Susitikime nuskambėjo istorinis klausimas: Ar jūs ruošėtės mane susprogdinti?

Į parodos pristatymą ir diskusiją atvyko įvykių dalyviai, liudininkai - Kovo 11-osios akto signatarai Z.Vaišvila, Č.Juršėnas, Donatas Morkūnas, Mindaugas Stakvilevičius, žinomi Sąjūdžio ir tuometinės komunistų partijos veikėjai.

Pilnas parodos pavadinimas - „Nr. 21“ (Taikus Sąjūdžio kelias į Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą. Istorinė Šiaulių misija).

„Norėjosi paroda parodyti tiesą. Nenorima šiandieną prisiminti, kad mes tada buvome susitelkę, vieningi. Taip, mes kažkur dėl kažko nesutardavome, Lietuvos laisvės lyga mus, Sąjūdį, presinguodavo, mes presinguodavome Lietuvos komunistų partiją. Jie mus pristabdydavo, mes Laisvės lygą pristabdydavome. Matėme Kalnų Karabacho, Tbilisio įvykius. Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime buvo priimta rezoliucija numeris 21 - eiti rinkimų keliu“, - parodos idėją pristatė Z.Vaišvila.

1989 metų sausio 15 dieną vyko XI šaukimo Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatų papildomi rinkimai - pasak Z.Vaišvilos, „pirmi tikri rinkimai į okupacinės valdžios parlamentą, kuriame šiauliečiai jau turėjo pasirinkimą“.

Žemaitės rinkiminėje apygardoje Nr. 109 į kovą stojo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) Seimo tarybos narys Z.Vaišvila ir Lietuvos komunistų partijos Šiaulių miesto komiteto pirmasis sekretorius Vaclovas Volkovas.

Z.Vaišvilos teigimu, šią dvikovą Šiaulių Sąjūdis pasirinko kaip principinę, buvo mestos visos jėgos: „Dvikova buvo arši, plėšė viena pusė kitos pusės plakatus, klijavo vieni ant kitų dieną naktį. Bibliotekoje vyko pirmi debatai.“

Z.Vaišvila surinko 62,1 procento, V.Volkovas - 15,7 procento visų rinkėjų balsų.

Renginyje dalyvavusiam V.Volkovui ši kova įsiminė kitokia - „viskas buvo labai korektiška“.

Gubernijos rinkiminėje apygardoje Nr. 107 vasario 26 dieną Č.Juršėnas rungėsi su R.Ozolu.

„R.Ozolas - Sąjūdžio radikalas, galima būtų taip vadinti, aiškiai tautinės orientacijos, o aš vis tiek kitokios orientacijos esu, nors aš irgi už Lietuvą, - sakė Č.Juršėnas. - Diskusijos vyko įvairiose vietose, smagiausia buvo Pedagoginio instituto salėje - kiek jūsų klausimų, kiek įdomių mūsų atsakymų! Paskui vienas būsimas signataras neiškentė ir pasiūlė man pastatyti paminklą. Aš atsakiau: „Jeigu jūs darysite, aš prisidėsiu“. Kol kas niekas nieko nedarė, man prisidėti nereikėjo. Pralaimėjau aš pagrįstai, sąjūdininkai buvo ant bangos, jie nešė tautos balsą ir jie atstovavo tautai. O aš vis dėlto buvau kitos kohortos atstovas.“

Savo poziciją Sąjūdžio metais Č.Juršėnas įvardijo „nuoseklus nepriklausomybininkas, lyginant su radikalu Zigmu, jau ką kalbėti apie Laisvės lygą“.

„Jei iš kitos pusės žiūrėsime į tuos procesus, iš esmės tas pats vaizdas, nuosekliai buvo einama į Nepriklausomybę. Kitas klausimas, ar kita pusė, kuriai aš atstovavau, ar visi tai darėme nuoširdžiai, va šitą reikia sąžiningai, praėjus 30 metų, pasakyti. Tai buvo ilgo lūžio periodo rezultatas. Kiekvienam iš mūsų ne taip buvo paprasta apsispręsti ir pasirinkti vieną ar kitą liniją.“

Č.Juršėnas kalboje nuolat akcentavo Algirdo Mykolo Brazausko vaidmenį. Signataras įsitikinęs, kad „už plačios A.Brazausko nugaros galėjo slėptis visi - Terleckas, Landsbergis“.

„Ne Terleckas ir ne Landsbergis su Zigmu, o Brazauskas su Beriozovu ir kitais tuo metu buvo atsakingi už Lietuvą. Turėjome manevruoti, manevro pagrindinė linija buvo link Nepriklausomybės. Mes kalbėjome kitais žodžiais, mes - apie suverenitetą, Sąjūdis - apie Nepriklausomybę. Jei žiūrėtume teoriškai - tai tas pats. Tik kai kam atrodė, kad suverenitetas prastas žodis.“

D.Morkūnas detaliai prisiminė, kaip 1989 metais jis, Šiaulių pedagoginio instituto Sąjūdžio žmogus, netikėtai tapo LKP miesto komiteto antruoju sekretoriumi.

Tąkart į instituto amfiteatrinę didžiąją auditoriją atėjo du vyrai - Ž.Razminas, A.Ulčinas, abu „tokie vienareikšmiškai stipriai už nepriklausomybę“. Vyrai paragino eiti kartu.

„Veža pas Stakvilevičių. Aš buvau tiek partinis, kiek man reikėjo marksizmo-leninizmo katedroje. Plenumas vyksta, žmonių pilna. Susitinkame partijos komiteto kieme - brūzgynai, metalo, vinių parduotuvikė. Į brūzgynus per galines duris išeina Stakvilevičius: „Eik antruoju sekretoriumi.“

Šią žinią D.Morkūnas priėmęs kaip perkūną iš giedro dangaus. Iškart atsisakęs, vėliau sutiko: „Viešai, per interviu, pasakiau, kad atėjau nušėtoninti šitos partijos.“

Pakilus kalbėti Ž.Razminui, Č.Juršėnas iškart uždavė klausimą: „Ar jūs Šiaulių lauko arenoje mane ir kitus mano kolegas ruošėtės susprogdinti?“

„Buvau aš“, - atsakė Ž.Razminas.

Ž.Razminas sakė dalyvavęs „daugybėje dalykų“, sprogdinęs „ir paminklą Kryžkalnio“. Pasidžiaugė nieko nenužudęs. Tik vieno besigailįs: „Jei grįžtų laikai, kai buvau pas Landsbergį, ko gero, Landsbergiui būtų blogai.“ Šiuos radikalo žodžius palydėjo juokas ir plojimai.

Č.Juršėnas gerai prisimena 1991 metų akimirką, kai Šiaulių estradoje nuaidėjo sprogimas. Svečius išgelbėjo atsitiktinumas: arčiau žmonių perstatytas stalas.

„Pradeda kalbėti ir - babach! Jeigu mes ten būtume buvę, sprogmuo, kuris pramušė medines grindis ir medines lubas, nežinau, ką iš mūsų būtų padaręs. Gal iš Brazausko, kaip stambaus, būtų kas likę, bet iš manęs ar Kirkilo - velniai žino. Tokia jūsų mintis buvo, bet jums nepasisekė tiesiog.“

„Čia buvo provokacija, buvo pasakyta, kad būtų tiktai garsas ir kad šiek tiek baimės įvaryt. Bet kas tuos sprogmenis padėjo, kurie galėjo kažką užmušt, čia jau yra kitas klausimas“, - patikslino Ž.Razminas.

Po diskusijos dalyviai pakilo į bibliotekos III aukšto galeriją, kur iki kovo 12 dienos veiks paroda „Nr. 21“. Joje eksponuojami leidiniai, dokumentai, nuotraukos, susijusios su 1989 metų įvykiais.