1 nuotr.Šis pavasaris išlindo lyg iš maišo. Niekas net nepastebėjo, kada suskrido vyturiai, kada išskrido iš lesyklų puotautojai. Ar ne anksti lesyklas sugrąžinti į palėpes? Visko gali būti. Tuo labiau kad ženklai, iš kurių mūsų senoliai spėdavo apie pavasario atėjimą, primena, kad gamta dar gali atsiųsti ir šaltukų, ir pūgų.
Štai šiemet iš daugumos Lietuvos vietovių sklandė žinios apie lesyklose puotaujančius varnėnus. Pasak gamtininkų, prie namų juos atvijo paspaudęs šaltis ir sniegas. Jei ne tai, varnėnai būtų maitinęsi laukuose. Po kelių šiltų žiemų, ši, gana dantinga, jiems buvo išskirtinė. „Nemaža dalis pasilikusių žiemoti paukščių pražūva, bet tai gamtoje visiškai normalu. Lieka stipriausi. Galbūt neišskridusieji nebuvo stiprūs", - perspėja gamtos žinovai.
Kaip sakė Ventės rago Ornitologinės stoties vyr. ornitologas Vytautas Eigirdas, pamatyti varnėną žiemą nėra jokia naujiena. Didžioji dalis varnėnų niekur net nebuvo išlėkę ir praėjusį rudenį. Varnėnai nėra tolimieji migrantai. Kaip ir gervės, pempės. Vos tik šalčiai atsitraukia, jie jau čia. Orams atšalus, nuskrenda į Lenkiją, Vokietiją, Prancūzijoje, ten nepalankius orus prabūna. Pasak gamtininko, netolimieji migrantai žiemą juda pirmyn atgal. „Pilkosios žąsys, pažymėtos siųstuvais, du kartus sukeliavo tarp Lietuvos ir Lenkijos. Parskrenda, sniego dar yra, ir vėl išskrenda atgal, kur šilčiau", - pastebėjo Ventės rago ornitologas. Anot jo, kai kurie paukščiai net išlošia niekur nemigruodami. Štai gulbės. Lieka, žmonės jaudinasi, kad joms sunku, paukšteliai niekur neišskrido, vargsta. O dažniausiai joms pagalbos nereikia. „Gulbė gali kelias dienas nelesti ir nieko neatsitiks. Atšilus orams ji turės pranašumą prieš kitas, kurios keliaudamos išeikvojo daug energijos. Ta, kuri liko, sutaupė jėgų, nes jai nereikėjo skristi", - sakė ornitologas.
Su zylėmis tas pats. Išmintingesnės, pajutusios, kad jomis rūpinamasi, lieka. Bet judėjimas vyksta. Vienos zylės skrenda iš mūsų piečiau, o jų vieton atskrenda šiauresnių kraštų rezidentės. Žmonės žiemą stebi į lesyklas atlekiančias zyles, bet nežino, kad gal vis kitas.
Bet didžioji dalis mūsų sparnuočių žiemai atsisveikina. Vabzdžialesiai - kregždės, devynbalsės, pečelindos ir daug kitų, skrenda toliausiai, net iki Afrikos, tad vėliausiai jų ir reikia tikėtis parskrendančių.
Ko jau ko, bet laukti sugrįžtant gandrus esą dar anksti. Gandrai dar tik pradeda kelionę namų link ir užtruks mėnesį ar daugiau. Pakeliui stabtels pasimaitinti.
