Su Inesa ir Laima Kandrotienėmis kalbėjomės, kai Antanas dar buvo sulaikytas. Visai prieš pat jį paleidžiant iš policijos. Tuomet buvo žinoma, kad A.Kandrotui teismas skyrė pusę metų namų arešto, uždraudė lankytis mitinguose ir protestuose prie valdžios institucijų bei bendrauti su tam tikrais asmenimis. Su „Vakaro žiniomis" sutikusi pabendrauti A.Kandroto žmona Inesa neslepia, kad laikas, kol vyras sulaikytas, buvo kupinas nerimo ir nežinomybės.

- Socialiniame tinkle buvo skelbiama, kad policija A.Kandrotą sulaikė, kai automobilyje buvote jūs ir vaikai, tačiau prokuroras tokią informaciją paneigė. O kaip buvo iš tiesų? - „Vakaro žinios" paklausė I.Kandrotienės.

- Manęs su vaikais tuo metu nebuvo. Taip, mes kartu atvažiavome į Vilnių, vėliau Antanas vienas išvažiavo su reikalais, tuomet ir buvo sulaikytas. Mes su vaikais buvome atskirai.

- Kas jums pranešė apie sulaikymą?

- Pareigūnai man pranešė, kad jis yra sulaikomas dviem paroms. Mane informavo, kad vyras sulaikomas, paprašė buto raktų ir išvažiavo daryti kratų Tytuvėnuose ir Kulautuvoje. Nežinau, ar automobilis buvo konfiskuotas, ar tiesiog nutemptas. Toliau bendravau su advokatu.

- A.Kandrotas dalyvavo atliekant kratas?

- Taip, dalyvavo. Tytuvėnuose gyvename ne mes, o Antano mama. Mes ten būname tik savaitgaliais. Nežinau, dėl ko nuspręsta daryti kratą ir čia. Antano mama dalyvavo, kai buvo atliekamos kratos. Ne pati maloniausia patirtis, kai kažkas atvyksta į namus ir kažko ieško. Niekam to nelinkėčiau. Puikiai žinau, kad ten nėra ko ieškoti. Nieko ir nebuvo rasta.

- Kaip visa tai vertina advokatas?

- Nėra jokių įrodymų. Antanas kaltinamas dėl riaušių, kažkokio turto sugadinimo. Dabar vyksta tyrimas. Tad kol kas nieko neaišku.

- Kaip manote, ar sutapimas, kad vyras sulaikytas buvo kone rugsėjo 10 d. mitingo išvakarėse?

- Nemanau, kad tai sutapimas. Tai yra apgalvoti veiksmai - sąmoningas susidorojimas ir siekis, kad jis negalėtų dalyvauti mitinge. Manau, žmonės puikiai tą supranta. Jie mato neteisybę ir kaip lengva susidoroti su valdžiai nepatogiais žmonėmis.

- Kaip jūs ir jūsų artimieji vertina vyro visuomeninę veiklą? Kartais patogiau patylėti, nes su nepatogiais žmonėmis susidoroti ne taip ir sudėtinga...

- Buvo visko. Bet man atrodo, kad demokratinėje valstybėje žmogus turi teisę išsakyti savo nuomonę ir ją ginti. Už tai žmonės neturi būti baudžiami, net jeigu sako tiesą, kuri nepatogi valdžiai.

Visa mūsų aplinka labai palaiko Antaną ir šeimą. Jie mato, kad Antanas kovoja už teisybę. Per šias dienas sulaukiau daugybės skambučių ir pagalbos pasiūlymų. Palaikymas yra didžiulis. Tai rodo, kad žmonės yra vieningi, jie pasiruošę vieni už kitus kovoti. Tai yra stipri jėga. Neabejoju, kad mitingo dalyvių tokie institucijų veiksmai, kaip Antano sulaikymas, neišgąsdins. Viskas priklauso tik nuo mūsų. Jeigu kovosime, rytojus bus toks, kokio norime.

A.Kandroto mama L.Kandrotienė: už tiesą reikia „atstovėti"

„Vakaro žinių" kalbinta A.Kandroto mama Laima neslepia, kad sūnus tėvams jau yra parūpinęs ne vieną bemiegę nerimo naktį. „Yra tokia lietuvių liaudies patarlė: ant palinkusio karklo visos ožkelės šlapinasi", - neprarasdama humoro sako L.Kandrotienė. Visgi L.Kandrotienė įsitikinusi, kad už tiesą reikia kovoti.

Paklausta, ar tai iš mamos Antanas paveldėjo karingą dvasią, L.Kandrotienė sako, kad tiesa jų šeimoje - labai svarbi vertybė: „Nesame karingi. Mums patinka būti tiesoje ir jausti meilę artimui. Ta meilė turi įvairiausias formas. Turime išvalyti, kas yra nešvaru. O jeigu žaizda pūlinga, reikia ją išvalyti. Jeigu ją tik glostysime, ji nepagis. Deja, kai žaizdos valomos, skauda."

Paklausta, kaip reaguoja, kai jos sūnų viešojoje erdvėje aptarinėja ne pačiais gražiausiais žodžiais, L.Kandrotienė sako, kad jau išmoko atsiriboti nuo neigiamų komentarų. „Aš puikiai pažįstu sūnų ir žinau, koks jis yra. O tai, ką žmogus daro iš širdies, yra vertybė ir niekam nieko nereikia įrodinėti. Tiesos juk nereikia įrodinėti, ją reikia tiesiog „atstovėti".

Per 30 metų matėme, kad mažai kas Lietuvoje pasikeitė, tik turtas iš vienų rankų perėjo į kitas konkrečių žmonių rankas", - sako L.Kandrotienė.

Paklausta, ar šiandien vis dar reikia kovoti už tiesą, kaip kad reikėjo kovojant dėl Lietuvos Nepriklausomybės, A.Kandroto mama neslepia jausmų: „Sakyčiau, reikia, jeigu tai darytų ne mano vaikas. Gal jeigu jam būtų 15-ka, jis paklausytų mamos, jeigu jam būtų 6-eri, aš priversčiau klausyti. Bet kadangi jam 40, bijau, kad jis jau didelis. Tiesiog meldžiuosi už jį. Meldžiasi ir mano bendruomenė, daugybė dvasininkų palaiko. Ten, kur žengia Dievo valia, niekas negali įsikišti."