Karina pasakoja, kad senelė prieš mėnesį buvo paguldyta į Respublikinę Klaipėdos ligoninę. Atlikus daugybę tyrimų, iš pradžių medikams niekaip nepavyko nustatyti diagnozės. Karina, jos sesuo ir brolis gyvena užsienyje, todėl jie ėmė teirautis personalo, gal reikėtų pirkti bilietus ir grįžti į Lietuvą. „Buvo atsakyta, kad protingiausia grįžti būtų tada, kai bus aiški diagnozė ir gydymas, nes šiuo metu lankymas yra draudžiamas, tad grįžti nėra jokios prasmės.“

Gulėdama ligoninėje, močiutė telefonu nuolat bendravo su giminaičiais, gyrė savo gydytoją ir apie seseles gražiai atsiliepė, jautėsi geriau. Karina bendravo su gydytoja, kuri pasirodė labai rūpestinga.

Tačiau, vietoj išrašymo į namus, po 3 savaičių močiutė netikėtai buvo perkelta į slaugos namus. „Tai filialas, kuris priklauso ligoninei. Iš karto pagalvojau, kad slaugos namai - nuosprendis. Niekas ten ilgai neišgyvena. Tad mes su sese nusprendėme grįžti namo ir pačios ja pasirūpinti... Į slaugą paguldė ketvirtadienį, šeštadienį nusipirkom bilietus, o sekmadienį jos nebeliko tarp gyvųjų. Nespėjome“, - graudinasi Karina. Močiutė šį pasaulį paliko paskutinį kartą taip ir neapkabinusi savo mylimiausių anūkų, kuriuos augino kaip savo vaikus.

Karina pasakoja, kad slaugos skyriuje pabuvusi vos dvi paras, močiutė ėmė skųstis pilvo skausmais ir tuo, kad seselės nepadeda nueiti į tualetą, o liepia atlikti reikalus į sauskelnes. Močiutė netgi paprašė pažįstamos jai atvežti 10 eurų, kad galėtų juos duoti slaugei už palydėjimą į tualetą. „Tai išgirdusi pati paskambinau į skyrių ir paprašiau, kad močiutę nuvestų į tualetą, bet man buvo atsakyta, kad pas juos trūksta personalo, tad su kiekvienu niekas nesiruošia vaikščioti, neturi tam laiko“, - pasakoja Karina.

Mirusiosios anūkai įtaria, kad močiutė galėjo būti svaiginama raminamaisiais vaistais, nes iki tol sąmoningai bendravusi, po dviejų dienų slaugoje ėmė kalbėti kaip girta: „Dabar galvoju, jei man suleistų raminamųjų tiek, kad vos apversčiau liežuvį, tai kažin ar net būdama sveika pati išlipčiau iš lovos… Taip buvo ir tą vakarą. Be to, močiutė pasakojo, kad slaugės su ja negražiai elgiasi, pravardžiuoja, tampo.

Tą vakarą pakalbėjome vos dvi minutes, nes ji jautėsi labai pavargusi. Atsisveikinome, pasakiau, kad paskambinsiu rytoj. Tačiau kitą dieną ragelį pakėlusi slaugė pranešė, kad močiutė mirė.“

Žinia buvo netikėta jai ir visiems artimiesiems: „Kalbame tarpusavyje ir nesuvokiame, ar ją taip greitai numarino? Mano artimoje aplinkoje yra žmonių, dirbančių slaugoje, jie papasakojo, kaip vyksta senelių priežiūra, ir patvirtino mūsų baisiausius spėjimus. Pasirodo, ligoniams personalas duoda raminamųjų, kad senoliai nevaikščiotų, ramiai gulėtų, nieko neprašytų. Močiutei konkrečios ligos nenustatė, bet jai pastaruoju metu daug kur skaudėjo, širdelė buvo pasilpusi.“

Negalėdama suprasti, kas nutiko, po kelių dienų Karina paskambino močiutės gydytojai. Pokalbio metu moteris išsakė visas savo abejones dėl per didelių vaistų dozių močiutei, tačiau medikė tikino, kad vaistai buvo skiriami pagal iki tol taikytą gydymą. „Paklausiau, ar galima daryti skrodimą ir tikėtis, kad bus pastebėta, jei močiutei buvo skiriama per didelė dozė vaistų, bet sužinojau, kad tokiam tyrimui reikėjo imti kraują, kol močiutė dar buvo gyva. Tačiau gydytoja taip pat ramino, kad pabandys padėti išsiaiškinti, kaip viskas įvyko. Aš su ja kalbėjau verkdama ir klausiau, koks personalas dirba su seneliais, jeigu taip žiauriai su jais elgiasi. Gydytoja pasakė, kad ji apie tai su personalu kalba kasdien. Pasiteiravus, ar galiu rašyti skundą, ji atsakė, kad turime tokią teisę, bet slaugės, kuri su močiute galimai netinkamai elgėsi, niekas neatleis.“

Karina su artimaisiais kreipėsi į ligoninę, prašydami papildomos informacijos apie personalą, kuris dirbo su močiute. Taip pat parašė skundą ligoninės direktoriui dėl situacijos. Išdrįsti netylėti juos paskatino noras įspėti kitus, kuriems gali nutikti taip pat. „Ne visi turi galimybę pasirūpinti savo ligotais artimaisiais, todėl, neturėdami kitos išeities, kreipiasi į slaugos paslaugas. Tačiau ar normalu, kad su garbaus amžiaus žmonėmis ten taip elgiamasi?

Taip pat noriu paklausti tų žiaurių slaugių ir viso personalo, kuris dirba su ligoniais. Kas jums liepia dirbti tokį darbą ir engti žmones, kurie silpnesni už jus? Kur pagarba ir atjauta kitam?“ - rašė Karina, apie savo istoriją prabilusi viešai. Po paviešinta istorija pasipylė daugybė komentarų, kuriuose žmonės pasakojo, kaip jų artimieji slaugoje būdavo žeminami arba skriaudžiami.

„Vakaro žinios“ kreipėsi į Respublikinę Klaipėdos ligoninę, prašydamos paaiškinti Karinos močiutės situaciją ir pradėti atvejo tyrimą. Kaip informavo ligoninės atstovė spaudai Marija Gabrienė, informacija ligoninei žinoma nebuvo ir buvo perduoda Vidaus medicininio audito tarnybai. Ir iš karto pridūrė, kad negalės teikti informacijos apie pacientą be giminaičių sutikimo. Giminaičiai davė raštišką sutikimą, tačiau, kaip vyksta tyrimas ir kiek jis truks, sužinoti kol kas nepavyksta.