Suplanuota, kaip gyvensime iki 2050-ųjų

„Šitas dokumentas susistemina apie pusantro tūkstančio žmonių, kurie tiesiogiai dalyvavo jį rengiant teikdami savo idėjas ir pasiūlymus, mintis ir kartu išskiria pačias svarbiausias iniciatyvas, kurios gali suveikti kaip ateities gerovės svertai ir padėti Lietuvai tapti klestinčia šalimi. Aš nuoširdžiai tikiuosi, kad kiekvienas Lietuvos pilietis šioje vizijoje pamatys save ir kad dokumentas įkvėps juos aktyviai prisidėti prie šalies kūrimo", - sako Valstybės pažangos tarybos narė dr. Agnė Paliokaitė.

Numatoma, kad Lietuvos ateities vizija „Lietuva 2050" bus nuolat peržiūrima ir atnaujinama, o jos įgyvendinimo stebėseną vykdys Vyriausybės kanceliarija, Seimo Ateities komitetas ir Vyriausybės strateginės analizės centras. Vizijos sėkmę rengėjams įsivertinti esą padės visuomenės laimės ir gyvenimo kokybės indeksai, taip pat planuojamų Lietuvos ilgalaikio socialinio tyrimo bei Šeimos ir gimstamumo tyrimo rezultatai.

Giriamasi, kad rengiant „Lietuva 2050" projektą talkino arti tūkstančio ekspertų ir 400 piliečių. Priduriama, kad valstybės pažangos strategiją „Lietuva 2050" rengia Vyriausybės kanceliarija, bendradarbiaudama su Vyriausybės strateginės analizės centru, Seimo Ateities komitetu ir Vilniaus universitetu.

- Susipažinote su Lietuvos ateities vizija „Lietuva 2050" projektu. Kokį įspūdį jis paliko? - „Vakaro žinios" teiravosi signataro Algimanto NORVILO.

- Skaityti minėtą projektą - tas pats, kas skaityti sapno aprašymą. Projektas vadinamas ir vizija, ir strategija, tačiau kažko strategiško ten įžvelgti nepavyko. Sunku įžvelgti nors kokią realią ambiciją. Viskas taip aptakiai aprašyta, kad net neaišku, kaip ko nors bus bandoma pasiekti. Todėl man ir atrodo, jog perskaičiau: „Sapnavau gražų sapną, kad bus taip ir taip".

Turėjome strategiją iki 2030 m. ir reikia pripažinti, kad ji žlugo. Tačiau žlugusioje strategijoje bent jau buvome užsibrėžę išsaugoti savo nacionalinį tapatumą. Naujojoje tokių „šventvagysčių" nerasite, viskas taip iššvarinta, kad jokio nacionalinio identiteto nėra.

- Kaip tik bus einama priešinga kryptimi: dokumente neslepiama, kad gyventojų skaičiaus mažėjimą bus siekiama „sudarant sąlygas atvykėlių integracijai į visuomenę".

- Panašu, kad greitai bus paprasčiau mus integruoti į atvykėlių srautą, o ne atvirkščiai. Ir tai pateikiama kaip labai pažangus dalykas. Apie šeimą nėra nė žodelio. Tai - materialistinis, technologinis pamąstymas. Toks įspūdis, kad rengiant strategiją nedalyvavo nė vienas rimtas humanitaras. Apie dvasią, šeimą, žmogų - nieko. Pagal viziją žmogus - mechaninis materialus kūnas, o ne dvasia tame kūne.

- Siekiamybių yra labai ambicingų, bet visiškai neaišku, kaip jos bus pildomos. Pavyzdžiui, kad Lietuva 2050 m. „formuos tarptautines darbotvarkes svarbiausiais ateities klausimais". Kažkokiu būdu tapsime pasaulio bamba?

- Nėra ko stebėtis. Mes jau ir dabar Kiniją mokome gyvenimo, mokome kitas šalis demokratijos. Ką mums reiškia kokią nors Indiją pamokyti? Dar pora drąsių vyrukų, tokių, kaip Gabrielius, ir tikrai visiems duosime garo.

Aš labai atkreipiu dėmesį, kad visa kalba sukasi apie materiją, nieko nėra apie etiką, moralę, dvasią, nacionalinę tapatybę. Siekiai - tik technologiniai, o ir tie visiškai neapibrėžti. Technokratai bent jau galėjo kažkokias kryptis numatyti.

Tokius tekstus aš vadinu „murmelėmis" - atmurmėta, nes reikia atmurmėti. Įdomu, kad signatarai, kaip valstybės kūrėjai, net nebuvo pakviesti prisidėti prie Lietuvos ateities planavimo. Gal todėl, kad dalis jų „neteisingai mąsto".

- Tačiau vienas gražus dalykas įrašytas - „kultūra yra šios vizijos pamatas".

- Gražu. Bet nieko apie tai, kaip tai bus įgyvendinta. Ir pažiūrėkime, kaip pas mus ta kultūra suprantama. Vamzdžiai, performansai... O kiek tokia kultūra, toks menas turi bendro su dvasinėmis, etinėmis kategorijomis? Strategija - visiškai negyvas daiktas, jau negyvas net gimdymo metu. Trūksta lietuvybės, šeimos.

- Strategija pradedama piešiant baisius vaizdus, kad 2050 m. Lietuvos gyventojų skaičius sumažės iki apytikriai 2,2 mln. Tai iššauks daugybę problemų - mažesnes pensijas, nes dviem darbingo amžiaus žmonėms teks išlaikyti vieną senjorą, didesnį spaudimą socialinės apsaugos sistemai, nes išaugs paramos gavėjų skaičius, sveikatos apsaugai, nes senėjanti visuomenė labiau sirgs. Ar įskaitėte, kas bus daroma, jog įveiktume gyventojų skaičiaus mažėjimą, išskyrus tai, kad mielai priimsime atvykėlius?

- O kam kažką kita daryti? Jūs labai neteisingai mąstote. Kam reikia savų žmonių, jei galima prisikviesti jų iš trečiųjų šalių? Juk strategijoje minima, kad dėl klimato kaitos didės pabėgėlių srautas, ypač iš Afrikos. Užsimenama, kad bus siekiama išsaugoti vietinę gamtą, ne savo žmogui. Gamtą saugosime ne mūsų vaikams ar anūkams... Jokių sprendinių nenumatoma. Konstatuojama: atvažiuos kiti, nenusiminkite, viskas bus gerai.

- 2050 m. Lietuva bus valstybė, kurioje norima gyventi ir kurti, bus sukurtas ryšys tarp piliečio ir valstybės, Lietuva bus brandžios demokratijos valstybė. Ir net paaiškinama, kaip to bus pasiekta: tereikia pakeisti požiūrį į save...

- Matyt, yra visiška technologinė paslaptis, kaip to bus pasiekta. Aš pakeisiu požiūrį į save ir nuo to mūsų demokratija taps brandesnė? Todėl ir sakau, kad tai - tik „murmelės", už kurias jų kūrėjams gal dar ir pinigai buvo mokami. Jei taip, tai tada bent jau aišku, kad kūrėjai dirbo, nes reikėjo „įsisavinti" pinigus, o jei ne - tai iš viso nieko nesuprantu, kam toks popierius reikalingas, kuris teatitinka globalistinius, švabinius standartus. Labai teisingai pacitavote: būsime geri, būsime turtingi.

- Dar vienas šūkis yra Lietuva - pirmaujanti šalis. Kokiu būdu? Gal tada įtraukime šūkį, kad Lietuvoje 2050 m. minimali alga - milijonas eurų, kad Lietuva - pasaulio ledo ritulio čempionė, nors žinome, kad tai - nerealu?

- Gal turi mintyje, kad Lietuva - pirmaujanti šalis pagal emigraciją arba savižudybes? O gal kiekviename kaime pastatysime po ledo areną ir iš tikrųjų šturmuosime pasaulio čempionatą? O jei rimtai, esu labai nusivylęs visa tai perskaitęs. Šio popieriaus net dokumentu neįmanoma pavadinti.

- Dar keli gražūs faktai iš ateities: visuomenė pasitiki valdžios institucijomis, valstybės tarnyba, piliečiai save suvokia kaip politinės sistemos dalyvius, bus palaikomos iniciatyvos „iš apačios". Ar įmanoma patikėti, kad kalbama nuoširdžiai, kai ta pati dabartinė valdžia daro viską, kad tik nesijaustume politinės sistemos dalyviais, kai bet kokios iniciatyvos „iš apačios" gniaužiamos? Ir jei tikrai to siekiama, kodėl valdantieji to nepradeda siekti jau dabar, kol dar yra valdžioje?

- Todėl, kad parašyta: palaukime 2050-ųjų. 2050-aisiais bus, o ne dabar. O kalbant rimtai, tai kas šią viziją atsimins po kelerių metų? Juk ir 2030 m. viziją jau seniai pamiršome, niekas net nežiūri, ką iš numatytų dalykų pavyko pasiekti ir ko nepavyko. O jei ir atsirastų toks, kuris panagrinėtų viziją iki 2030-ųjų ir pabaksnotų, kas nepadaryta, politikai pasakytų: palaukime 2030-ųjų, juk dar tik 2023-ieji. O jei kas baksnotų, tokie būtų valstybės priešai.

Pabaigai - deklaruojamas siekis, kad kuo daugiau žmonių taptų mokytojais. Tačiau net Lietuvos edukologijos universitetas išardytas. Bet kadangi taip parašyta, reikia tikėti. Įdomu ir tai, kad 2050 m. Lietuva pati kurs savo saugumą! Rašoma: „Lietuvos piliečiai pasižymi aukštu psichologiniu atsparumu bei mobilizacijos pajėgumais. Šalies gyventojai yra pasiryžę ginti Lietuvos nepriklausomybę ir dirbti vardan jos gerovės ir saugumo". Nors tuo pačiu pripažįstama, jog mūsų teliks 2,2 mln. Ir tai įskaitant daugybę atvykėlių. Kažkaip abejoju, ar atvykėliai labai veršis ginti Lietuvos. Nebent labai karingus priimsime (juokiasi). Labai įdomu, kaip tokią strategiją įvertins Seimas.

Faktai

Naujosios strategijos kūrėjai, beje, pripažįsta, kad prieš gerą dešimtmetį plėtota valstybės pažangos strategija „Lietuva 2030" patyrė fiasko.

„Joje brėžtas tikslas tapti modernia, veržlia, atvira pasauliui, puoselėjančia savo nacionalinį tapatumą šalimi, integralia Šiaurės-Baltijos regiono dalimi, o taip pat pagrindinės raidos kryptys (sumani visuomenė, sumanus valdymas, sumani ekonomika). Nors dalies užsibrėžtų konkrečių tarpinių rezultatų 2020 m. pasiekti nepavyko (o ypač susijusių su socialinio kapitalo gausinimu), matomos teigiamos bendros raidos tendencijos ir aiški valstybės pažanga - „Lietuva 2030" suteikė svarbų postūmį valstybės strateginio planavimo sistemai ir į ateitį orientuotos politinės kultūros vystymuisi Lietuvoje.

Nors anuomet rengiant viziją įtraukta daug suinteresuotų šalių, tačiau ilgainiui strategijos įgyvendinimas išsikvėpė. Kita vertus, įgyvendinimo metu taip pat išryškėjo strateginio mąstymo kultūros ir disciplinos trūkumas, įgyvendinimas ir stebėsena nebuvo tinkamai apibrėžti. Tapo akivaizdu, jog toliau siekiant paskatinti esminius visuomenės pokyčius ir sudaryti sąlygas formuotis kūrybingai, atsakingai ir atvirai asmenybei, reikia valstybės strategiją naujai permąstyti, ribojant prioritetinių valstybės siekių skaičių, jų turinį ir atsižvelgiant į reikšmingai pakitusią išorinę aplinką", - dėstoma naujojoje vizijoje.