Stasys Stungurys - dar vienas pamirštas patriotas

Kovo 18 d. „Vakaro žiniose" Nepriklausomybės akto signataras, filosofas, politikas Bronislovas Genzelis atkreipė dėmesį į tai, kad šiandieninė visuomenė skatinama pamiršti tikruosius šalies Nepriklausomybės kūrėjus - Antaną Terlecką, Gintautą Iešmantą, Vytautą Skuodį. Pasirodžius straipsniui šia tema, su redakcija susisiekė L.Ašmantas, kurio manymu, nusipelniusių, tačiau nepelnytai pamirštų asmenybių yra ir daugiau.

- Teigiate, kad, kalbant apie šaliai nusipelniusius asmenis, greta Vytauto Skuodžio turi būti minimas ir Stasys Stungurys.

- Tikrai taip. Šviesaus atminimo V.Skuodis, kaip ir praėjusiais metais mus palikęs S.Stungurys, buvo bendraminčiai. Deja, šiandien tiek vienas, tiek kitas yra nepelytai pamiršti, nors jų nuopelnai Lietuvos valstybės atkūrimui buvo didžiuliai.

Abu kartu, smarkiai rizikuodami, jie veikė pogrindyje ir slapta leido laikraštį „Perspektyvos". Taip pat S.Stungurys buvo kai kurių V.Skuodžio išleistų knygų redaktorius, tarkim tokių kaip „Melo, neapykantos ir šmeižto kronika 1993-1997".

Greta šių iškilių asmenybių reikėtų paminėti ir šiandien vis rečiau prisimenamus kitus Lietuvos vedlius į Nepriklausomybę - Liudą Dambrauską, Petrą Plumpą, Viktorą Petkų.

- Ar jums teko prisidėti prie pogrindinės spaudos leidimo?

- Deja, ne, neteko. Susipažinau su S.Stunguriu jau po Nepriklausomybės atgavimo, bet nuo pat tos dienos iki jo mirties nuolat bendravome. Man jį rekomendavo kaip patikimą ir atsakingą žmogų, todėl 1990 metais įdarbinau jį Energetikos ministerijoje. Šis sprendimas visokeriopai pasiteisino. Ne tik gavau puikų pagalbininką, bet ir atsirado galimybė daugiau sužinoti apie jo disidentinę veiklą. Pastaroji buvo įspūdinga. 1951-53 m. bendradarbiavo Lietuvos partizanų Žemaičių apygardos spaudoje. Savo disidentinę veiklą jis tęsė ir aktyviai rezistencijai pasibaigus.

1954 m. S.Stungurys iš Valstybinės filharmonijos choro perėjo dirbti į Radiokomiteto chorą, vėliau buvo pervestas dirbti muzikinės redakcijos redaktoriumi. Apie antisovietines S.Stungurio pažiūras šios redakcijos atsakinga redaktorė Irena Mikšytė pranešė Radiokomiteto vadovybei. Toji informavo Valstybės saugumo komitetą.

Nepaisant to, savo idėjų ir įsitikinimų Stasys neatsisakė, todėl už tai teko sumokėti. 1957 metais jis buvo suimtas ir po metų nuteistas už GULAG poezijos platinimą ir kūrybą partizanų temomis. 1958-64 metais St.Stungurys buvo kalintas Vorkutos ir Javaso (Mordovija) lageriuose, bet ši bausmė nesugebėjo jo palaužti, todėl grįžęs į Lietuvą tęsė disidentinę veiklą.

Puikiai suprasdamas, kuo rizikuoja, jis rūpinosi konfidencialumu ir stengėsi būti labai atsargus. Tai buvo ypač svarbu, nes S.Stungurys veikė ne vienas, todėl nukentėti galėjo ir kiti asmenys. Pagrindiniu pagalbininku visuomet buvo Albertas Žilinskas, tačiau buvo ir kitų, nes nemažai S.Stungurio parengtų straipsnių pasiekė užsienyje veikiančias radijo stotis - Vatikano radiją, Amerikos balso radiją ir kt. Kaip jis tai organizuodavo, nepasakysiu, tačiau eidamas pasivaikščioti, jis visuomet nešdavosi radijo aparatą ir klausydavo tų stočių, kuriuos gaudavo jo straipsnius. Ir visos jos gautus tekstus ištransliuodavo.

- Buvo padedančių, bet buvo ir trukdančių?

- Tokių niekada netrūko. Pavardžių dabar neįvardinsiu, tačiau buvo pora moterų, su kuriomis savo laiku jis dirbo viename kabinete. Viena atėjo ir tiesiai šviesiai pasakė, kad KGB nurodė jį sekti. Stasys į tai sureagavo savitai - jis pasiūlė jai ne tik jį sekti, bet ir kartu ruošti reikiamas ataskaitas. Taip sovietinis saugumas gaudavo „tinkamą informaciją".

Kita moteris, su kuria jis dirbo, jį tikrai įskundė. Kai S.Stungurys tai sužinojo, smarkiai ant jos supyko, bet didelių nemalonumų tuomet jam pavyko išvengti.

- Ir tiek daug Lietuvai nuveikęs asmuo dabar skendi užmarštyje?

- Į paraštes jį pradėta stumti prieš keletą metų. Jis visuomet buvo tiesus ir negailėjo aštrių žodžių, todėl, keičiantis „vertybėms", tapo nepatogus ir buvo vis rečiau spausdinamas.

O pasakyti jis tikrai turėjo ką. Jis labai gerai atsiminė vardus, įvykius ir niekada nieko nepainiojo. Kai Stasys jau buvo slaugos namuose, pasiūliau su juo susitikti žurnalistui Ferdinandui Kauzonui. Jiedu ilgai kalbėjosi. Po to pokalbio F.Kauzonas patvirtino, kad apie praeitį kalbėjęs St.Stungurys pasakė tik tiesą. Kai pasidomėjau - iš kur jis tai žino? - F.Kauzonas paaiškino, kad kalbėjosi su juo anksčiau ir Stasys sakė tą patį.

Šiandien aš saugau visas jo užrašų knygutes, turiu jo rankraščius, tačiau apmaudu, kad tiek ši, istorinė medžiaga, tiek jo atminimas, šiandieninėje Lietuvoje, kurioje tuščioje vietoje kuriami pseudodidvyriai, nebėra reikalinga. Realybė tokia, kad tikrieji Lietuvos didvyriai, tikrieji jos patriotai, manau, sąmoningai, yra trinami. Visgi labai norisi tikėti, kad ateis ta diena, kai aš, ramia sąžine, galėsiu perduoti Stasio rankraščius ir užrašus kokiam nors muziejui, o jo, kaip ir V.Skuodžio, Gintauto Iešmanto, Antano Terlecko, Viktoro Petkaus ir kitų, nepelnytai primirštų Lietuvos Nepriklausomybės kalvių, atminimas bus tinkamai įamžintas.