Sukrauna lagaminus. Iškrauna lagaminus.

Mintis, kad „ne darbas žmogui svarbiausia“, nuskamba daliai Lietuvos kraunantis lagaminus į vieną pusę, daliai keikiant valdžią, daliai toliau turtėjant, vagiant ir atrodo kone šventvagiška. Nes darbas mums yra viskas. Jis nėra viskas žinomam plastikos chirurgui Dariui Radzevičiui.

Plastikos chirurgas liepą atostogavo Madeiroje, rugsėjį sugrįžo iš Jungtinių Amerikos Valstijų ir sulaukęs kokio ilgo savaitgalio tikisi iššokti dar kur nors. Jis kraunasi lagaminus į abi puses ir neslepia, kad darbas jam yra penktoje šeštoje vietoje, tačiau žino esąs tarp pirmųjų. Jis vienas garsiausių plastikos chirurgijos specialistų Lietuvoje. Bet galima įtarti, kad pastebimai net neturtėja, nes per metus būtinai su visa šeima aplanko bent porą užsienio valstybių, - jis sako net netrokštantis baisiai daug turėti.

Nors turi pakankamai daug - gerai mokamą ir mėgstamą darbą. Pasisekimą. Žinoma, tai leistų specialistui turėti, t.y. uždirbti dar daugiau. Gal prabangų automobilį, namą prie gražiausių vandenų, jachtą, vilą Ispanijoje... Keista, kad jis, darbštus ir atsakingas žmogus, šito atkakliai nesiekia. Tiesa, antruosius namus jau turi Šventojoje, įsigijo anksčiau iki šios mums šventvagiškos minties, tada, kai jam pačiam galvoje spengė: darbas, darbas, darbas, karjera...

- 1996 metais buvau pas savo plastinės chirurgijos mokytoją Prancūzijoje, su kuriuo santykiai nenutrūkę iki šiol, - kalba D.Radzevičius. - Jis - plataus akiračio žmogus, o labiausiai domisi viskuo, kas yra susiję su Bordo vynais, žino apie juos absoliučiai viską, ką tik galima sužinoti. Andre, paklausiau, įdomu, kelintoje vietoje tau po darbo yra vynas, ir jis atsakė: „Gal juokauji? Vynas man svarbiau nei darbas“. Nežmoniškai nustebau: jis toks puikus chirurgas, tiek daug dirba ir še tau. Matydamas mano sumišimą, jis ėmė vardyti profesiją gožiančius prioritetus... Buvo įdomu, bet man prireikė ne vienų metų, kad įsisąmoninčiau šitą tiesą, kurią dabar galiu paliudyti sava patirtimi. Dabar suprantu, sakykim, „bitlų“ dainininką Džordžą Harisoną (George Harrison), kuris, įgijęs turtą, šlovę, ilgėjosi kitų vertybių ir jų ieškodamas nusidangino iki Indijos. Vakarietiškos vertybės akcentuoja darbą, pinigus ir šlovę, jos skatina vartojimo epidemiją, bet laimės nesuteikia. Pinigai suteikia laisvę, bet ne laimę. Jeigu esi pinigų vergas, jie tau sukelia tik diskomfortą. Jei esi turtingas ir turi lėktuvą, jachtą, tau juos reikia išlaikyti, norint juos išlaikyti, tau reikia daug dirbti, tuomet tampi vovere uždarame rate: dirbi dėl turto, tam, kad jį visą išlaikytum.

Svarbiausia mano gyvenime, be jokios abejonės, yra mano šeima: mano žmona, duktė, mano tėvai; mano šeimos gerovė, buvimas, bendravimas su ja, paskui greičiausiai - fotografija, trečioje vietoje, ko gero, pomėgis keliauti, muzika... Darbui liks garbingoji penkta šešta vieta, bet tai nereiškia, kad aš blogai dirbu savo darbą, kad man jis nepatinka - jis man nežmoniškai patinka ir aš džiaugiuosi, kad dirbu būtent tai. Esmė yra prioritetai, kaip juos susidėlioji. Be abejo, aš labai daug laiko praleidžiu darbe, bet dar daugiau laiko praleidžiu lovoje, tik miegas man nėra pirmoje vietoje. Esmė ne ta, kiek kur praleidi laiko ar kiek įdedi pastangų ar pinigų - svarbu, kaip tu mąstai, kas tau brangiausia.

Chirurgui šis suvokimas pakeitė net požiūrį į šeimą ir vaikus: dukrai gimus jis suprato, kad jam nebesinori tiek naktinių budėjimų kaip anksčiau, nes nori dalyvauti jos gyvenime: išeiti tėvystės atostogų, praleisti savaitgalius su ja, jam nepatinka posakis, kad vaikų auginti nereikia ir kad jie užauga patys.

- Jeigu aš neteksiu darbo, bus negerai, bet tai bus išgyvenamas dalykas, bet jei aš neteksiu šeimos, neteksiu savo hobio, man bus didžiulis stresas, didžiulė problema, - teigia plastikos chirurgas.

Jau geras dešimtmetis D.Radzevičiaus aistra yra fotografija; šimtus kadrų parsiveža iš užsienio kraštų, labiausiai pavykusius rodo ne tik draugams, bet ir nepažįstamiems - kasmet surengia vieną kitą parodą. Žinoma, šis chirurgo pomėgis nepigus (fotokameros objektyvai, kompiuteris, serveriai ir pan.), bet, anot Dariaus, ilgainiui supranti, kad tą patį tikslą galima pasiekti ir paprastesnėmis priemonėmis; jis mėgsta išgauti efektą „lygioje vietoje“, užuot pasitelkęs brangią sudėtingą techniką. Kelionės irgi nepigus malonumas, bet, sako, nebūtina keliauti lėktuvais, nebūtina nakvoti prašmatniuose viešbučiuose. Kartais išvykas pavyksta suderinti su profesinių konferencijų datomis, bet pastaraisiais metais - dažniausiai tenka derinti su penkiametės dukrelės poreikiais, nes nuo tada, kai jai suėjo pusė metų, keliauja su ja. Vasaros pabaigoje aplankytos Jungtinės Valstijos bus gal šešiolikta valstybė, kurioje mažylė lankėsi su tėvais. Ji pakoregavo ir kelionių dienotvarkę: stichiškumo bei ekstremalumo Radzevičių išvykose mažiau, užtat lėkdami į Kubą ir Iraną dukterį paliko namie.

- Labai norėčiau, kad vieną gražią dieną kas sušauktų konferenciją Grenlandijoje, - prisipažįsta D.Radzevičius. - Tai mano svajonių šalis, deja, niekas konferencijų tenai nerengia. Žmona juokiasi, kad savo telefone galiu matyti trijų vietų - Vilniaus, Šventosios, kur mūsų antrieji namai, ir Nuko Grenlandijoje temperatūrą. Ji visada yra „blogesnė“ nei Lietuvoje. Nežinau, kuo mane traukia šitas kraštas, galbūt ledynu, vaizdais, kuriuos esu matęs, galbūt ta nežinia. Manau, ateis laikas, kai nukeliausiu ten. Sala priklauso Danijai, bet greičiausiai joje rasiu tik ledą, mažą miestelį ir daugiau nieko ypatingo... Bet svajonė lieka svajone, gera gyvent, kai ji su tavimi.

D.Radzevičiaus nuomone, būti laimingam didelių pinigų nereikia. Jų reikia norint būti laisvam, be jų neišsiversi, norėdamas vairuoti nuosavą lėktuvą, jachtą, bet norint būti mylimam šeimoje, draugauti su kaimynais, eiti su jais į gamtą beveik nereikia nieko. Jis nesupranta tų, kurie skundžiasi neturintys pinigų laisvalaikiui: na, sako, nueit į kiną gal brangu, nueit į koncertą su šeima, žinoma, brangu, bet piešti, keliauti, eiti į mišką, stovyklauti nebrangu... Jis sako niekur kitur nematęs tiek kelionės drabužių bei atributikos parduotuvių kaip Pietų Korėjoje, tai susiję su žmonių noru būti gamtoje, keliauti, judėti, rengti iškylas gamtoje ir pan.

- Tam reikia ne pinigų, o kitokio mąstymo, - kalba plastikos chirurgas, - sakykim, aš nepritariu ir tiems, kurie tvirtina, kad jiems atostogų nereikia, kad jie puikiausiai gali pailsėti ir darbe. Tai nesąmonė. Sakykim, chirurgo profesija yra lydima nuolatinio streso, ne veltui šios srities medikų gyvenimo trukmė viena iš trumpiausių. Na, o aš geriausiai pailsiu keliaudamas, kada dažniausiai neatsimenu, kas aš esu. Būna, atostogoms baigiantis patiriu net stresą, galvodamas, ar aš dar moku operuoti, bet greičiausiai viskas visada baigiasi gerai, juk atostogauji nebe pirmą kartą.

Paklaustas, kada jaučiasi geriau: Lietuvoje, kur yra savas, laukiamas, reikalingas, ar svetur, kur niekas nežino, kas jis toks, kada ir pats užmiršta esąs plastikos chirurgas, D.Radzevičius atsako:

- Kad jausčiausi gerai, kad manęs reikėtų, turi būti tie periodai, kada aš užmirštu, kas aš esu. Aš tuomet ilsiuosi. Darbas tikrai nėra svarbiau...