Sveikatos sistema: diagnozė užtruko dešimtmečius

Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, tuberkuliozė yra viena iš dešimties pagrindinių mirties priežasčių pasaulyje. Lietuvoje sergamumas plaučių tuberkulioze yra vienas didžiausių Europoje. Kasmet tuberkulioze suserga apie 900 asmenų. Tai infekcinė liga, pažeidžianti įvairius organus.

Tinkamai negydant, gali išsivystyti aktyvi tuberkuliozės forma, kuria susirgus mirtingumas siekia apie 50 proc. Visą gyvenimą su šia liga gyvenanti senjorė Meilė stebisi, kaip šiais laikais medikai metų metus nesugebėjo jai nustatyti šios ligos. Kiekvieną kartą jie replikuodavo, esą sveika moteris tik ieško ligų.

Sirgo nuo paauglystės

Sveikatos negalavimai šiai moteriai prasidėjo dar paauglystėje, pokario metu. Ji, tuomet dar penkiolikos metų, kartu su broliu gyveno pas dėdę, kadangi karo metu jų namai buvo sugriauti. Sąlygos nebuvo geros: drėgmė ir šaltis, prastos higienos sąlygos. Po kurio laiko dėdė mirė nuo tuberkuliozės, o sveikata suprastėjo ir pačiai Meilei. Paauglė buvo paguldyta į ligoninę. „Nuo tada ir prasidėjo mano sunkus gyvenimas", - pasakoja Meilė.

Tuomet mergina buvo išrašyta iš ligoninės tuberkuliozės neišgydžius, tad ilgainiui jaunos merginos plaučiai užgijo, tačiau infekcija liko ir išplito po visą organizmą. Prasidėjo skausmai ir silpnumas.

Meilė pasakoja, kad per visą tą laiką ji lankėsi pas daugybę medikų, tačiau niekas nesugebėdavo nustatyti, kodėl jaunai moteriai taip streikuoja sveikata. „Nuolat sirgdavau, streikavo kepenys, skrandis, svaigo galva, jaučiau nepakeliamą sunkumą, labai kilo spaudimas", - pasakoja Meilė.

Moteris pasakoja, kad nuolat sulaukdavo piktų replikų iš medikų: „Nesuskaičiuosiu, kiek kartų atėjus pas gydytoją išgirsdavau, kad atrodau gerai, skruostai raudoni, reiškia, kad pati sau ligų ieškau. Kai tik paklausdavau, kodėl mano spaudimas toks aukštas, išgirsdavau, kad tai nuo nervų. Kokių tik vaistų negėriau nuo tų nervų. Ir tik po daugybės metų sužinojau, kad jaunystėje, būnant 30-ies, gėriau vaistus, kurie skiriami psichozinėms būsenoms palengvinti."

Sulaukdavo patyčių

Meilės sveikata dar labiau šlubavo, o galiausiai beveik atėmė ir regėjimą, teko statyti širdies stimuliatorių. Vos 35-erių moteris jau šlapinosi krauju, tuomet jai visgi buvo nustatyta tuberkuliozė. „Kažkodėl ta diagnozė buvo kažkur į archyvus nukišta, o man nepranešta. Taip nesužinojau, kas man yra ir toliau tęsiau ligos paieškas", - sakė Meilė.

Būdama vos 39-erių Meilė jau negalėjo pakelti rankos, vis atsilikdavo viena koja, nebebuvo jėgų įsidėti cukraus į arbatą. Tuo metu ji patyrė insultą. Šiandien Meilė neslepia, kad iki šiol negali atleisti už tai, kad laiku nebuvo nustatyta diagnozė, dėl to gyvenimas buvo toks sudėtingas.

„Aš dirbau modeliuotoja ir man labai patiko mano darbas. Todėl nenorėdavau ir nedarbingumo imti, kai medikai siūlydavo. Be to, kai kurie medikai sakydavo, kad negalavimus išsigalvoju. Pati galvojau, kad sergu kažkuo, ko gydytojai dar nežino, nėra susidūrę.

Žinoma, labai stengdavausi neparodyti, kad man blogai. Darbe pasigirsdavo komentarų, kad simuliuoju. Nuolat sulaukdavau žeminimo, esą išsigalvoju. O kol visi pietaudavo, pasitiesusi kokį kilimėlį, stengdavausi pagulėti, nes siaubingai skaudėdavo stuburą", - nuoskaudų neslepia moteris.

Šaukėsi vėžio

Meilė sako, kad net nesuskaičiuotų, kiek medikų iš viso yra aplankiusi per gyvenimą: tai ir šeimos gydytojai, ir neurologai, ir terapeutai, ir onkologai, ir net psichiatrai. Daugybę kartų ji gulėjo ligoninėje, bet niekas nerado užsisenėjusios tuberkuliozės, paėmusios Meilės organizmą įkaitu. Moteris sako, kad medikų, kuriais pasitiki ir kuriuos gerbia, gali suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.

„Gydė mane daugybė Vilniaus gydytojų ir visi galvojo, kad mane kankina nervai. Būdavo, kad kartais savo noru važiuodavau į ligoninę, kad tik kas nors rastų, kas man yra. Kai gulėjau onkologiniame skyriuje, meldžiausi, kad man nustatytų vėžį. Beprotiškai norėjau, kad pagaliau mane pagydytų. Būčiau ir į pragarą nuėjusi, jeigu būčiau žinojusi, kad man palengvės. Bet niekas negalėjo pasakyti, kas man yra.

Tiesa, kai kuriuos medikus gerbiu iki šiol. Netoli Vilniaus Lukiškių aikštės esančioje ligoninėje kadaise dirbo labai puiki masažuotoja. Kol ji mane masažuodavo, aš verkdavau iš skausmo. Ji matė, kad aš jauna, ir kad man labai blogai. Masažuodavo atskirai kiekvieną pirštelį ir suprato, kad kai masažuoja dešinę ranką, aš beveik nieko nejaučiu. Ji labai norėjo man padėti, ateidavo mane masažuoti į namus netgi savaitgaliais, o aš tada neturėjau net kaip jai atsilyginti. Vėliau ieškojau jos, bet ji jau buvo mirusi. Visą gyvenimą ją atsiminsiu", - pasakoja Meilė.

Ji sako, kad kol medikai nerasdavo, kokia liga kankina moterį, ji pati ėmėsi domėtis sveika gyvensena: „Vieną kartą, kai buvau komandiruotėje Maskvoje, pamačiau užrašą, kuriame sakoma, kad judėjimas yra gyvenimas, o maistas - vaistas. Todėl stengiausi daug vaikščioti, nors man tai ir buvo sudėtinga. Taip pat labai prižiūrėjau savo mitybą. Iki šiol laikausi taisyklės, jog reikia valgyti tik šviežią maistą. Ir tai tikrai palengvindavo mano savijautą."

Turėjo būti mirusi seniai

Galiausiai Meilei, sulaukusiai 52-ejų, buvo nustatyta tikroji - tuberkuliozės diagnozė. „Tuomet gydytoja, pamačiusi visus man atliktus tyrimus, pasakė, kad sprendžiant iš atsakymų, aš seniai turėjau būti mirusi. Aš būtent taip ir jaučiausi. Iki šiol galvoju, kaip aš išgyvenau...

Tuomet sužinojau, kad ir tas paraudęs ir kiek patinęs mano veidas galėjo būti signalas, kad organizme yra uždegimas ir inkstų tuberkuliozė. Tik tuomet prisiminiau ir tą dėdę, kuris mirė nuo tuberkuliozės. Matyt, dar tada mane buvo galima išgydyti.

Deja, per visą tą laiką organizmas buvo stipriai išsekintas, pažeistų organų neatstatysi. Todėl šiandien noriu patarti visiems rūpintis savo sveikata, kiek įmanoma. Nepamirškite judėti ir teisingai maitintis.

Kai kurie šių dienų ekspertai mane stebina. Pavyzdžiui, kai sakoma, kad anksčiau bulviniai blynai buvo kepami ant kopūstų lapų, nes žmonės vargingai gyveno. Tai buvo daroma ne iš vargo. Tai yra daug sveikesnis būdas nei kepti blynus aliejuje, kaip dabar daroma. Maistas turi būti vaistas, o ne priešas mūsų organizmui. Rūpinkimės savimi kiekvieną dieną, tuomet ir medikų pagalbos reikės mažiau", - sako Meilė.