1 nuotr.Čia pat kalendorinės žiemos vidurys, tačiau mes negalėtume teigti, kad per didžiąsias žiemos šventes nespėjome pamatyti žiemos: jos tiesiog nebuvo! Kiekvienam paliekama teisė spręsti, kaip yra geriau - su tikra žiema ar be jos.
Tiesa, mūsų sprendimas žiemai nesvarbus, o savo pasirinkimą galime įgyvendinti, pavyzdžiui, skrisdami toli į šiaurę, likdami namie ar iškeliaudami į pietus. Dabar vasarą gali regėti visus metus (tik keliauk, džiaukis ja), taip pat bet kada gali rasti natūralaus ledo luitą, prie kurio gali prisiliesti ir pajusti žiemą.
Tie, kas pasirinko likti namuose, apie mūsų gamtą žino daugiausiai. Visada svarbiausia - būti stebėtojais, išmokti neburnoti ir nevertinti gamtos pagal savo matus. Gamtoje mes galime puikiai jaustis visada, net lyjant žiemos lietui, krintant šlapdribai. Kelionė per šlapdribos baltinamą mišką (apsirengti tam, žinoma, reikia tinkamai) yra savotiškas nuotykis, nes šlapio sniego tekšnojimas ir čiužėjimas, medžių gausmas sukuria nepakartojamą aplinką. Per šlapdribą galima visai arti prieiti prie girios žvėrių, kurie negirdi jūsų žingsnių arba nenori palikti sausų, jaukių savo guolių. Šlapdriba labai jauki vaikščioti girioje, nes tuo metu jums niekas netrukdys. O sugrįžę, gerdami vasaros pieva kvepiančią žolių arbatą, jūs tikrai turėsite ką prisiminti ir pasakoti apie žiemą.
Žiema gali būti ir kitokia - tikra. Didelio šalčio jums kol kas nežadame, kaip ir giedros. Jeigu bus dešimtis laipsnių šaltuko ir švystelės saulė, manykite, kad jums pasisekė. Norintys pabendrauti su žiema turėtų išlipti iš mašinos, palikti ją ir keliauti, eiti per miškus, bristi paupiais. Nereikia niekur skubėti, nes bėgdami jūs nieko nepamatysite, nieko neprisiminsite. Geriausia keliauti ramiai, vis pastovint, pasižvalgant. Esant šaltukui sniegas po jūsų kojomis gurgždės, tad skubėdami tikrai visus išbaidysite.
Žiemos grožis ypatingas - tik apsižvalgykite: gamtai savo stebuklus pavyksta sukurti iš vienos vienintelės baltos spalvos. Ji gali turėti atspalvių; sniegas, šerkšnas ir ledas vienaip atrodys per atlydį, kitaip - esant šaltam orui. Tačiau baltos spalvos magija mums palieka galimybę kurti ir fantazuoti. Įsižiūrėkite į baltą lauką, kurio lyguma tolumoje susiliečia su balkšva dangaus driekana - uždara, bet beribė balta erdvė kiekvienam yra kitokia... net ją fotografuojant kiekvieno mūsų nuotraukos būtų kitokios. Kur yra žiemos baltosios spalvos fenomenas?
Gali būti, kad nėra jokio fenomeno... Bent jau gamtai. O mums... Atrodo, kad tik mes, žmonės, taip stebimės spalvomis (ne formomis), mokame ne tik jas „skaityti“, bet ir kurti. Todėl balta spalva yra kūrybos medžiaga. Beje - net daug „talpesnė“ už kitas spalvas, nes čia nėra sufleravimo, nėra pamėgdžiojimo. Tiesiog, gamta ima ir pasiūlo: še tau baltas lapas, še balta spalva... kurk, galvok. Tą mes darome visą žiemą, baltojoje spalvoje regėdami tiek atspalvių, tiek galimybių.
Aš taip pat laukiu tikros žiemos. Gal po sausio vidurio ji pagaliau malonės pabūti ilgiau ir padovanos šaltuko, sniego ir būtinai - baltosios spalvos. Joje taip gražiai piešiamos žvėrių ir paukščių pėdos, priešais apsnigtą mišką taip gražiai raudonuoja sniegenos.
Negalima netikėti žiema. Ji tikrai niekur neiškeliavo, ji gali sugrįžti bet kada, kasdien. Sutikime ją deramai, išskėstomis rankomis. Tegul pabūna pas mus, tegul padovanoja visko, ko turi. O labiausiai - akims mielos baltos spalvos...
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
