1 nuotr.„Retai kartai tenka tokia likimo dovana - būti Nepriklausomybės atkūrimo dalyve. Mano karta didžiuojasi, galėdama giedoti Lietuvos himną, žiūrėti, kaip kyla mūsų valstybės vėliava. Gera, kad galiu kalbėti, ką mąstau, ko noriu. Vyresnės kartos žmonės laisvės nesulaukė. Sovietinės okupacijos metais vyravo asmenybės susidvejinimas, visi žinojome, ką reikia nutylėti. Gaila, kad dalis žmonių iki šiol tebėra susikaustę ir jaučia baimę, bijo pasakyti kritinį žodį valdžiai“, - apgailestauja Panevėžio slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės direktorė, Panevėžio rajono tarybos narė gydytoja Violeta GRIGIENĖ.
- Dažnai net aktyviausi Nepriklausomybės kūrėjai, visuomenės elitas atsidūsta ne apie tokią valstybę svajoję. Kodėl tiek daug nusivylusiųjų?
- Esame maksimalistai, turime pripažinti, kad mūsų valstybė yra pasiekusi labai daug, bet pavyko įgyvendinti ne viską. Teisingumo nebuvimas, socialinės atskirties atsiradimas, šešėlinės ekonomikos dominavimas ir ilgas jos nepažabojimas silpnina piliečių pasitikėjimą savo valstybe. Žmones skaudina ydinga socialinė politika. Skaudu, kad teisinėje valstybėje po ekonominės krizės patys skurdžiausi piliečiai turi palaukti socialinio teisingumo, o didžiausius atlyginimus gaunantiems Seimo, Vyriausybės nariams Konstitucinis Teismas nurodė sugrąžinti atlyginimus į prieškrizinį lygį. Pasitikėjimą teisine sistema menkina faktai, kai aukšti valdininkai iš darbo vietų išvedami su antrankiais, bet tyrimai užtrunka 5-7 metus, o kaltės taip ir nepavyksta įrodyti. Mūsų teisinė sistema funkcionuoja per lėtai. Net Darbo kodeksas galioja ne visiems vienodai. Pavyzdžiui, Seimo nariai gali ir neiti į darbą, jiems nenumatytos atostogos, Seimo nario negalima atšaukti. Eilinis pilietis, be pateisinamos priežasties nepasirodęs darbe ilgiau nei dvi valandas, tą pačią dieną gali būti atleistas. Atsiranda dviprasmybių - lygybės principai kvestionuojami.
- Ar nekrinta į akis ir mūsų pačių nepilietiškumas?
- Politiniai kaliniai ir tremtiniai nukentėjo kovose dėl Nepriklausomybės, daugelis jų yra pasiligoję, tačiau per šventes jie visuomet ateina pabūti kartu, pasidžiaugti savo valstybe. Ne kartą jų esu klaususi, iš kur tas pareigos jausmas, ir visuomet man atsakydavo, kad taip juos išauklėjo šeima, mokykla ir kunigas. Mes bandėme kurti tautinę mokyklą, tačiau ar suformavome? Švietimo sistema per mažai prisideda prie pilietinės visuomenės ugdymo, esą pilietį turi suformuoti šeima. Su tuo nesutinku, turi prisidėti ir vaikų darželiai, ir mokyklos, netgi aukštosios, ir Bažnyčia. Skaudu kasdien matyti, kad žodžiai skiriasi nuo darbų, kad aukščiausi politikai neprisiima atsakomybės už neįvykdytus pažadus. Kolektyvinė atsakomybė dažnai virsta niekine, nuline. Esu Panevėžio rajono tarybos narė ir matau, kad kanceliarinių išmokų dydžių nustatymo svarstymas sulaukia didesnio kolegų dėmesio nei Europos Sąjungos finansuojami milijoniniai projektai. Savivaldybės per mažai domisi, koks bus projektų ekonominis efektyvumas, ar gausime grąžą. Panašiai būdavo ir su socialinėmis išmokomis. Kol jas skirstė centralizuotai, mažai kam rūpėjo, ar jomis nepiktnaudžiaujama, ar jas gauna tikrai tie, kam labiausiai reikia. Perdavus šią funkciją savivaldybėms, situacija pasikeitė į gera, sumažėjo pašalpas gaunančių nesąžiningai, nors dalijami tie patys pinigai. Pastebiu, kad vandentiekio ir kanalizacijos tinklai kartais tiesiami ne į tankiai apgyvendintus kaimus, o kur lengviau nutiesti vamzdį - savivaldybėse pasigendu ūkiškumo, strateginio požiūrio. Dažnas pilietis turėtų prisipažinti neatliekantis pilietinės pareigos, kai mato šešėlį, tačiau nutyli. Prieškarinėje Lietuvoje ūkininkai, atveždami į turgų prekes, vežiman įsidėdavo ir akmenų Vilniaus gatvėms išgrįsti, nes mylėjo savo Tėvynę, už ją gyvybės nepagailėjo. Vyresnioji karta buvo išmokyta iki galo atlikti paskirtą, tegu ir patį nemaloniausią, darbą, pasirūpinti, kad ir šalia esančiam žmogui būtų gera. Manau, kad labai daug problemų slypi žmoguje ir jo vertybių sistemoje.
- Kas jus mokė mylėti savo Tėvynę?
- Tarybiniais metais man būdavo keista, kad dalis bendraamžių nežinojo okupacijos fakto. Aš užaugau šeimoje, kur vakarais buvo klausomasi „Amerikos balso“ ir „Nemeckaja volna“ radijo stočių. Žinojau, kad apie tai negalima prasitarti mokykloje. Mano tėvelis ne kartą buvo kviestas saugumiečių pasikalbėti. Paaugusi vartydavau Šapokos istoriją, turėjau puikų istorijos mokytoją. Įstrigo jo pasakymas, kad TSRS egzistuoja mitingų ir žodžio laisvė, bet jei norėsite pamitinguoti, gerai užsidarykite langus. Nuo mažens žinojau tikrą Lietuvos istoriją ir kaip žmonės mylėjo savo Tėvynę, kaip kolūkiai nuvijo nuo žemės, kaip atėmė namus per melioraciją, kaip uždraudė lietuviškas dainas. Kai baigusi Medicinos institutą atvažiavau dirbti, mano vadovas vis vertė stoti į komunistų partiją. Atsisakinėjau tardama, kad esu nebrandi, kol galų gale išdrįsau jam pasakyti, kad stoti man neleidžia įsitikinimai. Labai išgąsdinau savo šefą. Į bet kokias partijas ilgai žiūrėjau labai skeptiškai, tačiau kai pamačiau, kad partijos nebe okupantų įrankis, vienuose prezidento rinkimuose pasisiūliau į stebėtojas Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos štabe. Ilgai kalbėjau su partizanais ir tai nulėmė mano apsisprendimą, jau 16 metų esu Tėvynės sąjungos narė.
- Žmonės jus gerbia, išrenka į rajono tarybą. Ar nemanote, kad daugiau atsakomybės dėl priimtų sprendimų galėtų atsirasti, jei rajonų ir miestų merai būtų renkami tiesiogiai?
- Merus gal ir reikėtų rinkti tiesiogiai, apie tai seniai padiskutuojama, tačiau įstatymų bazė neparengta. Vis dar neapsispręsta, meras turi būti ūkinis ar politinis vadovas. Jei mero nepalaikys tarybos valdantieji, jis gali tapti neįgalus, tik marionetė politikų rankose. Kol neišspręstas valdžių pasidalijimas, tiesioginiai merų rinkimai negalimi. Savivaldos rinkimai jau netoli, todėl kyla nerimas, ar nepristigs laiko įstatymų bazei sutvarkyti. Esminių siūlymų dėl valdžios pasidalijimo vis dar nėra.
- Kodėl mūsų valstybėje neapginamas doras, dirbantis žmogus? Argi normalu, kad net abu darbus turintys gausesnės šeimos tėvai negali deramai išlaikyti šeimos, išmokslinti vaikų? Kodėl mūsų valstybėje tokie maži atlyginimai?
- Manau, pagrindinė priežastis yra šešėlinės ekonomikos įsitvirtinimas. Patys piliečiai renka vis tuos pačius veikėjus, kurie mums, rinkėjams, meluoja, žada, ko neketina tesėti. Šešėlinės ekonomikos šulai vis sėdi Seime ir tyčiojasi iš mūsų. Žmogui mąstymas duotas tam, kad juo naudotųsi kiekvieną dieną, kad ir per rinkimus nesileistų apkvailinamas. Neturime išsiugdę kritinio požiūrio, nepareikalaujame atsakomybės iš savivaldybių ir valstybės politikų.
- Būdama slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės vadovė turbūt žinote, ko labiausiai gailisi prie ligos patalo prikaustyti žmonės?
- Kol esame sveiki, kovojame dėl karjeros, garbės, turtų. Tačiau kai užklumpa liga, tik tada atsiveria akys, tik tada atsiranda supratimas, kad gyvenime nieko svarbesnio už sveikatą nėra. Liga sulygina visus ir tik tada supranti, kad niekas negali atstoti artimo meilės, šilto akių žvilgsnio, paramos ir pagarbos. Esame linkę vaikytis netikrų vertybių, tik su metais išmokstame įvertinti kiekvienos dienos kainą, žmogaus gyvybės vertę. Skubėdami, lėkdami galvojame, kad rašome gyvenimo juodraštį, bet ateis diena, kai viską surašysime į švarraštį. Tačiau tikrovė žiauri - labai dažnai laiko švarraščiui rašyti nebeduota.
Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“
