„Kad ir kur būtum - svetimame krašte visuomet ir liksi svetimas, - sako R.Martinaitis. - Aš visada žinojau, kad grįšiu į Lietuvą, bet kelionę namo vis atidėliojau. Dabar galiu kaltinti tik save, kad negrįžau anksčiau ir Ispanijoje patekau į skaudžią avariją, po kurios vos likau gyvas. Bet, matyt, kiekvienas turime savo likimą ir niekur nuo jo nepabėgsi.“

- Kokie keliai jus tiesiai iš mokyklinio suolo nuvedė į Ispaniją? - pasiteiravo „Respublika“ Roko MARTINAIČIO.

- Į Ispaniją su tėvais išvažiavau būdamas 15-os. Vos nuvykus ten pirma mintis buvo: „Kur aš patekau?“ Palikau Lietuvoje savo draugus, savo klasę, savo mokyklą... Man reikėjo išmokti visus savo planus įgyvendinti svetimoje aplinkoje. Iš pradžių dar bandžiau tęsti mokslus vidurinėje mokykloje nuotoliniu būdu. Į Ispaniją vežiausi glėbį lietuviškų vadovėlių, savarankiškai rengiausi atsiskaitymams, o trumpam grįžęs į Lietuvą skubėdavau į mokyklą atsiskaityti. Tačiau suderinti darbą, gyvenimą svetimoje šalyje ir savarankišką mokymąsi buvo pernelyg sunku - baigiau tik dešimt klasių. Mokslus tęsti ketinu dabar - tikiuosi pabaigti suaugusiųjų vidurinę mokyklą ir įstoti į aukštąją. Norėčiau studijuoti socialinius mokslus, pedagogiką. Svajojau studijuoti kulinariją, bet šios svajonės greičiausiai teks atsisakyti, nes po avarijos tegaliu valdyti vieną ranką.

- Ar skalsi buvo jauno emigranto duona svečioje šalyje?

- Pirmus keturis mėnesius Ispanijoje su tėčiu, mama ir dėde gyvenome tėčio autobusiuke, butą išsinuomojome tik vėliau. Kol neturėjau 16 metų, legaliai dirbti negalėjau. Mano pirmasis darbas buvo toks: sverdavau priskintų apelsinų dėžes ir kraudavau jas į vilkikus. Vakarais su draugais iš pradžių dar nueidavau pažaisti krepšinį, bet vėliau gavau naują darbą, pradėjau pats skinti apelsinus ir krepšiniui laiko likdavo vis mažiau. Jaučiausi tarsi pakliuvęs į konclagerį. Prieš kelerius metus jau buvau apsisprendęs grįžti į Lietuvą visam laikui ir kurti savo ateitį čia. Į Lietuvą visuomet traukė čia likę draugai, giminės. Pasiilgdavau lietuviškos gamtos - be kalnų ir alinančių karščių. Kai su tėvais grįždavau vasaroti į Lietuvą, visuomet pasijusdavau, tarsi eičiau prisiminimų gatvėmis, nes visi keliai čia keldavo vienokius ar kitokius prisiminimus. Ir dabar panašiai jaučiuosi eidamas Šiaulių gatvėmis, kuriomis skubėdavau į mokyklą ar bėgdavau susitikti su draugais. O Ispanijai jokios nostalgijos nejaučiu - ji man buvo ir liks svetimas kraštas.

- Dėl kokių priežasčių Ispanijoje užgaišote ilgiau, nei planavote?

- Kelionę namo atidėliojau dėl to, kad ten turėjau darbą: skyniau apelsinus, paskui kavinėje dirbau barmenu. Suvokiau, kad neturint išsilavinimo susirasti darbą Lietuvoje bus sudėtinga. Dabar galiu pasakyti, kad tie 13 metų Ispanijoje nuėjo tarsi šuniui ant uodegos. Kuo aš galiu pasigirti? Kad dirbau, kad žinau, kas yra juoda, kas yra balta? Tačiau aš neįgijau jokio išsilavinimo, o jis - būtinas norint kažką pasiekti. Niekada nesuprasiu žmonių, kurie baigę aukštuosius mokslus išvažiuoja į užsienį skinti uogų, vaisių ar dirbti barmenais. Kodėl Lietuvoje teisės magistro diplomą įgijęs žmogus renkasi emigraciją ir nekvalifikuotą darbą užsienyje? Negi dėl to jis kišo pinigus studijoms? Manau, išsimokslinusiems žmonėms tikrai nederėtų rinktis juodadarbio dalią užsienyje. Jei būčiau anksčiau grįžęs į Lietuvą, gal nebūčiau suluošinęs ir savo gyvenimo. Prieš trejus metus liepos mėnesį važiuodamas automobiliu palindau po vilkiku. Užteko kelioms akimirkoms nukreipti žvilgsnį nuo kelio bandant pakeisti kompaktinę plokštelę ir, pakėlęs akis, išvydau artėjančius vilkiko žibintus. Paskui - smūgis, žiaurus skausmas... Kai atgavęs sąmonę pramerkiau akis, pamačiau ugniagesius gelbėtojus, kurie bandė išlaisvinti mane iš sulamdytos mašinos. Pripuolusių medikų prašiau neliesti mano kairės rankos, nes ją labai skaudėjo. Kadangi buvo lūžę du stuburo slanksteliai, negalėjau judėti, negalėjau pasukti galvos ir nemačiau, kad rankos nebėra. Tik vėliau sužinojau, kad per avariją ranka buvo nuplėšta ir nuskriejusi į pakelę.

- Kas suteikė stiprybės pasipriešinti negaliai ir pakilti iš ligos patalo?

- Kai po trijų parų atgavau sąmonę, išvydau verkiančius tėvus. Man paaiškino, kad esu Valensijos ligoninės reanimacijos skyriuje. Chirurgai ranką jau buvo prisiuvę, bet aš išvis negalėjau judėti. Gydytojai man pasakė, kad kurį laiką negalėsiu vaikščioti. O tėvams pasakė, kad viltį atsistoti ant kojų galiu turėti, bet ji labai abejotina. Bet aš tuo niekada neabejojau. Manau, tas tikėjimas man ir padėjo. „Rokai, stenkis“, - kartojo man gydytojai. „Rokai, stenkis“, - palaikė tėvai. Jų palaikymas man suteikė jėgų ir optimizmo. Po avarijos praėjus dviem savaitėms aš jau pradėjau judinti kojas, o pirmus žingsnius žengiau po dviejų mėnesių, jau parvežtas į namus. Tais metais Lietuvoje kaip tik vyko Europos vyrų krepšinio čempionatas, per televiziją rodė rungtynes, o aš jas labai norėjau pamatyti. Namie tuo metu nieko nebuvo, tad pagalbos neturėjau ko pasišaukti. Galva veikė, bet kūnas nesiklausė. Žengiau žingsnį, griuvau, kėliausi ir vėl griuvau, bet šiaip ne taip iš savo kambario nusigavau iki svetainės, prie televizoriaus. Rankos manęs visiškai neklausė, o man būtinai reikėjo paspausti pultelio mygtuką ir įjungti televizorių. Tai padariau šakute, sukandęs ją dantimis. Iš darbo grįžusi mama negalėjo patikėti, kai pamatė mane svetainėje žiūrintį televizorių. Paskui buvo ilga reabilitacija ir bandymas grįžti į gyvenimą. Suprantu, kad toks, koks buvau iki avarijos, jau niekada nebūsiu. Tačiau džiaugiuosi, kad vėl galiu vaikščioti, nors žingsniai ir šiandien dar nėra tvirti.

- Ar sunku neįgaliam žmogui rasti savo vietą po saule?

- Tiek Ispanijoje, tiek Lietuvoje darbdaviams apsimoka įdarbinti neįgaliuosius, nes už juos reikia mokėti mažesnius mokesčius. Todėl sustiprėjęs po avarijos Ispanijoje sulaukiau kur kas daugiau darbo pasiūlymų nei būdamas sveikas. Nors rinktis buvo iš ko, nusprendžiau, kad Ispanijos man jau užteks. Grįžau į Lietuvą ir pradėjau savanoriauti Panevėžio gamtos mokykloje. Kartu su kitais savanoriais rengiame stovyklas vaikams, priimame ekskursijas, prižiūrime visą būrį paukščių ir gyvūnų.

Dažnai girdžiu žmones piktinantis, kad Lietuvoje trūksta tvarkos, tačiau kiekvienas tą tvarką šalyje įvesti turėtų pradėti nuo savęs. Tiek medikai, geranoriškai suteikdami visą būtiną pagalbą ligoniui ir nelaukdami už tai jokių pakišų, tiek kitų profesijų žmonės. Jei kiekvienas žmogus susitvarkys su jam patikėtomis pareigomis, jei nuo to bus geriau jo darbovietei, nuo to bus geriau ir visai valstybei.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“