Sukrečianti socialinių tinklų pusė: dėl ko įspėja psichiatras

Prašė sukrečiančio įrašo

Kai daugiau nei prieš dešimt metų mus pasiekė sukrečianti žinia apie tai, kad jaunas japonas savo pasitraukimą iš gyvenimo transliavo internete, žmonėms buvo sunku patikėti, kaip tai įmanoma. Dar labiau skaitytojus šokiravo, kad diskusijų forume vieni žiūrovai vyrą atkalbinėjo nuo šio žingsnio, o kiti ragino greičiau įvykdyti sumanymą.

Dar po dešimtmečio šalies žiniasklaidoje aprašytas šios serijos tragiškas atvejis JAV, kuris iš pradžių buvo tiesiogiai transliuojamas viename populiariame socialiniame tinkle, o paplito ir kitame, kur net paaugliai galėjo peržiūrėti įrašą. Kaip skelbta, pirmasis tinklas kelias valandas neskubėjo šalinti šiurpaus vaizdo, nes esą jis nepažeidė bendruomenės standartų.

Matyt, nereikia stebėtis, kad šie mirties raibuliai pasiekė ir į socialinius tinklus panirusią ir savižudžių skaičiumi Europoje pirmaujančią Lietuvą. Štai 2019 m. vienas lietuvis atsisveikino su gyvenimu transliacijos feisbuke metu, o praeitą trečiadienį - pirminiais duomenimis, prieniškis internetinėje pokalbių programėlėje „Tik Tok" rodė, kaip save mirtinai žaloja.

Psichikos sveikatos specialistai griebiasi už galvų, kai po tokių įvykių žiniasklaidoje pasirodo šokiruojančios antraštės. Didžiulį nerimą kelia tai, kad paviešintos žinios gali sukelti vadinamąjį Verterio efektą - paskatinti tokių scenarijų išpildymą.

Tačiau ar dabar gali kas daugiau šokiruoti ir turėti didesnį poveikį nei dramatiškų įrašų poveikis socialiniuose tinkluose? Kaip skelbta, net tuomet, kai prieš pasitraukdamas iš gyvenimo prieniškis feisbuke pranešė apie savo ketinimą, atsirado prašančiųjų gauti šiurpų įrašą. Beje, šis signalas savižudybių prevencija užsiimančių organizacijų specialistų, matyt, nepasiekė.

Vyksta labai pavojingi reiškiniai

Kodėl žmonės paskutinę savo gyvenimo akimirką nusprendžia paskleisti socialiniuose tinkluose? Kaip suvaldyti šį išleistą siaubingą džiną? Tamsiąją socialinių tinklų pusę pakomentavo Vilniaus psichikos sveikatos centro direktorius psichiatras Martynas Marcinkevičius.

- Tokie reiškiniai specialistų nebestebina, nes dalies žmonių, ypač jaunų, visas gyvenimas yra persikėlęs į socialinius tinklus ir tikroji realybė tampa vis mažiau svarbi. Jie vis daugiau laiko praleidžia virtualioje realybėje. Štai net vienos skyrybos virto kone visos Lietuvos reikalu.

Nelieka šeimos privatumo, intymumo - susipažįstama „Tinderyje", vestuvės - per „Youtube" ir pan. Vyksta ir labai pavojingi reiškiniai. Pavyzdžiui, pasauliniai duomenys rodo, kad besidarant ekstremalias asmenukes per metus žūsta apie 1000 žmonių. O susižaloja, matyt, keliasdešimt kartų daugiau.

Bendra tendencija tikrai labai bloga. Jei visas gyvenimas perkeliamas į socialinius tinklus, nereikia tikėtis, kad ir savižudybės ten nepersikels. Matėme ne vieną demonstruotą smurto atvejį - paauglių muštynės ir pan.

Deja, daugybė žmonių galvoja, kad tai, kas vyksta socialiniuose tinkluose, yra tikrovė. Vis tik taip nėra. Tikroji realybė - mūsų aplinkoje, namuose, šeimoje, gamtoje ir net kūne. To neįvertinant tenka skaudžiai nusivilti. Dar anksčiau buvo pastebėtas fenomenas paauglių, įnikusių į kompiuterinius šaudymo ar avarijų žaidimus, kuriuose galima turėti daug „gyvybių".

Kai labai įsitraukiama į tai, pradedama nebesuvokti, kad mirtis yra reali. Paskui tai gali lemti, pavyzdžiui, ir rizikingą vairavimą, nes nebelieka supratimo, kad gali susižeisti ar numirti - naujos gyvybės niekas neduos.

Su tokiomis blogomis tendencijomis kovoti praktiškai labai sudėtinga.

- Makabriški įrašai sulaukia nemažo žiūrovų dėmesio. Tai tik smalsumas?

- Gyvenimo socialiniuose tinkluose esmė - kuo daugiau peržiūrų, kuo daugiau „laikų". Tai vienas iš būdų pasiekti žinomumą. Taip matuojama žmogaus vertė ar savivertė. Pažiūrėkime, kaip influenceriai uždirba. Dėl peržiūrų skaičiaus galima bet ką padaryti. Dėl ko, kaip minėjau, tiek daug žmonių rizikuoja savo sveikata ar gyvybe. O kai vartotojai prašo atsiųsti įrašą, tai žinomumas pasiekiamas bet kokia forma. Tai - socialinių tinklų dėsnis ir logika.

- Situaciją, matyt, dar labiau komplikuoja, kad tinklai internete yra ne tik socialinis reiškinys - už to stovi ir bejausmis korporacijų pelnas.

- Be abejo, kad yra didžiulis finansinis suinteresuotumas. Tuomet, kai kažką pradedi daryti, labai dažnai būna milžiniškas pasipriešinimas. Štai prisiminkime XIX a. vykusius Opijaus karus. Tuomet šią medžiagą Kinijoje siekė uždrausti, nes trečdalis vyrų buvo narkomanais. Bet Didžioji Britanija pasitelkė jėgą ir išsireikalavo teisę toliau tiekti opijų.

Labai dažnai visus naujus reiškinius visuomenė priima normaliai ir net pyksta, kai kažkas nori juos riboti. Taip yra ir su cigaretėmis, alkoholiu ar narkotikais. Paskui kartais ateina supratimas, kad tai - blogai. Tikėkimės, kad pasaulio visuomenė susivoks ir dėl socialinių tinklų. Tuomet bus pradėta kažkas daryti.

Tačiau kol atsikvošėsime, turėsime gal ne tiek daug mirčių, bet daugybę sužalotų psichikų, sugadintų gyvenimų. Blogiausia, kad tos užslėptos reklamos, už kurias gaunami milijardai, tikslingai nukreipiamos į jauno žmogaus psichiką, kuri mažiau atspari išoriniam poveikiui. Šis gyventojų sluoksnis labiausiai kenčia.

Nebus lengva įveikti vienas turtingiausių korporacijų. Tačiau be bendrų reiškinių yra ir asmeninis kiekvieno apsisprendimas. Jei alkoholis ar narkotikai laisvai parduodami, tai nereiškia, kad turi juos vartoti. Dalis žmonių neturi arba atsisako socialinių tinklų paskyrų. Toks judėjimas pasaulyje vis stipriau vyksta.

- Gali susidaryti įspūdis, kad ir pati valdžia skatina eiti į kitų formuojamą virtualią realybę - valstybinės institucijos privačiuose tinkluose noriai skleidžia informaciją, net transliuojami ir Seimo posėdžiai su reklamos intarpais ir pan.

- Net ir valstybių vadovai reiškiasi tviteryje. Taip, kai kurių valstybinių įstaigų dalis informacijos sudėta jau tik feisbuke. Nežinau, ar nesuvokiama, kad tai yra blogai. Ar nusveria kokia nauda? Kai valdžia ir korporacijos atsiduria vienoje pusėje, labai sunku kažką padaryti.