respublika.lt

Sugrįžimas į politrukų viešpatavimo laikus (48)

2021 rugsėjo 05 21:30:00
Danutė ŠEPETYTĖ

Lietuva niekada neturėjo kultūros ministro, einančio prieš kultūrą. Dabar turi. Dabartinis ministras Simonas Kairys, pasirūpinęs, kad talentingo skulptoriaus Juozo Mikėno paminklas Petrui Cvirkai, kaip sovietinės politikos simbolis, būtų išbrauktas iš valstybės saugomų objektų sąrašo, net neslepia, kad, jo nuomone, tai esąs „didelis žingsnis" prioritetų paveldo politikoje link. Buvęs kultūros ministras Šarūnas BIRUTIS nuo tokių metodų šiurpsta.

×
nuotr. 5 nuotr.
Šarūnas Birutis. Irmanto Sidarevičiaus nuotr.


- Kaip jūs manote, valstybės kultūrai diriguoti turėtų politikas ar vis dėlto kultūros žmogus?

- Neturiu kategoriško atsakymo, vienaip ar kitaip, tai yra ministro gebėjimų ir jo komandos kompetencijos klausimas, tačiau bet kokiu atveju geras dainininkas ar aktorius, paskirtas ministru, tampa politiku. Nekalbu nei apie tai, kad jam būtinas tam tikras vadybinis bei finansinis išprusimas, nei apie tai, kad jis neišvengiamai turi būti susipažinęs su ta sritimi, kuriai atstovauti paskirtas, - būtų tragedija imti mokytis nuo nulio. Tiesa, man irgi buvo prikaišiojama, kad tapau ministru nebūdamas šimtaprocentinis kultūrininkas, tačiau mane drąsino ir įgytas muzikinis išsilavinimas, ir veikla Rašytojų sąjungos leidykloje, ir dalyvavimas muzikiniuose kolektyvuose. Žinoma, po ketverių metų dar daugiau sužinojau apie kiekvieną kuruojamą sritį iš tų, kurie jas geriau išmano, negu aš.

- Tačiau ar matote skirtumą tarp politiko ir politruko? Pavyzdžiui, kuriam iš jų priskirtumėt tokią frazę: „Turime skatinti kultūros paveldo iniciatyvas, pabrėžiančias bendras europietiškas vertybes"?..

- Šiaip nemėgstu kritikuoti kolegų ar ministrų, bet šiuo atveju negaliu susilaikyti nepasakęs, kad dabartinio kolegos pastarieji vasaros „darbai", kai ministras pradeda nurodinėti kultūrininkams, ką jie ir kaip turi daryti, tiesiog kelia šiurpą: beveik grįžta politrukų laikai. Žinoma, ministras sakys nenurodinėjęs, bet jo kreipimasis į ministerijai pavaldų Kultūros paveldo departamentą dėl teisinės apsaugos paminklo rašytojui
P.Cvirkai panaikinimo, nepaisant iki tol išsakytos, ir ne kartą, kultūros specialistų, menininkus vienijančių organizacijų pozicijos šiuo klausimu, yra beprecedentinis veiksmas. Nė vienas iki tol buvęs kultūros ministras nėra pademonstravęs tokio chunveibinizmo. Žengus šitą žingsnį, paskui jau bus galima kreiptis ir dėl tam tikros literatūros uždraudimo, ir dėl tam tikros ideologijos įtvirtinimo, - taip mes galime nueiti labai toli. Tik kuo tada mes skirsimės nuo tų pačių chunveibinų, bolševikų arba kraštutinių islamistų? Man būnant ministru, prisipažinsiu, spaudimo dėl Žaliojo tilto skulptūrų būta, buvau raginamas jas nukelti, tačiau ne ministro, o specialistų ir visuomenės nuomonė svarbesnė sprendžiant paminklų likimus. Ne ministras turi nurodinėti Kultūros paveldo komisijai, kokius sprendimus priimti.

- Regis, dar ne vienam ministrui užteks paminklų, kuriuos bus galima griauti. Jūsų laikais buvo nukeltos Žaliojo tilto skulptūros, na, Lianai Ruokytei-Jonsson - pritrūko laiko, ministrui S.Kairiui, matyt, pasiseks labiausiai: palikdamas kėdę matys savo įbrėžtą pėdsaką kultūroje - nuverstą paminklą ir suniokotą unikalaus istorinio skvero visumą.

- Jei prisimenat, Žaliojo tilto skulptūros buvo nukeltos ekspertams nustačius, kad jos yra avarinės būklės, - to atvejo negalime lyginti su situacija dėl P. Cvirkos paminklo, kuris bus pašalintas, galima sakyti, ministro nurodymu. Kada valdžia kreipiasi į tuos, kurių skyrimas nuo esamos valdžios priklauso, sprendimas iš anksto esti lengvai nuspėjamas... Daugiau kaip tris dešimtmečius didžiuojamės atgavę Nepriklausomybę, bet slenkam arčiau to režimo, kuriam turime priešintis, kaip galime. Vis dar nesiliaujame teisę ir smerkę praeities rašytojų, kaltindami juos kolaboravimu, nors pagal šią schemą beveik visus, kurie neemigravo ir reiškėsi tarybiniais metais, turėtume laikyti aktyviais kolaborantais. Ar tikrai kūrybingiausi mūsų žmonės buvo sąmoningi kenkėjai, tautos priešai? Tuo laikmečiu juk kairiosios idėjos buvo paplitusios Europoje, jos suklaidino daugelį žmonių, nuoširdžiai patikėjusių laisvės, lygybės ir brolybės lozungais. O mūsų profesoriai ir ne profesoriai, kurie dėstė aukštosiose mokyklose, ypač marksizmą-leninizmą, priskirtini prie aktyviųjų kolaborantų ar jau nebe?

- O šiandien kolaboravimo tema jau nebeaktuali? Ar ne šiandieninių kolaborantų nuopelnas - tūkstančiai nelegalų mūsų žemėje ir vienas po kito smūgiai Lietuvos ekonomikai?

- Kolaboravimo klausimas išties labai sudėtingas. Juk afganistaniečiai, kuriuos atsigabenome lėktuvais, irgi buvo kolaborantai. Afganų tautos atžvilgiu jie bendradarbiavo su tais, kurie neprašomi bandė šalyje įvesti savo tvarką. Teisingai pastebėjote: ar tam tikros politikos, kuri mums primesta, laikymasis, nežiūrint į tai, kad ji kartais ne tik nenaudinga nei mūsų žmonėms, nei valstybei, bet ir kenksminga, nėra kolaboravimas? Biurokratinė Briuselio galia mane vis daugiau nuvilia; prieš penkiolika metų, kai man teko dirbti Europos Parlamente, toji galia buvo silpnesnė, tačiau šiandien tie žmonės patogiai, gerai gyvenantys, gaunantys milžiniškas algas iš mūsų visų, niekieno nerinkti ir už nieką praktiškai neatsakingi, tos galios turi labai daug. Ir kada neužtenka stiprybės ir išminties atsispirti tai galiai, mes turime pasekmes tokias, kokias turime. Apie tai irgi reikia kalbėti, bet šiandien žmonės, palikti užribyje nuo valstybės reikalų, esą jie vis tiek nieko nesupras, o jie, sėdintys Vilniuje ir sėdintys Briuselyje bei Vašingtone, esą geriau žino, ką reikia daryti. Mano nuomone, žmonės, kuriems suprantamai paaiškinama, kaip ir kodėl priimami vieni ar kiti sprendimai, auga kartu su valstybe. Jeigu su jais nekalbama apie valstybės reikalus, jei jie negauna aiškių atsakymų nei apie migrantus, nei apie skiepus, jeigu jie vadinami runkeliais ar dar gražiau, jiems lieka protesto kelias; tą matome šiandien.

- Kadaise pusiau rimtai, pusiau juokais sakėte, kad jums, kaip ministrui, tenka lipti su maištaujančiais ant barikadų ir kovoti su Finansų ministerija dėl kultūros reikalų. Kokiose barikadose, t.y. kokioje pusėje esat šiandien: tų, kurie demonstruoja savo galią ar tų, kurie galios žmonių nustumiami į pašalį ir vadinami tamsuoliais, atsilikėliais, liliputais ir panašiai?

- Žinoma, esu silpnųjų pusėje ir visuomet stengiuosi toje pusėje būti. Nes valdžia, kad ir kokia ji būtų, visada turi didžiulę galią, kuri, pasitelkiant tiek žiniasklaidą, tiek influencerius, gali labai lengvai pasinaudoti savais tikslais. Deja, taip jau yra, kad dauguma žmonių nori prisitaikyti prie valdžios dėl įvairių priežasčių, ir nebūtinai dėl materialinių...

- Bet greičiausiai ir dėl jų.

- Na, sakykime, ir dėl to, tas irgi labai jaučiama. Man tiesiog kraupu girdėti ir skaityti, kokių epitetų tik nepriklijuojama visuomenės daliai, kurios nuomonė skiriasi ar net priešinga meinstrymo peršamai tiesai. Tai parodo mūsų valdžios politinės kultūros ir galbūt bendražmogiškos kultūros laipsnį. XVIII amžiuje Voltero pasakyta: kad ir kaip man nepatiktų tavo nuomonė, bet aš numirsiu, kad tik tu ją galėtum išsakyti. Šio principo laikymasis yra gero politiko abėcėlė. Nelengva jo laikytis, nesinori jo laikytis, bet reikia.

- Politiko ar tiesiog kultūros žmogaus abėcėlė?

- Galima sakyti, politinės kultūros abėcėlė. O šiandien, iš šalies žiūrint į Vyriausybės laikyseną, man regisi, kad ji pamiršta. Kažkada studentai pagal specialybes atlikdavo nemokamą praktiką įvairiose įstaigose, o dabartinė Vyriausybė, man atrodo, atėjo pasipraktikuot mūsų sąskaita. Atėjo žmonės, neturintys nei gyvenimo supratimo, nei patirties, kartais net kompetencijos, - nekalbu apie visus, bet išimtys tik patvirtina bendrą įspūdį, kad pasipraktikavimas vyksta. Labai gaila, kad už tai sumokame visi. Negaliu sakyt, kad blogai pasitikėti savimi, tai yra gerai. Bet visgi pasitikėjimas turėtų būti grįstas ne vien asmeniniu įsitikinimu, bet ir įsiklausymu, kas vyksta, ką vienu ar kitu klausimu galvoja žmonės. Didžiausia šiandieninės valdžios klaida - ne tik jai oponuojančios visuomenės dalies nuomonės ignoravimas, bet ir niekinimas. Tokiais atvejais kyla klausimas, kuo mes skiriamės nuo Rusijos, kur buvęs kultūros ministras Vladimiras Medinskis sudėliojo ideologinius taškus, ir Kremlius pagal juos kone visą žiniasklaidą pajungė pūsti vieną dūdą. Tai dabar mes irgi pučiam vieną dūdą, o tie, kurie jos nepučia, suprask, yra vatnikai. Aš su tuo niekada nesutiksiu, ir ne dėl to, kad būčiau prieš ką nors ar už ką nors, - man iš principo nepriimtinas toks rūšiavimas; jis iš esmės negali būti priimtinas jokiam normaliam žmogui.

- Nematot valdžios pastangų mažinti susipriešinimą?

- Labai liūdina susipriešinimas: esame tokia maža tauta ir dar skaldoma įvairiais pleištais. Juo labiau kad žmonių nusivylimas dabarties realijomis yra toks didelis, jog psichinio negalavimo ir depresijų, ko gero, esama daugiau negu „kovido" atvejų. Ir užuot dėjus pastangas, kaip pasitelkus žiniasklaidą atstatyti sudegintus valdžios ir visuomenės pasitikėjimo tiltus, itin mažai ar beveik nieko nedaroma šia kryptimi.

Labai gaila dėl to. Tai rodo, pasikartosiu, valdžios nebrandumą ir kalbant žmogaus amžiaus kategorijomis - paiką jaunystę. Šitiek neatsakytų klausimų dėl pandemijos, dėl skiepų, - tai imk ir padaryk kasdieninę laidą per Lietuvos nacionalinį transliuotoją prieš „Panoramą" ir kalbėk su žmonėmis, juk jie - ne priešai savo valstybėje. Kalbėk su jais ir žmonės darys visa, kas geriausia. Bet kada bandoma su jais bendrauti iš jėgos pozicijų, tildyti pasitelkus prisitaikėlius. Manau, visiško negebėjimo girdėti ir aiškinti savo sprendimus žmonės valdžiai neatleis.

- Gailitės, jog jūsų kartojama frazė, kad kultūra turi būti valstybės prioritetine sritimi, netapo kūnu, o šiandien visiškai išnyko iš apyvartos? Kokie, jūsų akimis, šiandieninės valdžios prioritetai?

- Dėl kultūros man labai liūdna, nes šiandien ji tikrai - joks prioritetas, - aš plačiąja prasme kalbu. Tačiau suprantu, kad šiandien svarbiausia suvaldyti pandemiją ir atlaikyti sienos pažeidėjų sukeltų problemų naštą, kuri vis sunkesnė taps ateityje. Juk jeigu Europa nepakeis savo politikos pabėgėlių atžvilgiu, jokios sienos jų antplūdžio nesulaikys. Europa tvinte tvins migrantais, ir jos kultūrai, vadinasi, ir lietuvių kultūrai, kils išlikimo pavojus. Todėl mes patys turime galvoti, kaip apginti nacionalinę kultūrą ir kaip priversti Europos Sąjungą pakeisti ilgalaikę strategiją pabėgėlių atžvilgiu, kad neišsipildytų mums niūrios islamistų pranašystės. Savo krašto, vis labiau tampančio patrauklia oaze dėl klimato, gražios gamtos, neturėtume lengvai padovanoti kitos kultūros žmonėms, nors tokios tendencijos ir pradeda ryškėti, deja. Bet tik mes patys galime ir privalome tai keisti.

 

 

 

Naujausios žinios

Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Skaityti komentarus (48)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • DRAUDIMAS: Vilniaus miesto apylinkės teismas patenkino bendrovės „Vilniaus viešasis transportas“ prašymą ir pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, kurios neleis „Vilniaus viešojo transporto“ darbuotojų profesinei sąjungai organizuoti streiką lapkričio 8 dieną.
  • RAKETA: Indija išbandė balistinę raketą, galinčią iki 5 tūkst. km nešti branduolinį užtaisą, pranešė šalies Gynybos ministerija.
  • PELNAS: Didžiausio Lenkijos naftos koncerno „Orlen“ valdoma Lietuvos bendrovė „Orlen Lietuva“ per šių metų devynis mėnesius uždirbo 33,3 mln. Eur (154 mln. Lenkijos PLN) grynojo pelno.
  • PAJAMOS: Finansų ministerijos duomenimis, šiemet sausį–rugsėjį valstybės biudžetas ir savivaldybių biudžetai pajamų gavo 26,3 proc. (2 014,1 mln. eurų) daugiau nei 2020 m. tuo pačiu laikotarpiu.
  • SAVANORYSTĖ: Lietuvos studentų sąjunga (LSS) siūlo Seimo nariams, baigus kadenciją, kelerius metus savanoriauti Lietuvos nevyriausybinėse organizacijose, kuriose ypač jaučiamas savanorių trūkumas ir taip atidirbti mokesčių mokėtojų pinigus.
  • ĮVERTINIMAS: Metinės vartotojų kainos spalį, lyginant su atitinkamu 2020 m. mėnesiu, padidėjo 8,2% ir pasiekė 2007 m. gruodį fiksuotą lygį, rodo Statistikos departamento preliminarūs vertinimai.
  • PASKOLA: Per devynis šių metų mėnesius bendra šalies gyventojams suteiktų būsto paskolų suma sudarė 524 mln. eurų ir buvo 32 proc. didesnė, palyginti su atitinkamu laikotarpiu praėjusiais metais, rodo „Swedbank“ duomenys.
  • PABRANGIMAS: Statybos Latvijoje trečiąjį šių metų ketvirtį per metus pabrango vidutiniškai 9%, praneša nacionalinė statistikos tarnyba.
  • IŠMOKA: 100 Eur vienkartinė išmoka skiriama 75-erių ir vyresniems senjorams, nuo rugsėjo iki gruodžio mėn. pasiskiepijantiems dviejomis dozėmis bei iki kitų metų balandžio mėn. pasiskiepysiantiems sustiprinančia doze.
  • DRAUDIMAS: Nuo 2023 m. birželio kūrenti anglį ar durpių briketus Vilniaus mieste bus draudžiama.
Daugiau

Dienos klausimas

Ar tikite, kad Lietuvos teismai apsiims išnagrinėti skundus dėl GP, ar teks kreiptis į EŽTT?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar Prezidentas G. Nausėda vetuos įstatymą dėl testavimo apmokėjimo iš darbuotojų kišenės?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+11 +12 C

+5 +10 C

 

+5 +8 C

+11 +13 C

+9 +14 C

 

+10 +11 C

0-9 m/s

0-5 m/s

 

0-6 m/s