(27)Savaitgalį buvo išniekintas Vasario 16-osios akto signataro, daktaro Jono Basanavičiaus kapas. Pranešimas, kad signataro kapas Vilniaus Rasų kapinėse apspjaudytas ir ištryptas, gautas gegužės 16 d. rytą. Dėl incidento pradėtas ikiteisminis tyrimas, aiškinamasi, kas galėjo taip pasielgti.
5 nuotr.
Manoma, incidentas įvyko naktį iš penktadienio į šeštadienį. Tautos patriarcho kapavietėje kažkas išspardė žvakes, primėtė šakų, ištrypė pasodintas gėles, o J.Basanavičiaus atminimui pastatytą paminklą apspjaudė. Tačiau visuomenės veikėjus papiktino ne tik pats įvykis, bet ir valdžios reakcijos nebuvimas.
Savo įžvalgomis apie incidentą su „Vakaro žinių“ skaitytojais pasidalijo kultūros istorikė prof. Rasa Čepaitienė:
„Ne vienas socialinių tinklų komentatorius ironiškai pastebėjo, kad jeigu tai būtų buvęs išpuolis prieš kai kurių, žinomai lygesnių už lygias, grupių simbolius, oficialioji reakcija, be abejonės, būtų kur kas aštresnė.
Dirva tokiam lietuvybės simbolių niekinimo abejingumui buvo ruošiama ilgai, seniai ir nuosekliai.
Žinoma, išpuolį atlikę vandalai (kažkodėl sunku būtų patikėti, kad tai buvo lietuviai) vargu ar bus skaitę simboliniais - 2004-aisiais - metais, kai Lietuva įstojo į ES, išėjusius Nerijos Putinaitės „Šiaurės Atėnų tremtinius“, knygelę, kurioje bene pirmąkart, didžiam temos ekspertų pasipiktinimui, buvo „laisvai ir nevaržomai“ dekonstruotas „Basanavičiaus mitas“. Tautos patriarcho asmuo Putinaitės buvo be apeliacijų paskelbtas „nepakankamai europietišku“, todėl nebetinkamu į eurointegracijos kelią pasukusiai visuomenei. O jo vizijos pagrindu sukurta tautinė lietuvių valstybė, kurią atkurti ir puoselėti buvo pasišovęs Sąjūdis, po truputį pradėta laikyti ir vis atviriau vadinti pasenusia, nebeaktualia, nebepatrauklia ir nebeatitinkančia epochos dvasios bei spartaus šalies europėjimo užmojų.
Lietuva nebėra lietuvių valstybė. Nes daroma viskas, kad senasis, nepažangus ir atsilikęs lietuviškasis tapatumas būtų kuo sparčiau ištrintas, pakeičiant jį individualizuotų vartotojų visuomene, mokesčių mokėtojais, kartkartėmis - elektoratu. Paradoksas - būti lenku, rusu, žydu, armėnu, ukrainiečiu, karaimu, totoriumi, seksualinės mažumos atstovu ir t.t. - Lietuvoje yra vertinga ir garbinga. Jų kultūra ir teisės valstybės palaikomos ir puoselėjamos. Tačiau tokias pat teises puoselėti lietuviui kažkaip lyg ir nebepritinka, kelia įtarimų, kvepia anachronizmu. Bet, skirtingai nuo daugumos čia išvardintų etnokonfesinių ar kitokių mažumų grupių, lietuviai anapus Lietuvos neturi nei kilmės šalies, nei galingų bei įtakingų užtarėjų ar gynėjų, kuriems galėtų pasiskųsti ar gauti paramą. Todėl jie ir susikūrė Lietuvos valstybę, priėmusią ir jai lojalius kitataučius.
Tai visuotinis, anaiptol ne vien lietuviškas, procesas, lemiamas globalizacijos logikos. Visuomenės, neveikiant nacionalizmo klijams, neišvengiamai subyra į pavienes lobistines grupes, atskirus individus, kurie varžosi tarpusavyje dėl didesnių teisių ir laisvių ar privilegijų, dažnai kitų asmenų teisių sąskaita. Mažumų valstybėje, kurioje viskam vadovauja politinio ir verslo elito mažuma, kiekvienas privalo žinoti savo vietą ir, šiukštu, neperžengti ideologinių riboženklių, kitaip, net ir neturėjęs nieko panašaus omenyje, bus paskelbtas rasistu, seksistu, antisemitu, homofobu ar kokiais kitais ideologinės naujakalbės epitetais ir praras pažangioje visuomenėje toleruojamo asmens statusą.
Taip, tokia Lietuva nėra Basanavičiaus ir jo bičiulių politinės vizijos, kurioje turėjo sutilpti ir rasti sugyvenimo būdą įvairių, prieš įstatymą lygių, piliečių grupių idėjos bei kultūros, įsikūnijimas.“
