1 nuotr.Taip jau nutinka, kad pavasaris staiga tampa žalias ir žydintis; mums atrodo, kad tam jam nereikia jokių pastangų, kad tai išeina savaime, kad tai yra lyg ilgai laukta šventė, kurios tiesiog negali nebūti. Jūs turbūt supratote, kad kalbame visai ne apie pavasarį ir jo žavesį, o apie Motinos dieną, kuriai laikas skirtas pats geriausias.
Todėl šiandien kalbame apie pavasarį, kuris išsūpavo, atnešė, padovanojo dieną, kokios kitos nėra ir būti negali. Gal tai ir simboliška, kad mamoms dėkojame tada, kai gamtoje tiek gimimų, tiek dygimo, žaliavimo ir žydėjimo? Nesvarbu, kas esame, kaip vertiname pasaulį ir mus supančią aplinką. Tačiau mama davė mums gyvybę ir palydėjo pasaulin. Laimingi tie, kas mamą turi dabar, kas gali jai tarti padėkos žodį. Koks jis gali būti? Nėra tam jokio reikalavimo, niekas negali patarti - tiesiog, mes patys žinome, ko reikia mūsų mamoms. Bet kokie žodžiai, ištarti nuoširdžiai, visada bus pati geriausia padėka. O gėlės…
Žiedų metą sunku įsivaizduoti, kad jų nerasime. Tik nepirkite atvežtų iš toli žalumynų ir gėlių - priskinkite iš savo sodo, pagaliau - iš gamtos, kur net „paprasčiausi“ pabalio, dirvono žiedai, sudėti puokštėn, ją padaro ypatingą. Jei tą darome su meile, kitos tokios puokštės pasaulyje tiesiog negali būti.
Pavasario žiedai šiemet gegužės pradžią tiesiog paskandino spalvose. Vienu metu žydi ankstyvieji kaulavaisiai, kriaušės, ievos, mūsų darželio tulpės ir narcizai. Pagaliau - geltonuoja pabalio purienos, girioje baltuoja žliūgės, nuostabiai dailiom spalvom kyla pavasariniai pelėžirniai. Ir dar, ir dar…
Tačiau kol kas šio pavasario žiedai turi vieną ženklą - jie trumpalaikiai, nes pusantro mėnesio gamtą kamavo sausra ir taip ilgai be debesėlio skraistės iš dangaus žyra tiesioginiai saulės spinduliai. Pavasarį visad jų laukiame. Tačiau tai, ko sulaukėme dabar, buvo jau per daug.
Dažnai stebiu anksti rytą į pamiškio pievas žoliauti išeinančias stirnas. Girioje žalumynų taip pat iki valios, bet jos labai mėgsta atviras vietas, želmenis, pievos žolynus. Šiemet jie labai kuklūs, nors medžių žaluma jau susivėrė, girios skuba rengtis naują rūbą. Sausroje pievos dar nepakeitė savo ankstyvojo pavasario spalvos, šviežia žolė neužgožė sausos pernykštės. Stirnos dabar atrodo nekaip… jos sveikos, stirninai jau nušveitė ragus, stirnos baigia nešioti būsimus šių metų savo vaikus, kurie gims pačioje gegužės pabaigoje. Labiausiai į akis krenta keičiami jų kailiai - dabar storas žieminio kailio sluoksnis krinta lopais, žvėrys jį nubraukia į šakas, medelius ir krūmus. Taip pat kailius keičia elniai, net šernai, vilkai.
O paukščių pasaulis dabar - pats gražiausias. Jau sugrįžo daugelis mūsų keliautojų sparnuočių, dar laukiame čiurlių, volungių, po to - raudongalvių sniegenų, medšarkių. Ir kregždučių tikimės kuo daugiau. Tačiau visi pavasario paukščiai yra labai spalvingi, pasipuošę vadinamu vestuviniu apdaru. Jis svarbus renkantis porą, susirandant lizdui skirtą teritoriją. Prie tokių pačių paukščių aktyvumo ir pakilaus elgesio ženklų - jų giesmės, skrydžiai ore.
Pavasariui lieka mažiau nei mėnuo. Grožybių taurė turi būti išgerta iki dugno, giesmės sudainuotos, pagarsintos, nes jas turi žinoti, girdėti visi (čia ne apie mus, žmones), ir - neprarasta nė viena gražiausio metų laiko akimirka.
