip dirba ekspertais pripažinti asmenys? Man neteko matyti, kad būtų patvirtinta detali teismo vaikų psichologų - psichiatrų išvadų rengimo tvarka. Pavyzdžiui, nėra įtvirtintas reikalavimas, kad vaikų apklausos būtų fiksuojamos garso ar vaizdo įrašuose ir dėl to vėliau neįmanoma iš sausai surašyto popieriaus „nuskaityti" vaiko emocijas (tarkim, kiek laiko jis abejojo atsakydamas į vieną ar kitą klausimą). Be to, dažnai matau ekspertų šališkumo požymius, ypač baudžiamosiose bylose (ekspertai turi išankstinę nuostatą, kad prokuroro įtarimai yra pagrįsti).

Vaiko teisių reikaluose dalyvauja net keletas valstybinių įstaigų, prokuratūra, policija, teismai, advokatai, psichologai, psichiatrai, antstoliai, tad reikia kompleksinių sprendimų. Visiems profesionalams, susiduriantiems su TA, galėtų būti organizuojami bendri mokymai.

B.van der Weg-Bražiūnienė: Nyderlanduose sunkiausius TA atvejus nagrinėja psichologai ir teismai, kuriuose dirba TA srityje apmokyti žmonės. Jiems paskaitas skaito srities žinovai, paaiškinantys, kaip elgtis ir vertinti tėvų elgesį tokiose situacijose. Teisininkams, kad sprendimas geriausiai atitiktų vaiko interesus, rekomenduojama vadovautis TA specialistų paruošta 33 punktų atmintine, kuria gali naudotis ir advokatai.

Olandai daug dėmesio skiria vaikų ir jų tėvų ryšio išsaugojimui. 2009 m. buvo nustatyta tvarka, kad besiskiriantys tėvai pirma pateikia skyrybų planą, kuriame numatoma ne tik kur gyvens vaikas, kas jį išlaikys, bet ir kokia bus bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu tvarka, ir tik po to priimamas jų pareiškimas skirtis.

Be to, 20-25 proc. skyrybų atvejų taikoma dviguba vaiko gyvenama vieta, Lietuvoje nuolat aiškinama, kad tai esą kenkia vaikams. Vakarų valstybėse per pastaruosius metus atlikta nemažai tyrimų, tokių kaip Heijden studija (tirti 4175 tėvai), kuri įrodė, kad tiek tėtis, tiek mama, esant dvigubai vaiko gyvenamai vietai, yra laimingesni. Bergstron studija (imtis 147839) įrodė, kad lygiavertės tėvystės sąlygomis (dviguba vaiko gyvenama vieta) vaikų psichinė sveikata yra geresnė ir, kad, po gyvenimo šeimoje, tai yra emociškai sveikiausia tiek vaikams, tiek ir jų tėvams. Tų šalių, kuriose dviguba vaiko gyvenama vieta po skyrybų yra norma, o ne „ drama", kelerių iš eilės UNESCO tyrimų duomenimis vaikai yra laimingiausi ar laimingesni, nei Lietuvos.

Lietuvoje teismų metu dažnai apsiribojama tik vaiko nuomone, neįvertinus, kad ji gali būti suformuota kryptingai. Nesivarginama apklausti liudininkų ar remtis papildomais įrodymais, nors būtent TA atvejus nagrinėjantiems specialistams turėtų kilti klausimų, jei, visą laiką gražiai su abiem tėvais sutaręs vaikas, staiga atitolsta nuo vieno iš jų arba, ypač jauno amžius vaikų, kai be jokios realios tam priežasties vienam iš tėvų sudaromos kliūtys bendrauti su vaiku.

Tai keista, nes yra šalių kuriose TA kriminalizuojamas ir patenka į Baudžiamojo kodekso galiojimo ribas. Tai yra, žinant, kad TA žaloja vaiką, ir, tai darant vienam iš vaiką auginančių tėvų ar kt. asmenų, tokie atvejai vertinami kaip smurtas artimoje aplinkoje.

Gal Lietuvoje pakaktų dabar esančių įstatymų TA stabdyti, jei specialistai tinkamai ir laiku jais pasinaudotų. Taip pat dvigubos vaiko gyvenamos vietos po tėvų skyrybų įteisinimas sumažintų galimybę nutraukti vaikų ir tėvų ryšį be rimto tam pagrindo.