Šiemet jau netekome Jonavos

Per devynis šių metų mėnesius iš Lietuvos emigravo 31,9 tūkst. gyventojų. Beveik tiek, kiek gyvena Jonavos mieste. O imigravusių sausio-rugsėjo mėnesiais buvo 19,8 tūkst. Kol kas neaišku, kiek iš jų buvo į Lietuvą grįžtantys emigrantai.

Emigracija nestoja

Didžiausi deklaruotos emigracijos mastai užregistruoti vasarą - liepos ir rugpjūčio mėnesiais. Būtent tuomet, kai abiturientams jau būna įteikti brandos atestatai, o aukštųjų mokyklų absolventams - diplomai.

Praėjusiais metais per tokį pat laikotarpį - sausio-rugsėjo mėnesiais - iš Lietuvos išvykimą deklaravo kiek daugiau gyventojų - 32,4 tūkst. O per visus metus emigravusių buvo 41,1 tūkst. Beveik tiek, kiek gyvena Marijampolėje.

Emigrantai į Lietuvą grįžta, tačiau ne taip sparčiai, kaip iš jos išvažiuojama. Pavyzdžiui, pernai penkiems išvykusiems teko du sugrįžėliai.

Jei tiksliau: imigravusių į Lietuvą 2012 m. skaičius siekė 19,8 tūkst., iš jų didžioji dalis - 17,357 tūkst. - buvo iš emigracijos į Lietuvą sugrįžę lietuviai. 2011 metais į Lietuvą grįžo 14,012 tūkst. mūsų šalies piliečių, o 2010 metais - tik 4821.

Laukia Airijos likimas?

Teisininkas, migracijos ekspertas Dainius Petras Paukštė sako, kad džiaugtis dėl suintensyvėjusio grįžimo dar anksti, nes išvykstančiųjų skaičius vis dar yra gąsdinantis.

„Apskaičiuota, kad vidutinė pasaulio emigracija sudaro tik apie 3 proc. Jei viršijama ši riba - padėtis jau nėra normali, tai jau problema. Jei kalbėsime apie Lietuvą, tai nuo 1990-ųjų emigracija siekia beveik 18 proc. Mes septynis kartus viršijame tą normą. Pas mus vis dar yra didžiulis disbalansas. O valdžia nesiima jokių priemonių, kad emigracijos klausimas būtų sprendžiamas. Galime tik įsivaizduoti, kas mūsų laukia ateityje, jei neemigruos tie, kas buvo išvykę“, - kalbėjo jis.

Migracijos ekspertas įsitikinęs, kad emigracija iš Lietuvos vyks tol, kol privačiame sektoriuje bus mokami atlyginimai, neatitinkantys žmogaus kvalifikacijos, darbo patirties, gebėjimų.

„Akivaizdu, kad vienas iš veiksnių, skatinančių emigruoti žmones iš Lietuvos, yra atlyginimai. Per 20 metų privačiame sektoriuje nesukurta darbo užmokesčio sistemos. Šiandien net aukštos kvalifikacijos žmogus gali uždirbti minimumą, o tai yra visiškai nenormalu, palyginti su likusiu normaliu pasauliu. Jei privačiame sektoriuje atsirastų darbo užmokesčio sistema, kokia yra demokratinėse šalyse - Prancūzijoje, Vokietijoje, visur kitur, kur yra stiprios profesinės sąjungos, kur vyksta kolektyvinės derybos, - situaciją turėtume kitokią. Kol nebus tas klausimas sutvarkytas, darbdaviai ir toliau bandys gauti kuo didesnį pelną ir išnaudoti savo darbuotojus. O koks jiems skirtumas, ką išnaudoti - Lietuvos ar trečiosios šalies pilietį? Lietuvos piliečius išnaudoti jau tapo sudėtinga, nes jie susikrauna daiktus ir išvyksta į kitą šalį“, - kalbėjo D.Paukštė.

Praėjusios Vyriausybės kadencijos metu emigracijos mastai buvo rekordiniai - emigravo beveik 200 tūkst. gyventojų. D.Paukštei apmaudu, kad valdžia į gyventojų išsibėgiojimą niekaip nereagavo. Priešingai - buvęs premjeras Andrius Kubilius, kalbėdamas apie emigraciją, džiugiai primindavo Airijos pavyzdį. Šalies, kuri XIX amžiuje dėl bado ir skurdo neteko milijonų gyventojų. Jie masiškai emigravo į JAV.

„Buvo sakoma, kad reikia sekti Airijos pavyzdžiu ir viskas Lietuvoje bus gerai. Mūsų politikai, matydami, kad ateina investicijos iš užsienio, nemato kito dalyko. Kad tie patys airiai per tokią didelę emigraciją prarado savo kalbą. Šiandien valstybinė jų kalba - ne airių, o anglų. Ir mums Kubilius siūlė daryti kaip airiams. Turėsime geresnį gyvenimą, bet neturėsime savo kalbos, neturėsime savo tautos. Emigracijos klausimas - ne pafilosofavimams, jį reikia spręsti dabar. Reikia, kad politikai gyventų su valstybe, tarp žmonių, o ne kažkur atskirai, kaip Graikijos dievai ant Olimpo kalno“, - kalbėjo D.Paukštė.

Tiesa, politikų bandymai emigracijos klausimą spręsti strategijomis, biurokratiniais dokumentais ir darbo grupėmis ekspertui atrodo beviltiškai:

„Kaip tik šį mėnesį darbo grupė turi pabaigti rengti ekonominės migracijos strategijos politikos dokumentą. Man keista, kad tokie dokumentai rengiami už uždarų durų, o ne viešai. Kokia to dokumento vertė, Vyriausybė jį patvirtins posėdyje už uždarų durų ir paskui paviešins. Aš neabejoju, kad tie patys imigrantai galvos: jei jūs tuos dalykus žinote geriau nei mes, būdami išvykę, jei sprendžiate sėdėdami kabinetuose, - tegul. O iš tiesų: kiek galėtų duoti tie patys emigrantai, jei su jais būtų tariamasi, ko reikia, ką daryti. Šiandien visos tos pastangos - tik biurokratų sukurtas dokumentas“, - teigė D.Paukštė.