„Špargalka“ lenkiškų pavardžių rašytojams

Vyriausybės ir jos institucijų darbo grupės smagiai mankština sprandus, įnirtingai sukinėdamos savo galvas nuo Varšuvos iki Lietuvos Konstitucijos ir nuo Šalčininkų iki Lietuvos valstybės ir tautos savigarbos. Aną savaitę buvo sudaryta dar viena darbo grupė. Tik iš dviejų žmonių: kolekcininko Vytauto Šaikaus, surinkusio, ko gero, visus įvairiais laikais šiandieninėje Lietuvos teritorijoje galiojusių pasų bei kitokių asmens liudijimų pavyzdžius, ir manęs - jūsų žurnalisto, nieko nesusirinkusio, bet kuriam tokie dalykai labai rūpi.

Skaniausias patiekalas iš Vytauto „meniu“

Visų pasų Vytautas neatsinešė. Tačiau ir ta gausybė bei įvairovė, kurią jis man parodė, buvo stulbinanti. Ir kai kiekvienas dokumentas su tokia meile... Aš apskritai nemaniau, kad popierius galima taip mylėti. Ir dar tokius. Absoliučiai biurokratinius. Ot, pavyzdžiui, didysis rusų poetas Vladimiras Majakovskis baisiai nemėgo visokių mandatų - siuntė juos velniop. Ir dievino tik vieną - tarybinį pasą raudonais viršeliais. Gal todėl ir baigė gyvenimą tragiškai.

Vytautas visus pasus myli vienodai. Ir kaizerinį, ir smetonišką. Ir stalininį, hitlerinį, ir pilsudskinį. Ir aš imu juos į rankas (muziejuje to nepadarysi) ir vartau vartau juos, skaitau tarsi žmogaus gyvenimą, likimą. Kiekvienas pasas - didžiausia istorija. Nemaža tų istorijų jau surinkta, o kai kurių pasų šeimininkų likimai dar nežinomi, dar toms paieškoms gali prireikti, bent jau Vytautas taip mano, ir jo sūnų gyvenimų. Čia ne moneta kolekcijoje: visų monetų gyvenimas panašus - visų žmonių gyvenimas skirtingas.

Paprašiau, kad iš jų visų išrinktų jam brangiausią - „skaniausią patiekalą iš jo meniu“.

- Na, gal toks vertingiausias - tai net ne pats pasas, o Japonijos konsulo Sugiharos išduota viza - prisipažino kolekcininkas. - Tokių gal tik pora Lietuvoje yra užsilikusių. Sugihara šitą tranzitinę vizą 40-ųjų rugpjūčio 15 dieną išdavė Lenkijos piliečiui komersantui Zyskindui Celmeisteriui. Šią vizą pateikėme šiandieninei Japonijos ambasadai, ir ten buvo patvirtinta, kad vizą tikrai išdavė Sugihara Japonijos konsulate Kaune. Tokio dokumento neturi net Sugiharos namai Kaune.

Skaitytojams, kurie galbūt jau yra primiršę Sugiharos istoriją, derėtų priminti, kad Čijunė Sugihara (Chiune Sugihara) 1939-1940 m. rezidavo Kaune, kur dirbdamas Japonijos imperijos vicekonsulu, prasidėjus II pasauliniam karui, savo vizomis išgelbėjo apie 10 tūkstančių Lietuvos ir į Lietuvą pabėgusių iš Hitlerio jau okupuotos Lenkijos žydų.

Tolerancija

- O šitam pasui jau beveik šimtas metų, - didžiuojasi Vytautas ir tiesia man nuostabiausią eksponatą. - Tai visuotinės pasportizacijos Lietuvoje pradžia. Kaizeris greitai įvedė tvarką. Čia ir paso nuostatai: jeigu tu neturi paso, būsi baudžiamas dešimčia metų katorgos. „Arba palengvinančioms aplinkybėms esant, kalėjimu iki 5 metų“. Nori nenori - visus privertė. Bet jūs pažiūrėkite, ką tas kaizeris padarė: jeigu tu, pavyzdžiui, lenkas, tavo net paso viršelis apie tai byloja: šalia vokiško paso pavadinimo puikuojasi ir tavo širdį glostantis „Paszport“. Ir atsivertus pasą - viskas vokiškai ir lenkiškai. O jeigu tu lietuvis - viskas vokiškai ir lietuviškai. Lygiai taip pat kaizeris pamalonino latvius, žydus. Nuostabi tolerancija!

Paskui dedami ant stalo pirmieji, dar ikikariniai tarybiniai pasai, iš pradžių, tiesa, tik laikinieji asmens liudijimai. Ir liudijimuose, ir pasuose - viskas lietuviškai ir rusiškai. Viskas labai tolerantiškai. Paskui - hitleriniai pasai. Ir vėl tolerancija: viskas vokiškai ir lietuviškai! Paskui vėl tarybiniai pasai - ir vėl tolerancija, vėl dviem kalbom. Ir tik Lietuvos abiejų nepriklausomybių metais - pasai tik lietuviškai.

Ot, žiūri į šitą pasų įvairovę ir staiga „pagauni“ kažkokį bendrąjį vardiklį: taigi pasų dvikalbystė (kaizerio atveju - daugiakalbystė) šiandieninėje Lietuvos teritorijoje egzistavo tik jos okupacijų atvejais. Tokios „dvikalbystės“ okupantams iš esmės buvo reikalingos tik tam, kad bent kiek pašvelnintų okupantų ir okupuotųjų santykius. Taigi ši pseudotolerancija buvo tik elementari politinė apgaulė.

Kas ką okupavo?

Tai kas ką apgauti nori dabar? Tai kas ką dabar okupavo, kad dėl tų dvikalbių pasų suka galvas darbo grupės, suka galvas Vyriausybė, Seimas. Tai imkim ir paskelbkime, kad Lietuva okupavo Vilniaus kraštą ir, velniai nematė, rašome tuos pasus lietuviškai ir lenkiškai. Arba tegu Lenkija paskelbia, kad ji vis dar laiko okupavusi Vilniją, ir rašykime pasus lenkiškai ir lietuviškai. Man regis, antrasis variantas būtų istoriškai teisingesnis - jame būtų daugiau tolerancijos ir netgi reabilitacijos, nes anąkart lenkams okupavus Vilniją, tai buvo vienintelė okupacija, kurios metu absoliučiai visi pasai ir kitokie asmens liudijimai buvo išrašinėjami tik lenkiškai!