1 nuotr.Esame kitapus pavasario vidurio. Mūsų jau nestebina tirštėjanti girių ir sodų žaluma, žaliu kilimu besidriekiančios pievos. Kiekviena diena pamato vis kitą žalią spalvą, nes ji iš tikro keičiasi, o jos atspalviai tampa ryškesni ir labiau intensyvūs. Pavasaris turi dar vieną mėnesį laiko, galbūt - net mažiau. Vadinasi, per vieną mėnesį jam teks nuveikti begalę darbų, kurie yra svarbesni vienas už kitą.
Kokį pavasarį dabar regime? Mūsų atsainus vertinimas čia netiks - atseit, kol kas pavasaris mums nepatinka... tai šalta, tai saulės nėra. Pažiūrėkime į gamtą. Gamtoje jis jau tikras, kai kam - brandus, dar kitiems - tik prasidedantis. Štai daugelis anksti pražydusių augalų, vadinamų efemerais, jau baigia savo gyvybinį ciklą - peržydėjo, užmezgė ir subrandino sėklas. Dabar jas išbarstys ir pranyks, jų nerasime iki kito pavasario. Kitaip ir negalėjo būti, nes su vėliau pakylančiais augalais jie negalėtų konkuruoti nei dėl saulės, nei dėl šviesos ir vietos. Taigi, gamtoje viskas teisinga ir laiku.
Augalai atrodo labai vaizdžiai, jų pavyzdys yra patikimiausias, jie nuo mūsų nesislapsto. Gyvūnų pasaulis kitoks - jame daug ko tiesiog nepamatome, nepažįstame. Todėl ir nežinome, kas ten vyksta, kas atsibudo po žiemos, kas vaikus veda ar peri. Iš tikro, po švento Jurgio galime tikėtis jau tikro, brandaus pavasario, lizdų ir vaikų, nes visi kiti yra jau čia: štai į paežeres Žuvinte savo „auksinius" jauniklius išsivedė pilkosios žąsys, gervių lizduose tuos iškils gerviukai. Naminių pelėdų jaunikliai daug kur paliko dreves ir inkilus, nors iki gebėjimo skristi dar prabėgs bent mėnuo.
Vienų pirmoji (arba vienintelė) vada jau auga, o kiti... Štai ką tik pasigirdo sugrįžusios pečialindos, per Velykas pasirodė pirmosios šelmeninės kregždės. Sakoma, kad viena kregždė - dar ne pavasaris. Taip, iš tikro, kol kas jų nėra daug, nes kregždėms kaip reta kuriam paukščiui reikia šilto oro ir jame skraidančių vabzdžių, nes tai - vienintelis kregždučių maistas. O dabar mes laukiame gegutės!
Po dienos kitos gims briedžiukai. Jau prieš porą savaičių briedės motinos nuo savęs nuginė peržiem kartu su jomis vaikščiojusius pernykščius jauniklius - jie jau dideli ir savimi gali pasirūpinti patys. Tiesa, tokie paaugliais dar vadintini žvėrys vaikščiojo po laukus, nesibaidė mašinų - pasirodo, savarankiškas gyvenimas yra ne toks paprastas. O motina briedė kažkur pradingo. Dabar jai reikia ramybės, o vieną rytą pasaulis ją pamatys ne vieną. Kai kada gimsta vienas, bet taip pat dažnai - ir pora, dvyniai. Briedžiukai ilgakojai, ryškiai rudi (žalos spalvos), didelėmis akimis ir ilgomis ausimis. Jie nors šiek tiek turi pagulėti, prausiami motinos liežuvio, po to stojasi, žengia pirmus žingsnius.
Kaip tik atėjo metas kalbėti apie tai, nes jauniklių girioje vis gausės, gegužės gale gims stirniukai, o iki to bus kiškiukai, lapiukai. Jeigu į gamtos namus nelauktai atbrazdės žmonės, šių žvėriukų mamos pasitrauks saugiu atstumu, lauks, stebės - o gal nepamatys, gal neras? Jei taip ir nutiktų, jei rastumėte briedžiuką, kiškiuką, stirniuką, nelieskite jo! Jis priklauso tik savo mamai! Mums geriau pasišalinti, palikti jį gyventi ir augti.
Šventas Jurgis - nugalėtojas. Tikėkim, kad pavasaris po jo bus lyg didelė gamtos ir mūsų visų pergalė.
