Sunkmetis jau tyko prie kiekvienų vartų

Menas telkia bendruomenę

„Taip, menui ir kultūrai per krizes būna dar sunkiau, - sako Meno kūrėjų asociacijos vadovas, - nes ši svarbi visuomenės jungtis būna nustumiama į antrą planą. Meno kūrėjas gal ir gyvena įdomiai, bet tas įdomumas dažnai tiesiogiai siejasi su laisve, o laisvė nemažai kainuoja netiesiogine prasme. Laisvo menininko gyvenimas nebūna ekonomiškai sklandus, jis ne visada žino, kiek uždirbs, nėra garantuotas, koks bus jo rytojus. Bet tai yra tam tikra laisvės kaina.

Šiuo metu daug menininkų prisideda prie paramos Ukrainos žmonėms, ir meno kūrinius aukodami, ir aukcionuose gautas sumas už parduotus kūrinius skirdami. Architektų sąjunga organizuoja modernaus lietuviško ginklo „SkyWiper", vadinamosios dronų gaudyklės, gamybą Ukrainos dangui ginti, ieško variantų įdarbinti atvykusius architektus biuruose, dairosi užsakymų likusiems tėvynėje.

Dailininkų sąjunga svarsto, kiek galėtų suteikti atvykstantiems žmonėms rezidencijų pagal turimas erdves ir pan. Menininkai supranta tą nesvarumo būseną, su kuria susiduria, tarkim, bėgantys iš Ukrainos gyventojai, net neįsivaizduodami, kas jų laukia ateityje. Dažnas menininkas, palyginti su kita visuomenės dalimi, empatiškai geriau supranta pabėgėlių situacijos neapibrėžtumą, kadangi esti savo paties gerovės kūrėjas, neretai skendintis nežinioje.

Trečiadienį vyko Meno kūrėjų asociacijos tarybos posėdis, kuriame paprastai dalyvauja visų kūrybinių sąjungų pirmininkai, jame aptarėme ir balandį vyksiančią ataskaitinę konferenciją; joje, be kitų klausimų, nutarėme paraginti Kultūros ministeriją ir Kultūros tarybą didinti skiriamas lėšas menininkų stipendijoms. Jos yra ir tiesioginis kūrybos paskatinimas, ir suteikta galimybė išgyventi iš kūrybos. Tai nėra socialinė pašalpa, bet tiesiog šansas atsidėti kūrybai, neieškant kitų pragyvenimo šaltinių, - tai galimybė kurti.

Tai vienas iš mūsų siūlymų kitiems metams, nes šiems jau viskas suplanuota ir sudėliota. Valdžios žmonės išradinėja įvairius verslo nuostolių, patirtų, tarkime, dėl pandemijos kompensavimo, mechanizmus, o daugelis menininkų, būdami patys sau darbdaviai, dažniausiai paliekami likimo valiai. Jei dėl prastovų per nepaprastąją padėtį įmonės gavo kažkokių subsidijų darbuotojams išlaikyti, meno kūrėjai, kurie patys sau darbdaviai, neturėjo į ką atsiremti ar paprašyti mokesčių mokėjimo atidėjimų.

Mes anaiptol nenorime, kad didesnė parama menininkams būtų skiriama kieno nors sąskaita. Supriešinimo metodas mums yra atgrasus, jis mums netinka. Net nėra minties, nes tokiu atveju įvyksta vidinis supriešinimas ar susipriešinimas, kuris tikrai neskatina nei augimo, nei saugumo. Mes kalbame apie lėšų padidinimą, atsižvelgiant į infliaciją, nes ir šiemet Kultūros tarybos finansavimo padidėjimas neatliepė praėjusių metų infliacijos, ką jau kalbėti apie jos šiųmetinį šuolį. Kartais politikai bando žaisti tokį žaidimą: mes darom, o jūs tarpusavy išsiaiškinkit. Politikų priedermė ieškoti išeičių, politikai, mano galva, išrenkami ne tam, kad kartotų, jog nėra lėšų, o tam, kad sugebėtų rasti sprendimus ir prisiimtų atsakomybę už juos.

Meno kūrėjų asociacijos tarybos posėdis buvo pirmasis po Rusijos agresijos Ukrainoje pradžios, tad visą valandą kalbėjomės apie Ukrainą, apie pagalbą iš ten atvykstantiems menininkams. Bandysim kažkokiu būdu sužinoti, kiek menininkų jau atvyko į Lietuvą, kaip su jais susisiekti ir pagal galimybes jiems padėti, aptariant tiek adaptavimosi, tiek apgyvendinimo problemas. Šiuo atžvilgiu menininkų organizacijos, kurios ir iki šių įvykių buvo gana vientisos savo viduje, kiek tai įmanoma visuotiniais fragmentacijos laikais, yra itin veiklios ir susitelkusios.

Štai jums ir atsakymas į dažną klausimą, kuris neretai kyla tūlam piliečiui, o kokios yra prasmės panašių organizacijų, kam jos reikalingos. Galėčiau pridurti, kad po vieną esame lengvai pažeidžiami, lengvai neutralizuojami, - atsparūs visuotinėms negandoms pasijuntame tik tapę bendruomenės dalimi. Jungtys tarp žmonių, tautų geriausiai atsiskleidžia būtent kritiniais sukrėtimų metais. Aš manau, kad vykstančio karo Ukrainoje atžvilgiu organizacijų reakcija ir susitelkimas yra akivaizdžiausias bendruomeniškumo pavyzdys. Jis byloja, kad ilgametės stiprios organizacijos gali prisidėti ir prisideda prie visuomenės kultūros ir žmogiškąja, dorovine prasme".

Menai dabar paskutinėje vietoje

„Vien faktas, kad pasiplepėjimams apie P.Cvirkos paminklą Kultūros taryba skyrė bene 40 tūkst. eurų, šią įstaigą visiškai kompromituoja visuomenės akyse, - sako V.Ramoška. - Kita vertus, gal jos visiškai nereikia, gal reikėtų liautis šerti įjunkusius prie fondų pinigų. Menininkas turi išgyventi iš savo menų, ir viskas. Žinoma, tuos, kurie neprašo malonių iš valdžios ir nepasiduoda konjunktūrai, galima ant rankos pirštų suskaičiuoti.

Užtat nueini į parodą ir matai tragediją: lipdo lipdo tą patį peizažėlį, vietoj vienos spalvos kitą spalvą įvesdami... Kada, sakykite, paskutinį kartą Šiuolaikinio meno centre matėte dėmesio vertą parodą? Aš jums galiu pasakyti tiksliai - dėmesio vertą parodą mačiau prieš aštuonerius metus. O parodos vyksta kasmet, vis naujos ir naujos, - įsivaizduojat? Tie, kurie gyvena iš dotacijų, daro meną, kuris tik jiems patiems ir yra įdomus.

Nelabai suprantu logikos: kam skirti pinigus, už kuriuos nereikia atsiskaityti.Tarkim, Kultūros taryba skiria metinę stipendiją dailininkui, kuris pasižada per nustatytą laiką nutapyti dešimt ar daugiau paveikslų. Žiūrėkit, kas išeina: valstybė (iš tikrųjų mokesčių mokėtojai) visus metus mokėjo jam algą, ir gana neblogą, bet maža to, metams pasibaigus visi paveikslai lieka autoriaus nuosavybė. Tai už ką valstybė jam mokėjo pinigus? Jei nori labdaros, eini į darbo biržą ir ją pasiimi. Arba kitas variantas: tarkim, autorius per tuos stipendijos metus nieko nepadarė, nes įkvėpimas jį buvo apleidęs, ir ką? Ir nieko, ką darysi, sako, pasitaiko. Jei būtų mano valia, prašyčiau grąžinti pinigus...

Pas mane krizė atėjo gerokai prieš karą, maždaug tuo metu, kai susipykome su baltarusiais: metalo, medžio, akmens, polistirolo kainos staigiai šoktelėjo į viršų. Metalas pabrango penkis, medis - du su puse, polistirolas - pustrečio, tris kartus. Ir brangsta toliau. Antkapių kainos - išvis kosmosas, kas anksčiau kainavo tris tūkstančius, dabar kainuoja septynis. Kaip žmonėms susitaikyti su dabartinėmis kainomis, gaunant tas pačias algas, neįsivaizduoju. Kainos kyla ir kils toliau. Ačiū Dievui, dar maistas įperkamas, ne taip smarkiai pabrango, bet, sako, tai irgi laikinas dalykas. Sunkūs laikai visomis prasmėmis, menas tokiais laikais - paskutinėj vietoj. Sunkūs ir dėl Ukrainos, kur pats turiu bičiulių. Bandau namelį remontuoti, kad pora jų galėtų jame apsistoti.

Kita vertus, sunkmetis suteikia galimybių, nes atitraukia nuo pagrindinio darbo ir gali judėti į priekį. Angelų ciklas mano gyvenime truko net 18 metų, jie, tiesą pasakius, suvalgydavo 90 proc. mano laiko. Dabar esu laisvesnis, dirbu įvairius darbelius, su metalu dirbu, noriu lįsti ten, kur joks skulptorius nosies nebuvo kišęs - noriu konstruoti gražius vartus, tvoras. Konstravimas man teikia pasitenkinimo dar nuo studijų laikų. Gaila, kad daugelis metalo firmų stabdo veiklą, nes kainos neįkandamos, 60 metrų tvoros su 30 segmentų savikaina, įskaitant ir darbą, dažymą, - 20 tūkst. eurų (anksčiau nesiekė 10 tūkstančių)...

Pas visus ateis krizė, nes algos taip greitai neužaugs, kiekvienas turėsime susimokėti tam tikrą kainą už laisvę. Jeigu kris Ukraina, ateis mūsų eilė. Lenkai labai rimtai ruošiasi gynybai, nors beveik 95 proc. esu įsitikinęs, kad Ukraina nugalės, neleis jokių savo šalies dalybų, atsiims Krymą, Donbasą, ir, manau, baigsis visos padniestrės, separatistiniai judėjimai, nes Rusija po šio karo nebeteks buvusios galios. Labai tikiuosi, kad Europoje ir Amerikoje į valdžią ateis žmonės, atsiprašau, su kiaušais, nes dabartiniai - visiška tragedija.

Iš tikrųjų šiandien nėra tokio lyderio, kuris stotųsi prieš Putiną ir pasakytų: baik, nes gausi taip, kad maža nepasirodys. Arba pasakytų: grasini branduoliniu ginklu, tai ir mes tau kalsim taip, kad akmens ant akmens nebeliktų... Matot, Putinas yra banditas, o su banditais kito būdo kalbėtis ir nėra. Gyvenau krūvą metų šalia vagies, žinau, tik jėgos kalbą toks supranta, tik panašiomis priemonėmis galima su tokiu sutarti.

Nuolaidžiavimą jis laiko silpnumu. Kad ir ką sakytume apie buvusį JAV prezidentą Donaldą Trampą, bet jis nedrebino kinkų prieš Kremlių, jam valdant nebuvo jokių karų, jam net palestiniečius pavyko sutaikyti, o dabartinis prezidentas - beviltiška figūra. Bejėgystės fone kiek rimčiau atrodo Borisas Džonsonas ir, aišku, Lenkijos politikai.

Mūsų akyse vyksta geopolitinis lūžis, matome paskutines imperijos dienas. Putinas tai puikiai žino: jeigu jis laimės, dar kažkiek gyvuos, bet jeigu pralaimės, arba kulka, arba... Na, o jei rusai nesudegs, jeigu Vakarai Ukrainai nepadės, kaip turi padėti, jei nesiųs kiek prašoma šiuolaikinės priešlėktuvinės, priešraketinės ginkluotės, tada teks mums kariauti. Labai gerai sakoma, kad sunkūs laikai gimdo stiprius žmones, o stiprūs žmonės sukuria gerus laikus, kurie gimdo silpnus žmones; tas kaitos ratas sukasi ir sukasi. Aš dabar matau silpnų žmonių griūtį ir jaučiu blogų laikų alsavimą, kuriuose, tikiu, vėl rasis normalių stiprios valios žmonių".