Idėjos iniciatorė, Seimo Socialdemokratų frakcijos narė Rasa Budbergytė sako, jog Sostinės įstatymas padėtų spręsti daug klausimų, kurių svarbiausias - puoselėti Vilnių: nuosekliai tvarkyti miesto viešąsias erdves ir išvengti dabar vyraujančio estetinio chaoso. Neturint Sostinės įstatymo, valstybei svarbių objektų likimą palikta spręsti Vilniaus savivaldybei, kuriai neretai pritrūksta ir kompetencijos, ir strateginio valstybinio mąstymo, ir lėšų.

Rasa Budbergytė, paklausta, kaip kilo Sostinės įstatymo idėja, „Respublikai“ sakė:

- Tarptautiniai ekspertai iš Europos Tarybos, vertinę demokratijos ir valdymo padėtį Lietuvos savivaldybėse, jau antrą kartą atkreipė dėmesį, kad Lietuvos sostinė neturi savo įstatymo, ir pateikė rekomendaciją Vilniaus miestui, kaip Lietuvos sostinei, įstatymu suteikti ypatingą statusą.

Sostinė visada pasižymi tam tikrais dalykais, kurie reprezentuoja pirmiausia valstybę, visą Lietuvą, todėl labai svarbu turėti gerai išvystytą infrastruktūrą. Sostinės valdžia, kad ir kas būtų meras ar kokia bebūtų išrinkta Taryba, neturi nei tiek resursų, nei galimybių sutvarkyti, pagalvoti, ką daryti, pavyzdžiui, su oro uostu, kuris yra didelė kliūtis, kad ateitų pakankamai investicijų, kad atskristų pakankamai turistų. Susisiekimas blogas, nes turime netinkamą oro uostą. O jeigu su Europos sostine nėra normalaus susisiekimo, tai, žinoma, problemą reikia spręsti jau ne sostinės mastu. Valstybės mastu. Kai yra priimamas Sostinės įstatymas, politikai susitaria ir valstybės investicijų programoje yra skiriami asignavimai. Kalbu ne tik apie oro uostą, bet ir apie viešąjį transportą, kuris, mano akimis, Vilniuje iš tiesų yra pasibaisėtinas: dideli kamščiai, miestas nepritaikytas, kad tokius transporto srautus valdytume. Tiesog gėda, kad vilniečiams, miesto svečiui, turistui įlipus į mašiną, tenka vargti spūstyse tokiame nelabai dideliame mieste. Tai tikrai ne Paryžius, ne Londonas.

Turime sutvarkyti ir viešąsias sostinės erdves.

- Vilniaus valdžia tampa trukdžiu tvarkant sostinės viešąsias erdves?

- Vilniaus valdžia galbūt nenori, kad būtų uždėtas tam tikras rėmas. Dabar savivaldybė pati nusprendžia, įrengti parką ar ne. Nesakau, kad reikia apriboti jų valdžią spręsti ir priimti sprendimus - jie yra renkami politikai. Bet ir jiems patiems kartais yra sunku. Sakykime, viena interesų grupė tempia į vieną pusę, kita - į kitą.

- Tarkime, nori nugriauti vieną ar kitą paminklą ir griauna...

- Taip. Bet Sostinės įstatymas nereiškia siekimo apriboti vietos valdžią. Tiesiog visa Lietuva dalyvautų sprendžiant svarbiausius sostinės strateginius klausimus, resursai būtų planuojami. Kaip viešosios investicijos į tokius dalykus, kuriais naudojasi visi Lietuvos gyventojai. Sostinės įstatymas leistų gauti papildomų lėšų ir skirti jas Vilniaus infrastruktūros reikmėms.

- Šiandien, kai daug kalbama apie regionų atskirtį, kai kas pasakytų, jog Vilnius ir taip gausiai pamaloninamas investicijomis...

- Bet juk Vilniaus infrastruktūra naudojasi visi Lietuvos gyventojai - ar tai būtų oro uostas, ar koks nors metro, kurį galbūt mes turėtume nutiesti, kad galima būtų normaliai susisiekti, kai žmonės važiuoja į Santaros klinikas. Nesakau, kad Sostinės įstatymas yra panacėja, bet tai išties būtų bandymas pamąstyti naujai - kitaip mes taip ir liksime kažkur įstrigę. Kas gero Vilniuje atsirado per pastarąjį dešimtmetį, be statomų įvairiausių administracinių patalpų, kurios yra privačios investicijos? Kas pagerino žmonių gyvenimo kokybę? Gražu, kai matau tuos daugiaaukščius - iš visų pusių įvažiuojant į Vilnių, stovi visokie prekybos centrai ir pan. Bet tai nėra infrastruktūra. Tai tiesiog paslaugos, kurias teikia privatus sektorius - biurų nuoma, gyvenamieji pastatai ir pan. O ką daro valdžia? Kokios yra valdžios investicijos?

- Vyriausybė neskiria lėšų bendroms sostinės reikmėms?

- Ne. Sakykime, per valstybės investicijų programą kažkas gal ir daroma, bet vėlgi viskas priklauso nuo to, kaip pavyksta susitarti. O šiaip metų metais nesprendžiama oro uosto problema. Kažką darėme, kažką minkėme, dabar jau girdžiu, kad gali atsirati naujas oro uostas. O kaip bus su dabar esančiu, į kurį milijonai buvo investuoti? Tai rodo, kad mes iš tiesų nemokame planuoti. Viskas atiduota į privačias rankas. Vilnius, mano manymu, darosi vis nepatogesnis žmonėms gyventi, nėra kur parkuoti automobilių ir pan.


Situaciją komentuoja Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas Arūnas Gumuliauskas:
„Priėmę šią rezoliuciją norime, kad Vyriausybė pateiktų koncepciją dėl pačios sostinės statuso valstybėje. Pavyzdžiui, mane, kaip Istorinės atminties komisijos pirmininką, domina viešosios erdvės. Lukiškių aikštės problema aiškiai parodė, kad mes neturime apsibrėžę valstybinės aikštės statuso. Kai mes sprendėme Lukiškių aikštės klausimą komisijoje, mums architektai patarinėjo, kad Lietuvoje nėra valstybinės aikštės koncepcijos - ją reikia įteisinti įstatymu. Dėl Lukiškių beveik du dešimtmečius tęsiasi nesusikalbėjimai. Be abejonės, jei valstybinės aikštės statusas būtų įtvirtintas, būtų mažiau nesusipratimų. Tokias reprezentacines aikštes, viešąsias erdves gali turėti tik sostinė. O mes praktiškai valstybinės reikšmės atminimo ženklus atiduodame savivaldybei. Sostinė yra nepaprastas apskrities centras - čia yra labai daug valstybinės reikšmės institucijų, ir tokia Sostinės statuso koncepcija - būtina. Tik po to, kai bus pateikta ir patvirtinta Sostinės statuso koncepcija, galėtume imtis ir įstatymdavystės. Į tą koncepciją turėtų įeiti viskas - ir finansai, ir ekonominiai dalykai, ir kultūra, ir viešosios erdvės. Ir tai, kaip sostinė egzistuos pačioje valstybėje, kokiomis sąlygomis. O tos sąlygos yra įvairios. Sakykime, Santaros ligoninė arba Vilniaus universitetas yra visos Lietuvos - tai nėra regioninis objektas. Valstybės ir Vilniaus miesto, kaip šalies sostinės, santykis turėtų būti labai aiškus.

Rezoliucijos rengėjai turėjo idėją, kad sostinė yra Lietuvos veidas. Šiuo atveju tuo veidu ir susirūpinta. Ar turima omeny viešosios erdvės? Ne tik jos, apskritai viskas. Bet viešosios erdvės - labai svarbu. Sakykime, šiandien aplinkos aplink Seimą mes patys negalime tvarkytis - turi būti savivaldybės sutikimai. Jei pasižiūrėsime į tą buvusį fontaną prie Seimo, tai ten jau apskritai akmens amžius. Ten reikėtų kažką daryti, bet mes negalime nieko daryti. Apskritai, įdomūs dalykai dedasi. Sakykime, Seimo bendrabučio kieme įgriuvo danga, tai metus niekas nieko nedarė.“