1 nuotr.Nenumaldomai artėjant dvasiškai, o taip pat ir kultūriškai bene ilgiausią tradiciją turintiems Šilinių atlaidams, verta pažvelgti į dialogą su XXI amžiaus žmogumi šiandien mezgančią Šiluvą. Prabylant apie Šiluvos šventovę, pirmiausia derėtų kalbėti apie vietą, kuri yra paliesta šventumo apie sakralią erdvę, kuri suteikia viltį, palaiko gyvą tikėjimą bei nepasidavimą negandai.
Žodžio „šventas" viena iš reikšmių - esantis Dievo malonėje. Tokia vieta yra ir Šiluvos šventovė, kurioje buvo palaikoma žmogiškoji viltis prieš šimtmečius, kuri yra palaikoma ir dabar.
Tačiau šventovė nėra tik abstrakti vieta be įstaigų ar žmonių. Artėjant Šilinėms savo pirmąjį gimtadienį skaičiuoja įstaiga, kurios pagrindinė misija ir yra pasitikti bei priimti atvykstančius piligrimus, turistus, keliautojus, stabtelėjančius vykstant pro šalį, - VšĮ Šiluvos piligrimų centras. Visgi, nederėtų apsigauti - tai nėra institucija, kurianti Šiluvą, nes jokia institucija nėra pajėgi kurti šventovės, greičiau priešingai. Šventovėje atsiųsta Mergelės Marijos žinia nuo pat 1608 m. yra svarbiausia ašis, aplink kurią sukasi gyvenimas. Visa kita tėra kelias, kuriuo einama vienokiomis ar kitokiomis kryptimis, kartais paslystant, kartais pakylant.
Nenuostabu, jog ir Šiluvos piligrimų centras savo darbo misijoje vienaip ar kitaip pasirenka ne tiek kurti, kiek išgirsti ir atliepti žinią „Kadaise buvo garbinamas mano Sūnus, o dabar čia ariama ir sėjama". Tad ne arti ir sėti, o garbinti susirinkęs būrys trokšta dalintis tuo, kas yra Šiluva. Todėl, bene vienais tamsiausių XXI a. periodų - pandemijos siautuly, dabartinio Ukrainos karo akivaizdoje, trokštama buvo nepamiršti, jog Šiluvoje Švč. Mergelė Marija tituluojama Ligonių sveikata, o votai Ligonių Sveikatos koplytėlėje yra tarsi fizinio pasaulio liudijimai apie įvykusius stebuklus. Tad Šiluva gyvena ir kasdienėmis realijomis, visais pasaulio skausmais, tačiau visą tai išgyvenant viltingai.
O kaip gali sklisti vilties šviesa iš Šiluvos? Kad ir vienos žvakės liepsnos pavidalu šviesos taps truputėlį daugiau. Taip gimė žvakių, pasakojančių Biblijos istoriją savo kvapais, projektas. Todėl nuo birželio Šiluvos piligrimų centro komanda pasipildė vienu žmogumi iš Ukrainos, savo rankomis liejančiu žvakes.
Kadangi Šiluva puošiama dviejų architektūros perlų - vėlyvojo baroko Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilikos bei ankstyvojo modernizmo architekto Antano Vivulskio šedevru - Apsireiškimo koplyčia, tai kultūra ir menas tapo dar vienu iš būtinųjų dialogo dedamųjų.
Kaip atskleisti kūrybinį pradą ne tik Biblijos eilutėmis? Šiandien piligrimų centre mėginama savotiškai iliustruoti kūrybiškumo provaizdį M.Jurgaičio aikštėje esančiame pastate įkurdinant nedidelę šiuolaikinių menininkų kuriančių religine tematika kūrinių galeriją, įsigyti Šiluvoje tapytus dailės kūrinius arba šventovės inspiruotus, originalia technika kurtus Šventųjų paveikslus. Be abejo, veikla negali apsiriboti artefaktais, todėl įsitraukiama ir į kultūrinio lauko sritį - bendradarbiaujant su Raseinių rajono kultūros centru Šiluvoje, Šiluvos parapija, inicijuota ir įgyvendinta akcija, renkant lėšas maestro Eimunto Nekrošiaus atminimo įamžinimui Šiluvoje bei metaforinis paminklas - Nekrošiaus kėdė, jau papuošė Šiluvos aikštę. O taip pat ruošiamos parodos, paskaitos, temomis varijuojančios nuo šiuolaikinio šokio, teatro, miestų teorijų iki teminių ekskursijų.
Tad kokia yra Šiluva šiandien? Tokia, kokia visada ir buvo - gausi. Gausi vilties, tikėjimo, nepasiduodanti negandomis. Kaip tada, 1608 m. ar XX a. viduryje, kuomet kovota su tarybine priespauda ir keliauta Kronikos keliais, taip ir XXI a. slenkant pandemijai, aidint karo salvėms, Šiluvos šventovė niekada nebūna nuošalyje vykstančios realybės. Nes tai vieta, kuri teikia viltį, paguodą bei drąsą veikti.
