Taigi, Kalėdos. Gamtos dovana mums tapo pirmosios dvi naujai gimusios šviesos minutės. Tai nedaug, bet svarbu tendencija, pirmieji Gamtos metų rato judesiai - jam tereikia iškrutėti, pradėti suktis, ir greitai mes naują šviesą regėsime ir jausime. Tam prireiks maždaug mėnesio - sakoma, kad po pusiaužiemio šviesių rytų tiesiog neįmanoma nepastebėti.

Antrąją Kalėdų dieną paprastai jau gieda didžiosios zylės. Tiesa, jų balsus dažniau galima išgirsti miestuose, kur net šiltą žiemą yra daug švelnesnis vietinis „klimatas". Žinoma, trumpalaikis atšilimas nelemtų tokio ankstyvo zylių sujudimo, tačiau nebūdingus orus jos jaučia nuo rudens vidurio. Dabar - švelniojo lapkričio ir tikrai nežiemiško gruodžio tąsa, todėl zylės negali atsispirti fiziologiniams organizmų pokyčiams. Štai iš kur tos giesmės ir žvitrus striksėjimas. Ar visi gamtoje jaučiasi taip pat smagiai? Ne visi. Štai didžiųjų ančių gaigalai nuo gruodžio pradžios savotiškai švilpsi, toks jų balsas įprastą šaltą žiemą pasigirsta tik vasarį. Jeigu žiūrėsime į mūsų orus - kuo ne vasaris? Galbūt yra net šilčiau ir jaukiau už vasarį...

Žiemą girdimos giesmės - tik aktyvios veiklos imitavimas. Jos tikrai nutils, nurims pašalus. Tačiau kai kam šis metas, nežiūrint į orus, skirtas vestuvėms. Šernų ruja per Kalėdas pati aktyviausia, tokiu metu žvėrys tampa neramūs ir labai energingi. Didieji kuiliai, bandos tėvai, šiam metui atsisako vienišių gyvenimo ir dedasi prie visų. Dabar jie čia svarbiausi, iltimis raižo medžių kamienus, į juos trinasi šonais ir sprandais, taip žievę pažymėdami stipriai kvepiančiom liaukų išskyrom. Žinoma, mums šis kvapas gal ir nėra malonus ar viliojantis, nuo jo kai kam, sako, net akys ašaroja. Tačiau šernams jis - palaimos ženklas, taip pat perspėjimas svetimiems kuiliams, kad šioje bandoje yra rimtas „šeimininkas", kurio vertėtų saugotis. Kai kada kuiliai susikimba ne juokais, ilgos ir stiprios jų iltys, kuriomis žvėrys pajėgia laužyti įšalusią žemę, tampa pavojingais ginklais. Gerai, kad gamta viską suplanavo, paruošė - štai ir šernų patinų sprando bei menčių srityje kailis tapęs savotišku „šarvu", gebančiu apsaugoti net nuo aštrių ilčių. Sužeidimų iltimis būna, tačiau tai netampa priešininkų žūties priežastimi. Gamta nekuria tokių ginklų, dėl kurių gali būti prarandami vertingiausi populiacijos gyvūnai.

Tokiu metu prie mūsų namų turėtume vis dažniau matyti kurapkas: tradiciškai jų pulkeliai, snieguotuose laukuose netekę lesalo ir priebėgų, kurnėdavo prie žmonių - būtent jos bėgdavo, nes kurapkos skrenda tik pabaidytos ar sprukdamos nuo persekiotojų. Apie visa tai kalbame lyg apie tolimą praeitį. Kodėl? Taip yra: šiandien kurapkų Lietuvoje praktiškai nebeliko - jas išnaikino pesticidai, trąšos, kasmet šienavimo agregatai sumaldavo (ir sumala) lizdus ir perinčias pateles. Kas dar galėtų atlaikyti tokį agresyvų puolimą prieš taikią paukščių rūšį. Galime traukyti pečiais, ieškoti kaltų. Tačiau žinokime - tą padarėme ir tebedarome mes patys. Kas už tai atsakys? Ką mes pasakysime savo vaikams ir anūkams, kurie tikrai paklaus: kodėl jūs buvote tokie žiaurūs, nors žinojote, ką darote, bet nieko nekeitėte?

Taigi - ar atkurnės prie jūsų namų kurapkos? O jei taip įvyktų, kaip jas saugosite? Apie tai pasikalbėkime po savaitės. Gerai?