1 nuotr.O, kad būtų taip paprasta pasakyti: tegul šviečia! Ateina tamsos meto pradžia, prieš savaitę nežinia kodėl mes persukome laikrodžių rodykles. Nežinia kodėl, nes skaičiuodamas niekas taip ir nerado paaiškinimo, kam buvo padaryta tokia kvailybė - rodyklių sukinėjimas. Sako - taip buvo per karą,.. kad elektrą taupytų. Tačiau kiek metų praėjo, kas atsimena tą karą? Ir kuo čia dėtas karas, jei mes einame prieš žmonių prigimtį, norime žaisti su savo sveikata?
Gamtoje taip pat būna apsimetėlių, nes jiems reikia kažkaip išsaugoti savo kailį. Tiesa, su kailiu apsimetėlių nedaug. Tačiau kai kas iš žvėrių moka tą daryti - štai bėdos prispausti lapė ar mangutas dedasi esantys negyvi. Ir antys ar tilvikai, viliodami nuo savo vaikų ar lizdo plėšrūnus, dedasi sužeistais, vartosi, velka kuo sveikiausius sparnus ir siūlosi: pulk mane, pulk! Kai plėšrūnas taip apsigauna, jam nelieka nieko - nei lizdo, nei staiga išgijusio ir lyg niekur nieko nuskridusio suaugusio riebaus paukščio. Na, o vabzdžių pasaulyje daug jų, imituojančių vapsvos ar bitės spalvas ir formas, savo sparnelių spalvą priderinusių prie medžio žievės.
Kol kas visi jie dar juda - šių metų ruduo iki šios dienos tam buvo labai palankus. Atrodo, kad visos tos laimės pakako ir mums. Žmonės - labai prieštaringos būtybės. Štai jeigu kas nors nieko nesėja, nesodina ir to nedaro jo artimieji, sausringas ruduo jam nekelia jokių problemų - taip net smagiau, purvo mažiau... Ūkininkui ruduo nei šioks nei toks, o keletą kartų purslojęs lietus sutiktas kaip didžiausia dangaus dovana. Daugumai mūsų tai, kas vyksta gamtoje, priimtina tik tuo atveju, kai galima tuo kaip nors naudotis. Jei nėra tokio praktinio poreikio, tai yra pačios gamtos reikalas... Tiesa...
Tiek pavasarinis viruso protrūkis ir jo baimė, tiek rudeninis karantinas daugelį stumtelėjo prie gamtos - į parkus, miškus. O einant jų takais, nori ar nenori, pamatai bei išmoksti kai ką naujo. Kad ir, kaip vadinasi vienas ar kitas medis. Kaip gyvena girios žvėrys ir paukščiai. O jeigu to nenorime sužinoti patys, priverčia vaikai - juk jiems būtina atsakyti į visus klausimus.
Buvimas rudens gamtoje šiomis dienomis yra labai prasmingas. Mes matome paskutines spalvotojo rudens akimirkas, mus kaskart sutinka pasikeitusios girios. Be didelių šalnų, vėjų ir gausių lietų tikrasis ruduo nėra toks niūrus kaip visada. Gal todėl ir lapkričio pradžia, kai turėsime trejetą laisvų dienų, bus sutikta visai kitaip.
Žinoma, daugelis važiuosime į savo kraštus, ten kur giminės šaknys, kur artimųjų kapeliai.
Po to keliausime į gamtą. Tam nereikia rinktis geresnio oro, tiks bet koks, duotas tai dienai. Tik svarbu eiti kartu su vaikais, su anūkais, stebėti ir stebėtis. Šventos dienos nejučia suteikia mums vis kitokį pojūtį - atrodo, kad net ir paprasti dalykai yra dideli, ypatingi, kiekvienas vertas, jei ne knygos, tai atskiros istorijos. Tik ką pasakoti? Dar vakare prieš tai atsiverskime knygą, peržvelkime internetą. Ko ieškoti? Ieškokite rudenį žydinčių augalų, drugių admirolų ir spungių, žaliojo žiogo, uodų, grybų žaliuokių... erkių. Tai, ką sužinosite, bus jūsų rytdienos pamokos tema. Tik vienas mažas skirtumas - jūs būsite mokytojai.
Nuo ko pradėsite pamoką? Žinoma, nuo saulės! Nes ji viską pasaulyje sukuria. Šią saulėtą dieną mums labai pasisekė - ant beržo kamieno radome drugį admirolą... Toliau - kaip išmanote...
