Siuntiniai iš praeities: ko randama gintare

Tikriausiai dar iš mokyklos gamtos mokslo kurso, tėvų pasakojimų ar knygų prisimenate, kad gintaras - tai suakmenėję senovės spygliuočių sakai. Bet apie kokį konkrečiai laiką kalbama, kai sakome „senovės"? Mokslininkai mano, kad sakų virtimo gintaru procesas prasidėjo prieš 23-100 milijonų metų, paleogeno laikotarpyje ir ankstyvojoje kreidoje. Žmonijai gintaras buvo žinomas jau nuo ankstyvojo paleolito laikų - tada jis jau buvo naudojamas papuošalams ir dekoratyviniams gaminiams gaminti, mumifikacijai, religinėse ceremonijose ir kitokioms reikmėms. Svarbią gintaro savybę - trinant kaupti elektros krūvį pastebėjo senovės graikai, akmenį vadinę „elektronu", iš kurio daug vėliau kilo žodis elektra, o pats žodis pradėjo reikšti neigiamo krūvio elementariąją dalelę.

Ir tik per pastaruosius du šimtmečius gintaras tapo nuodugnių tyrinėjimų objektu, paleontologijos žinių šaltiniu. Pasirodo, jis čia yra nepakeičiamas, nes jame galima pamatyti senovinius mažai pakitusius gyvius ir tokias detales, kurios niekaip nebūtų išlikusios, jeigu augalų ir gyvūnų fragmentai, o kartais ir jie visi nebūtų atsidūrę suakmenėjusioje dervoje. Ir būtent nuodugniai tyrinėjant gintaro gabalus, beje, ne tik juvelyrinės kokybės, buvo padaryti nuostabūs atradimai. Apie kai kuriuos iš jų ir papasakosime.

Kur ieškoti gintaro

Regis, tą žino visi: aišku, prie Baltijos. Atsakymas teisingas, bet neišsamus. Iš tiesų gintaro gavybos vietų yra kur kas daugiau ir jos išsibarsčiusios po visą planetą. O kasamas jis karjeruose arba šachtose. Žinomiausias pasaulyje po Baltijos gintaro - iš Dominikos Respublikos ir Meksikos bei kasamas Mianmaro šiaurėje (toks gintaras dar yra vadinamas „Birmos"). Pastarasis šalia Taimyro gintaro - vienas seniausių planetoje: jis yra daugiau kaip dukart senesnis už Baltijos, daugiau kaip šimto milijonų metų amžiaus (palyginti su 40 mln.). Tiriant vien Birmos gintarą iki 2018 metų pabaigos (per beveik amžių trukusius tyrimus), pavyko atrasti 1195 anksčiau nežinomas gyvų organizmų rūšis. Kai kurie mokslininkai net teigia, kad Birmos gintare išliko didžiausia gyvųjų fosilijų įvairovė. Be to, kone trečdalyje visų vietos gintaro pavyzdžių randama kokių nors regiono gyventojų liekanų. Dar gintaro telkinių yra Kanadoje, JAV, Ukrainoje, Prancūzijoje ir Ispanijoje. O seniausiu šiandien laikomas Libano gintaras - jo amžius, kaip manoma, yra 130-150 mln. metų.

Dinozaurai su spalvotomis plunksnomis

Paskutiniais praėjusio amžiaus dešimtmečiais mokslininkai pateikė įtikinamų įrodymų, kad kai kurių dinozaurų kūnus dengė ne tik gumburiuota kieta oda, kaip šiuolaikinių krokodilų ir driežų, bet ir plunksnos. Laikui bėgant paaiškėjo, kad plunksnos - ne išimtis, o veikiau taisyklė, ir ne tik skraidantiems dinozaurams, bet ir visiems kitiems.

Gintaras padėjo išsiaiškinti kai kuriuos plunksnų susidarymo ir panaudojimo klausimus, o tai atsitiko jau XXI a. Pirma, kitaip nei atspaudai uolienose, gintare išlikusios plunksnos buvo naudingos nustatant jų spalvą: yra pagrindo manyti, kad jos buvo įvairiaspalvės, visai kaip dabartinių paukščių. Antra, mokslininkams pavyko ištyrinėti visus plunksnų ypatumus ir suprasti, kaip vyko dinozaurų, paukščių ir jų apsiplunksnavimo evoliucija. Trečia, 2016 m. rastoji apie 3,5 cm ilgio nedidelio skraidančio dinozauro plunksnuota uodega padėjo suprasti visą jų struktūrą, ne tik plunksnas, bet ir raumenis ir kaulus. Gali būti, kad prieš 99 mln. metų (radinio Kinijoje amžius yra būtent toks) sakai klastingai kaptelėjo ne tik ant jauno maniraptoriaus uodegos, bet ir apipylė jį visą, taigi gintaro gabalas su uodega, aptiktas Kinijos Tenčuno miesto turguje (maždaug už 150 km iki sienos su Mianmaru), buvo didesnio fragmento, kuriame liko visas dinozauriukas, dalis, bet nulūžo traukiant iš žemės. Priminsime, kad visai neseniai, ir vėl tyrinėjant gintarą, buvo rasta ir parazitų, gyvenusių tose dinozaurų plunksnose.

Voras su grobiu

Pirmieji vorai planetoje, iš visko sprendžiant, pasirodė prieš 350 mln. metų, bet daugiausia iškastinių šių gyvūnų liekanų išlikę iš vėlesnio laikotarpio - apie 100 mln. metų amžiaus. Ir vėl tai yra gintaro „nuopelnas", nes be dervos apvalkalo palyginti minkšti vorų kūnai išlieka nepaprastai retai. Užtat gintare mokslininkai randa vorų, užkluptų įvairiausiose situacijose: besiporuojančių, pinančių voratinklius, besirūpinančių palikuonimis. 2012 m. mokslininkai pirmą kartą aptiko ir vorą su grobiu, patekusiu jam į tinklą. Auka - vapsvos Cascoscellio incassus patinėlis (gyvena ir šiandien). Ji ir klastingas grobuonis Geratonephila burmanica puikiai išliko: galima net suskaičiuoti plaukelius ant voro kojų (kuriais vorai, neturintys ausų, ir prieš 100 mln. metų, ir dabar gaudo garsus - oro virpesius - ir gana tiksliai nustato, iš kur jie sklinda).

Žolė su grybeliu-haliucinogenu

Oregono valstijos universiteto darbuotojas, paleontologas Džordžas Poinaras (George Poinar) atrado ir aprašė dar vieną mokslui itin svarbų radinį - seniausią iš rastųjų gintare išlikusį augalo fragmentą, kuriam yra 97-110 mln. metų. Be to, ant augalo yra aiškiai matomi grybelio pėdsakai, labai primenantys dabartines skalses. Su skalsėmis žmogus yra pažįstamas labai seniai, nuo tų laikų, kai buvo pradėti auginti javai, ypač rugiai ir kviečiai, tai yra jau per 5000 metų. Negalima sakyti, kad ta pažintis buvo maloni: skalsėse yra visas nuodingų alkaloidų rinkinys (tarp jų ergotonino), o jie, patekę į organizmą, sukelia traukulius ir lygiųjų raumenų spazmus, psichikos sutrikimus, o po kelių mėnesių nuolatinio poveikio - kataraktą. Didelėmis dozėmis - mirtį. Šaltais ir drėgnais metais skalsės žemės ūkio kultūras puola itin smarkiai, o viduramžiais kildavo masinės epidemijos, nusinešdavusios dešimčių tūkstančių žmonių gyvybes. Kai kurie tyrinėtojai su skalsių įtaka sieja net daugybę raganų medžioklės atvejų Europoje ir Amerikoje, iš kurių garsiausias - teismo procesas Salemo miestelyje (dabar JAV Masačusetso valstija), vykęs 1692-1693 m.: mat tariami piktosios dvasios apsėdimo požymiai primena centrinės nervų sistemos pažeidimo simptomus apsinuodijus skalsėmis. Jeigu dr. Dž.Poinaras yra teisus ir senovės parazitiniai grybeliai pagal poveikį panašūs į dabartines skalses, nesunku įsivaizduoti, kas atsitiko dinozaurams, prisiėdusiems tokių grybų (jie tais laikais buvo pagrindiniai augalų vartotojai).

Blusa su maro sukėlėju

Mokslininkai pabrėžia, kad kategoriškai nustatyti, ar aptiktoji bakterija yra būtent maro lazdelė, yra neįmanoma, bet jos lokalizacija ir buvimas būtent blusos kūne visai dera prie maro plitimo schemos: nuo sergančio gyvūno per blusas žmogui („žiurkė-blusos-žmogus"). Pati maro lazdelė atsirado, kaip manoma, prieš 10 tūkst. metų, o su žmogumi susitiko prieš daugiau kaip 5,5 tūkst. metų - tai liudija archeologiniai radiniai. Anksčiau paleontologai Birmos gintare rado erkę, kurios virškinamajame trakte buvo patogiai įsitaisę mikroorganizmai, panašūs į dabartinius Laimo ligos (erkinės boreliozės) sukėlėjus.

Skruzdėlė su milžiniškais metaliniais žandikauliais

Vykstant evoliucijai, gyvos būtybės ne kartą įgydavo prisitaikyti padedančių „prietaisų", kurie laikui bėgant pasirodydavo esą neefektyvūs ir dingdavo. Pamatyti, kaip atrodė tokie eksperimentai, taip pat galima gintare. O atrodė jie labai nepatraukliai ir net bauginančiai. Štai kad ir Linguamyrmex vladi rūšies iškastinė skruzdėlė - šie nedideli apie 5 mm dydžio vabzdžiai, rasti Birmos gintare, kuriam yra apie 100 mln. metų, stebina galvos sandara: jų gana stambūs dantyti žandikauliai (lot. mandibulae), buvo užlenkti į viršų ir galėjo judėti vertikalioje plokštumoje (šiuolaikinių skruzdėlių ir kitų vabzdžių jie yra horizontalūs ir juda horizontalioje plokštumoje), o ant jų galvų buvo ragas. Mokslininkai spėja, kad tokia galvos sandara skruzdėlėms padėdavo siurbti aukų „kraują": grobį jos galėdavo pasmeigti ant rago, į jį susmeigti vertikalius mandibulus ir siurbti hemolimfą, bestuburiams atstojančią kraują. Kai paleontologai, per lupą ir mikroskopą pasigėrėję skruzdėle- vampyru, nusprendė padaryti jos tomogramą, jų laukė dar įdomesnis atradimas: kompiuterinė tomografija parodė, kad priešistorinio „drakulos" vertikaliuose pjautuvo formos žandikauliuose ir rage yra metalų, kurių paskirtis, matyt, buvo sutvirtinti tuos organus ir juos apsaugoti, kad nenulūžtų, susidūrus su itin kieta aukos chitinine danga. Nuo tada tokios formos skruzdėlių ir kitų vabzdžių žandikaulių daugiau rasti nepavyko, bet metalų - geležies, magnio, cinko ir kt. - kai kurių jų rūšių žandikauliuose yra ir dabar.