Vilnietė Jurgita Žimančiūtė statosi šiaudinį namą. Jo kaina ne ką mažesnė, nei plytinio ar iš blokelių, laiko statyboms, palyginti su tradicinėmis, sugaišta kelis kartus daugiau. Bet vilnietė džiaugiasi, kad gyvens name, kuris tikra gamtos dalis, o ne banali jos imitacija.
Atsidūręs vilnietės J.Žimančiūtės kieme nė neįtartum, kad dviejų aukštų namas pastatytas tik iš šiaudų ir molio. Kad patikėtum, jog sienos tikrai kimštos šiaudais, šių namų statytojai vienoje sienoje iš vidaus palieka vadinamąjį „teisybės langą“, į kurį pažvelgus puikiai matyti, kad statyboms nepanaudota jokia pramoninė medžiaga, namas sulipdytas tik iš gamtos duodamų turtų.
Pasakos herojaus likimas negresia
Į klausimą, kodėl statosi šiaudinį namą, vilnietė atsako tiesmukai - jis natūralus. Natūralūs ir iš rąstų, bet moteris paprieštarauja, jog iš rąstų suręstas namas ne toks šiltas, lyginant jį su šiaudiniu.
O ar nenutiks taip, kaip tam paršeliui iš pasakos, kai, užėjus žiemai, teko glaustis pas brolį, pasistačiusį tvirtą namą iš plytų? „Seniausias tokios technologijos namas Amerikoje statytas daugiau kaip prieš šimtą metų ir iki šiol sėkmingai eksploatuojamas pagal paskirtį, - pasakojo jauna moteris. - Šiaudiniai namai tokie pat tvirti, kaip ir plytiniai, tik mikroklimatas juose kur kas geresnis“.
Anot pašnekovės, šiaudinio namo statybai naudojamos tik natūralios, pramoniniu būdu neperdirbtos medžiagos, neturinčios sveikatai kenksmingų savybių. „Negaliu pakęsti monolito, silikatinio mūro. Niekad nebūčiau stačiusi plytinio ar blokinio namo. Trauma likusi nuo gyvenimo daugiabutyje laikų. Veikiausiai būčiau stačiusi rąstinį namą, net ir žinodama visus jo minusus. Bet laiku apvaizda apšvietė protą, sužinojau apie šiaudinio namo technologiją ir ją pasirinkau“, - kalbėjo J.Žimančiūtė.
Statybininkai - draugai
Pašnekovė pripažįsta, kad šiaudinis namas irgi turi vieną trūkumą - didelės laiko sąnaudos. „Jeigu nori pastatyti gana greitai, turi skirti sąlygiškai daug pinigų ir samdyti visą brigadą“, - užsimena moteris. Bet ir didelis būrys specialistų ne itin paspartins darbus, nes į karkasą sukimšus šiaudus ir išglaisčius sluoksniu molio esi priverstas laukti, kol molis išdžius. Tik tada galima dėti kitą molio sluoksnį. Mažiausiai reikia trijų molio sluoksnių išorės, tiek pat - vidaus sienoms.
Statybos darbams reikia ruoštis gerokai anksčiau, su ūkininku turi sutarti dėl šiaudų. Geriausiai tinka rugių ar kvietrugių šiaudai, juose negali būti per daug žolės priemaišų, nes jos skatina puvimą. Šiaudais reikia pradėti rūpintis prieš metus. „Mums dalis šiaudų per žiemą sudrėko, nebegalėjome panaudoti“, - pasakojo pašnekovė.
Pranašumas tas, kad prie tokios statybos gali dirbti bet kas. Pas Jurgitą kartais suvažiuodavo draugai kimšti šiaudų. Bičiuliams tai buvo tarsi pramoga, o šeimininkei - papildomos darbo rankos. Tiesa, kemšant sienas reikia stengtis kaip galima geriau supresuoti šiaudų kitkas, kad neliktų plyšių, nes nuo to priklauso sienų šiluminė varža.
Rankų darbo namas
Tinkuoti sienas moliu irgi gali ne tik patyręs specialistas. Pavyzdžiui, Jurgita su vyru irgi patys tinkavo savo namo sienas, daugiausia prisidėjo tėtis, pažįstami, kuriems norėjosi nepatirtų pojūčių.
Šiaudinio namo statyboms naudojamas vien rankų darbas. „Įsivaizduojate, visas namas rankų darbo. Kiekvienas kampas artimų žmonių iščiupinėtas, rankomis išglostytas. Kiek geros energijos jame palikta“, - dėstė J.Žimančiūtė.
Molio ieškotis galima bet kur. „Jo gali būti ir jūsų kieme, tuomet net vežtis iš kitur nereikia“, - sakė pašnekovė. Tiesiog išsikastas molis maišomas su žvyru, vandeniu ir smulkintais šiaudais, galima dėti šiek tiek gesintų kalkių, ir atitinkamo tirštumo masė tampa statybine medžiaga.
Jurgita savo namo nei iš vidaus, nei iš išorės nedažys. Ir visai nesvarbu, kad ne visos sienos vienodos spalvos. „Gamtoje vienodo molio nebūna. Kiekvieną kartą maišant masę molis vis kitoks, todėl ir sienų atspalviai skiriasi“, - pasakojo pašnekovė.
Jurgitai talkinę tinkuotojai stebėjosi prašymu nepersistengti glaistant sienas, langų ir durų angoms nenaudoti kampainių - jos paliktos suapvalintos. Sienos nėra nutinkuotos lygiai, paliktas įspūdis, kad dirbant nenaudota įrankių, tarsi jos būtų nuglaistytos delnais.
Nors statybos užtruko gerokai ilgiau nei tradicinio namo, tačiau šeimininkė nesigaili pasirinkto sprendimo, nes dėl unikalių molio savybių patalpose visada bus optimalus drėgmės kiekis, vasarą tokiame name niekada nebus per karšta, o žiemą storas molio tinkas gerai išlaikys šilumą.
Laiko sąnaudos statant tokį namą iš tiesų didesnės, bet statai iš tikrų produktų, o ne iš imitacijos. Visai kitaip jautiesi, kai tavo namas tarsi gamtos dalis - sienos šiaudas, apdaila - tikras molis, lango rėmai - tikras medis. Jokios imitacijos, jokios apgaulės.
Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Pastogė“
