respublika.lt
 
VZ LOGO 3

Tautinį orumą esame „išsioperavę“nuotraukos (62)

2016 balandžio mėn. 02 d. 08:00:04
Rimvydas Stankevičius, „Respublikos“ žurnalistas

Į klausimą apie lietuvių tautos būklę visuotinai pripažintas režisierius, puikus pedagogas, vienas garsiausių Lietuvos teatro ir kino aktorių, Nacionalinės kultūros ir meno premijos, o dabar jau ir „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatas Valentinas Masalskis atsako klausimu: „Kaipgi tai Tautai išlikti, kaip jai save identifikuoti, jeigu jau beveik neliko formų, kuriose galėtume būti Tauta? Kur mums ja būti, jeigu net ir mirtis mūsų laike jau nustojo egzistavusi. Mes jau nebelaidojame savo artimųjų.“

×
nuotr. 2 nuotr.
Valentinas Masalskis: Man, išvažiuojančiam filmuotis į Maskvą, tėvas nepatarinėjo ten „užsikabinti“ ir likti, nors ir pinigai, ir galimybės ten buvo akivaizdžiai didesnės. Jis sakė: „Grįžk“, nes viso to, ko išmoksi, prireiks Lietuvai.

 

- Sveikindamas su „Auksiniu scenos kryžiumi“, kurio kavalieriumi štai ką tik prieš akimirką tapote, noriu paklausti, kaip apskritai jaučiatės nūdienos teatro kontekste. Ryškėja tendencija teatre sceną atiduoti ne menui, o viso labo kaži kokiems socialinių aktualijų komentarams. Neerzina tai?

- Teatras visada yra žinia, teatras visada yra prognozė... Be abejo, įprastai jis skelbia sielos reikalų prognozę, bet lygiai taip pat teisėtai gali kalbėti ir apie socialines, netgi politines problemas, jei tik jos išties skauda nūdienos žmogui.

O ką, beje, tuomet pasakytumėt apie V.Šekspyro „Makbetą“, „Ričardą II“?.. Juk ir šie kūriniai rašyti apie ano meto politines aktualijas - apie pasikėsinimą į karalių. Esu įsitikinęs, kad anuomet parašyti pjesę apie karališkosios šeimos išžudymą - tas pats, kas šiais laikais kelti revoliuciją...

Tačiau už visos šios istorijos ištisi klodai dvasinių dalykų - iš esmės juk kūrinys kalba apie meilę, išdavystę, valdžios troškimą, garbėtrošką...

Todėl, manau, jus erzina ne tai, kad nūdienos teatras kalba apie socialines problemas, o, ko gero, tai, kai jokių gilesnių poteksčių nūdienos kūrėjams scenoje nepavyksta atskleisti.

Manau, teatras turi žengti koja kojon su šia diena. Kaip ir, pavyzdžiui, poezija. Poezijos formos iš sklandžių rimuotų į visišką verlibrą juk pasikeitė ne šiaip sau, ne dėl poetų užgaidų, o būtent todėl, kad pasaulio ritmas pasikeitė, žmogaus sąmonė sutrupėjo, žmogaus siela subyrėjo į mažučius gabalėlius.

Taip ir su teatru - anksčiau apie žmogaus sielą jis kalbėjo kaip apie harmoningą vienį, o dabar, tarsi kokie mokslininkai molekules, mes jau tiriame tik paskirus sielos fragmentus, pagal kuriuos bandome atkurti visumą.

- Ar nebus taip, kad, išardę žmogaus sielą iki smulkiausių dantračių, lyg vaikas žadintuvo nebemokėsime surinkti atgal?

- Visaip gali būti. Atomazga, beje, sparčiai artėja. Beje, pasaulyje pastebiu ir daugiau ne itin džiuginančių pasikeitimų. Na, kad ir tai, jog protauti žmogus pradeda akimis. Jau nebe žodžiais, kaip sako vadovėliai, o vaizdais. Žmonijos ausys, deja, jau nebegirdi nieko. Ne veltui mūsų laikas vadinamas kompozitorių eros pabaiga. Visi pradėjo generuoti muziką. Ji sklinda be perstojo iš kiekvieno kampo. Bet nebeliko, kas klausosi. Perteklius visą muziką žmonijos klausai pavertė tiesiog varginančiu triukšmu ir tame gaudesy žmogus jau seniai stengiasi ne garsų klausytis, o išmokti jų negirdėti.

Sakot, teatro gvildenamos problemos smulkėja. Žinoma, smulkėja, bet tai todėl, kad pats žmogus tampa merkantilus. Pasižiūrėkite - kaip išsikerojusi jame vartotojo sąmonė, egoizmas... Štai kalbamės dabar apie visuomeniškumą, o dar taip neseniai - mažiau nei prieš dvi dešimtis metų - drauge su beveik visais Lietuvos gyventojais stovėjome Baltijos kelyje, ir šis visuomeniškumas mums buvo toks natūralus, taip savaime suprantamas, kad nė kalbėti nebuvo apie ką.

- O kas per tą porą dešimčių metų sugebėjo mus šitaip pakeisti?

- Civilizacija, globalizacija, technologijos, valstybinių sienų, tautų išnykimas... Jeigu man reikėtų įvardinti šį procesą, sakyčiau - žmogus palengva išsitrina iš pasaulio. Todėl ir teatras jau virsta seansais, skirtais itin siaurai ir vis senkančiai žmonių grupei.

Todėl ir apie prasmę, apie amžinąsias vertybes niekas nenori klausytis.

- Mūsų būtį kažkur esate taikliai palyginęs su besiblaškančiu, po puodeliu pavožtu drugeliu...


- Taip, gali sau blaškytis desperatiškai, gali stengtis plasnoti grakščiai, gali protestuodamas visai neplasnoti, bet po puodeliu, išskyrus drugelį, nieko daugiau nėra, o už puodelio gaubto ribų drugelio elgesio niekas nemato ir niekam nė motais, kad jis apskritai ten yra.

Iš pirmo žvilgsnio dabar toks metas, kai uždarų durų nėra - viskas atverta, viskas įmanoma, pasiekiama... Tačiau tai tik iliuzija - išties atvirkščiai visi išsiskaidėme po vieną ir užsidarėme technologijų narveliuose. Feisbukas, internetas, išmanieji telefonai, radijas, televizija... Visomis įmanomomis technologijomis žmonės bando prisišaukti viens kitą, bando prisibelsti į kits kito širdį, bet bergždžiai, nes, kaip jau sakiau, nėra klausančių. O ištransliuoti kiekvienas mėgina vis tą patį: „Aš esu, aš esu, aš esu...“ Nūdienos žmogaus būvis toks neapibrėžtas, kad baimė nebūti verčia nuolat apie tai šaukti.

Na, o tokie dalykai kaip saviraiška, talentų atskleidimas, pašaukimas, profesija... Viso to nebeliks. Ateity, manau, žmogus per savo gyvenimą turės pakeisti maždaug po dešimt profesijų, kad galėtų išgyventi. Dūžtančių formų pasaulis... Žmogus dar nespėja prie jo priprasti, o jis jau - neatpažįstamai pasikeitęs.

Todėl ir gilesnis, tvaresnis nūdienos žmogaus santykis su savo Tėvyne neturi iš kur atsirasti. Juk yra dalykų, kurie niekaip kitaip neįgyjami - tik užgyvenami. O ilgėliau gyventi viename kontekste nūdienos žmogus paprasčiausiai neturi laiko.

Todėl viską, ką turime, teturime tik iš savo širdelės ir iš to, ką mamytė davė. Gyvendami mes neturime kur pasikrauti, nebeturime kaip pasipildyti. Kiekvienas tesame „brendas“ - išparduodame iki paskutinio visa, ką turime, ir tada esame nurašomi...

- Užbėgote už akių - kaip tik ir norėjau klausti apie lietuvių Tautos nykimą...

- Kaipgi tai Tautai išlikti, kaip jai save identifikuoti, jeigu jau beveik neliko formų, kuriose galėtume būti Tauta? Kur mums ja būti, jeigu net ir mirtis mūsų laike jau nustojo egzistavusi. Mes jau nebelaidojame artimųjų.

Mano draugo mamą laidojo po pusantro mėnesio nuo mirties, nes tik per pusantro mėnesio po pasaulį išsibarsčiusi šeima sugebėjo susirinkti į laidotuves.

O juk laidotuvės - ne tik vienas svarbiausių bendruomeninių mazgų, bet ir kiekvieno žmogaus egzistencijos sąlytis su amžinybe. Juk būdamas laidotuvėse tas tris dienas mąstydavai apie gyvenimą ir mirtį, apie dorą, teisingą gyvenimo kryptį, apie neišvengiamą pabaigą, apie akistatą su savąja sąžine, anapusybe, Dievu...

Dabar gi net nepastebime, kada žmogus išeina, net nepasigendame jo tame visuotiniame triukšme.

Tiesą sakant, net neturime kada jo pasigesti - šitokie beprotiški tempai, šitoks pasaulio lėkimas... Mano tėvas į Klaipėdą važiuoti ruošdavosi kaip į ilgiausią kelionę, o štai mudu šiandien kalbamės Vilniuje, o po trijų valandų būsiu Klaipėdoje. Vakar, beje, buvau Mogiliove. Rytoj būsiu Varšuvoje, dar kiek vėliau - Pekine...

Kai pagalvoji apie tokius gyvenimo ir darbo tempus, akivaizdi tampa ir to mūsų išsibarstymo, to paviršutiniškumo priežastis. Žmogus bėgte bėga gyvenimu, neturėdamas nei atokvėpio, nei laiko į ką nors įdėmiau įsigilinti, prie ko nors prisirišti...

Ateina ištisos vaikų kartos, jau nebeturinčios vaizduotės. Piešinio temą arba kaukę karnavalui sugalvoti be mokytojos pateiktų pavyzdžių jie jau nebesugeba. Ir tai natūralu - juk kad atsirastų vaizduotė, būtina gyventi, matyti, girdėti, jausti, bendrauti, svajoti... Viso to nūdienos žmogus paprasčiausiai neturi.

Be to, ir požiūris į Tėvynę visiškai kitas. Man, išvažiuojančiam filmuotis į Maskvą, tėvas nepatarinėjo ten „užsikabinti“ ir likti, nors ir pinigai, ir galimybės ten buvo akivaizdžiai didesnės. Jis sakė: „Grįžk“, nes viso to, ko išmoksi, prireiks Lietuvai. O ką savo vaikams sako dabartiniai tėvai: „Mauk, vaikeli, į Vakarus neatsigręždamas, nes čia blogai.“ Vaikai nuo pat pirmųjų savo gimtadienių ima girdėti, kaip čia viskas blogai, ir ima psichologiškai programuoti save emigracijai į ten, kur viskas gerai.

- Kažkur spaudoje esate sakęs, kad buvome didinga Tauta, o virtome inkščiančiais šunyčiais?..

- Aš taip nesakiau. Man tiesiog neapsiverstų liežuvis palyginti savo Tautą su inkščiančiais šunyčiais - niekada, net ir kritikuodamas, Lietuvos ir lietuvių neniekinu ir nežeminu. Matyt, sakiau „nuolat besiskundžiančiais“, o mane kalbinusi mergina dėl skambesnės antraštės mano posakį „pastiprino“, ko gero, nė nesuprasdama, kad atsainiai už mane peržengė ribas, kurių neleidžiu sau peržengti.

O buvo taip, kad į svečius pas mane atvažiavo keletas estų ir mes kalbėjomės apie mūsų tautų skirtumus. Tad štai estai man ir sako: „Mes visuomet išgyvename, kad beveik neturime istorijos, o jūs turite tokią didžią ir šlovingą istoriją, buvote tokie didingi, o dabar nedarote nieko kito - tik skundžiatės. Žinokit, nė vienas estas nepasakys, kad jo Tėvynė prasta šalis ar kad ten gyventi bloga (net jeigu iš tiesų ir nelengva), nes nacionalinis orumas mums šitaip elgtis neleidžia. Panašu, kad jūs esate praradę tautinį orumą.“

O juk taip ir yra, Sovietų Sąjungoje tą savo orumą gebėjome išsaugoti - mums patiko žinoti, kad „lietuvis“ Sovietų Sąjungos tautų katilo kontekste reiškė aukščiausiąją žmogaus rūšį - sumanią, darbščią, švarią, dvasingą ir vieningą tautą. Dabar, panašu, tautinį orumą „išsioperavome“...

- O ką reikėtų daryti, kaip elgtis, kad sugrįžtumėme į Tautos sąvoką ir atgautumėme orumą?


- Ne ką daryti, o kokiems būti. Esu įsitikinęs, jei Lietuvoje šiandien per visas jos veiklos sritis atsirastų bent trys šimtai idealistų - Lietuva imtų klestėti. Tačiau net ir tiek jų, deja, nėra.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“

Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (62)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • VERSLO MISIJA: į išvažiuojamąją verslo misiją spalio 23-24 d. kartu su prezidentu Gitanu Nausėda į Japoniją vyks 26 Lietuvos įmonių delegacijos.
  • EKSPORTAS: Vokietijos ginkluotės eksportas į Turkiją per pirmuosius aštuonis šių metų mėnesius siekė 250,4 mln. eurų.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Ar po praėjusių įvykių Seime V. Pranckietis gali toliau eiti Seimo pirmininko pareigas?

balsuoti rezultatai

Ar mėgstate atostogauti vėsiuoju sezonu?

balsuoti rezultatai
reklama
VZ LOGO 2
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+10 +11 C

 +10 +11 C

 

+10 +11 C

+12 +14 C

+15 +17 C

 

 +16 +18 C

4-5 m/s

3 m/s

 

3 m/s

 

USD - 1.1025 PLN - 4.2955
RUB - 70.8212 CHF - 1.0997
GBP - 0.8656 NOK - 10.1465