- Kadaise akademikas Romualdas Grigas Lietuvą prilygino epušės lapui, kuris laikosi ne todėl, kad kažkas (valdžia) laiko tą epušės lapą ant šakos, bet jis laikosi tik todėl, kad nėra vėjo, - kalbėjo R.Paksas. - Šiandienę situaciją apibūdinčiau taip: vėjo dar nėra, šiandien, sakyčiau, dar tik skersvėjis, o tas „lapas" jau vos vos laikosi. Aš ne kartą esu viešai kalbėjęs ir rašęs, kad stebint valdžios politiką, gyvų barikadų, arba „patrankų mėsos", perspektyva yra ne taip jau ir toli. Šiandien man sunku rasti žodžių įvardinti tiems žmonėms, kurie buvo ir yra atsakingi už šiandienos situaciją, kai iki tos „patrankų mėsos" iš tikrųjų trūksta labai nedaug.

- Kokių minčių jums sukelia valdžios požiūris į migrantų krizę ir bandymai ją valdyti?

- Švelniai pasakius, ji yra neadekvati, juk mes netenkame savo valstybės. Lietuvių tauta ir tie žmonės, kurie čia gyvena ilgą laiką, netenka savo valstybės. Jeigu anksčiau šios tendencijos tempas brėžė nuožulnią trajektoriją, galėjai sau tikėt, kad iki lemtingos datos dar gana toli, tai dabar įvyko staigus krytis - mes prarandame savo valstybę. Nieko nauja šitame pasaulyje: jei pasižiūrėtume į konfliktų zonas, pasidomėtume, kaip kilo Pirmasis, Antrasis pasauliniai karai, kaip įsiplieskė konfliktai tarp valstybių, pamatytume, kad lygiai taip pat neadekvatūs (labai švelniai tariant) žmonės įsuka pavojingą karuselę ir nebegalėdami sustoti eskaluoja situaciją toliau. Panašų vaizdą matome ir šiandien: apsiskelbę demokratijos nešėjais, valstybei atstovaujantys pareigūnai linkę saugoti įsivaizduojamus dalykus, bet ne Lietuvą, ne jos žmones, nors būtent tokia garbė ir privilegija jiems ir buvo patikėta. Šiandien matau, kaip meinstryminės žiniasklaidos keliamo triukšmo fone, kažkam tyliai kikenant, krenkščiant, kažkam trinant rankas, iš lėto leidžiasi uždanga... Matau didelį pavojų savo Tautai, valstybei, savo namams, šeimai. Juo labiau kad tie, kurie dabar slepiasi už gražių žodžių, lemiamu momentu išpūs iš Lietuvos, o mes pasiliksime ir mūsų vaikai eis į barikadas.

- Negi Vyriausybės sprendimas apgręžti sienos pažeidėjus, jūsų akimis, nėra sveikintinas? Negi jis nebuvo lauktas žingsnis įveikiant pasienio krizę?

- Tai yra neadekvačiai galvojančių žmonių tarpinis sprendimas, kuris iš esmės nieko neduos, nes migrantai ir jų problema niekur nedingo. Reikia tik žiežirbos, tik momento, kad kulka ne ten nulėktų, ir prasidės konfliktas. Pasikartosiu: daug esu skaitęs apie Pirmąjį pasaulinį karą ir apie tai, kaip jis prasidėjo. O prasidėjo nuo apsikeitimų depešomis, nuo jų turinio vis griežtėjančiu tonu žiniasklaidai trimituojant šovinistines mintis: jie blogi, mes geri... Lygiai tas pat vyksta ir Lietuvoje, esą mes, Vakarų vertybių saugotojai, jokiu būdu negalime kalbėti su diktatoriumi. V.Čerčilis pasakytų: visuomet geriau kalbėtis, negu šaudytis.

- Viliamasi, kad nuo sienos pažeidėjų turėtų apsaugoti fizinė tvora...

- Čia jau kita istorija. Įsivaizduokim: turime 4 metrų aukščio tvorą, dar spygliuotos vielos užpirkę patiesėme palei ją, gal dar stiklo pabarstėme. Gerai, o kas trukdo, sakykite, migrantų paduoti per Kaliningradą? Tverkim tvorą ir tenai. O kokia problema plukdyti juos per Baltijos jūrą? Tverkim jūrą. O kokia problema permesti per Latvijos pasienį, parodžius kelią Lietuvon, - ir tenai tvorą padarykim. Ar tai yra sprendimas? Kai valstybės siena yra kiaura, viskas valstybėje yra kiaura. Ir kai man tvirtina, kad kariškiai padės išeiti iš tos krizės, sakau, nenorėčiau jog Lietuvos kariuomenė, pasitikėjimo reitinge užimanti aukštas pozicijas, kristų į žemumas. Ne kariuomenė, bet politikai turi spręsti tokius klausimus. Skaitau vieną kitą, dešimtą pasisakymą ir nerandu jokio realaus pasiūlymo, kaip išeiti iš grėsmingos krizės, nekalbant apie tai, kaip susidariusią situaciją akumuliuot, stabdyt, o stabdyt galima tiktai derantis.

- Jūsų manymu, krizė tik gilės?

- Čia kaip parako statinė, ant kurios ir viena, ir kita pusė sėdi, nors ir vienai, ir kitai pusei po sėdyne jau rusena dagtis... Tetrūksta kibirkšties, parakas susprogs ir kažkas išlėks į orą... Tarpiniai sprendimai įtampos nesumažina, jie veda tik prie dar gilesnės konfrontacijos. Tad jeigu tie neadekvatūs žmonės iš tikrųjų yra adekvatūs ir jie, kažkieno stumiami, siekia tikslo, kad tautos imtų kariauti, jie jį pasieks. O jeigu jie iš tikrųjų neadekvatūs, - apsaugok Viešpatie, lietuvių Tautą.

- Mūsų valdžia svarbiausiu ėjimu migrantų krizei suvaldyti įvardijo bendradarbiavimą su jų kilmės šalimis. Klaida manyti, kad pagrindiniai svertai vis dėlto yra ne jų, bet Aliaksandro Lukašenkos ir Vladimiro Putino rankose?

- Buvau Europos Parlamento nariu ir stebėjau, kaip vyko diskusijos dėl pirminės migrantų bangos į Graikiją bei Italiją. Pasiūlymų buvo įvairiausių: nuo kvietimo atvykti iki sienos uždarymo, ką iki šiol esu linkęs palaikyti. Vienas iš pasiūlymų buvo kalbėtis su Turkijos prezidentu Redžepu Tajipu Erdoganu, kuris Europos Parlamente arba Europos politikų akyse tikrai neturi nei daug dividendų, nei didesnio žavesio. Europos funkcionieriai, politikai apie jj patį ir autoritarinį jo valdymą, pažeidinėjantį žmogaus teises, kalba pro sukąstus dantis, tačiau krizės sprendimo leitmotyvu buvo pasirinkta galimybė susitarti, kad jis užkardytų ordas pabėgėlių į Europą. Susitarė ir Erdoganui buvo sumokėti milijardai iš valstybių narių biudžetų. Mūsų politikams, norintiems įveikti migrantų krizę, irgi reikalingi tarpiniai žingsniai. Valstybės vadovams ir politikams reikėtų pamiršti, ką kalbėjo vakar, ir pirmiausia ieškoti susitarimo, kad situacija nebebūtų eskaluojama. Tai viena. Antra, pasaulį krečia daugybė karų, suiručių, keičiasi klimatas ir šitie migrantai, kurie stovi prie mūsų valstybės sienos, tikrai nėra vieninteliai ir toli gražu ne paskutiniai. Tad jeigu mes nerasim atsakymo, panašaus į tą, kuriuo Australija išsprendė šitą klausimą, kaip apsaugoti nuo jų valstybę, niekas mūsų neišgelbės. Australai suprato, kad dauguma migrantų bėga ne nuo karų, ne nuo režimų ar nuo kitokių nežmoniškų sąlygų, bet ieško galimybės apsigyventi puikioje šalyje, gauti pašalpas, nedirbti, vakarais pardavinėti narkotikus, pjautis, uzurpuoti visas teises ir panašiai. Australams pavyko rasti gana saugią valstybę ir už tam tikrą sumą susitarti, kad ji priimtų pabėgėlius. Tik ten pradedama aiškintis, kuris iš tikrųjų gelbstisi nuo karo arba tvano, o kuris yra recidyvistas arba musulmonas radikalas, - australai ima tuos, kurie reikalingi valstybei, ir į juos niekas kojų nesivalo. Afrikoje esama pakankamai saugių, skurdžių valstybių, - kodėl gi vienai iš jų nepasiūlius tų milijonų, kurių pareikalaus tvora, sienos apsauga, sienos pažeidėjų išlaikymas bei aptarnavimas, už priimtas ordas pabėgėlių, kurie jau pas mus atėjo ir dar ateis. Greičiausiai vargstanti šalis priimtų ir pinigus, ir pabėgėlius. O jei idėja nepasiteisintų, galėtume visą dabartinę Vyriausybę ten išsiųst.

- Susidaro įspūdis, kad stovintys prie valstybės vairo stačiai nesutverti savarankiškiems sprendimams: delsia, dairosi į šalis, laukia patarimų ir pritarimų. Ko Lietuva galėtų tikėtis iš ES ir NATO, sprendžiant vis gilėjančią Baltarusijos ir Lietuvos santykių krizę?

- Jeigu mes norime kariauti, manau, NATO mums padės. Dieveniškių gyventojai protestuoja prieš kaimynystę su sienos pažeidėjais, Rūdninkai irgi protestuoja prieš nelegalų stovyklą, tai, kai įvažiuos NATO pajėgos, protestai baigsis, - visa Lietuva taps poligonu. Jei nenorime kariauti, sprendimų turime ieškoti patys. Mano manymu, ir ES politikai tuoj ims kalbėti, kad šitą krizę reikia stabdyti, kad reikia kalbėti su A.Lukašenka ar su V.Putinu, bet, turint omenyje, kaip lėtai sukasi ES mechanizmai, neatmesčiau tikimybės, kad be galo, be krašto jiems posėdžiaujant, diskutuojant kondicionuotose patalpose, ieškant konsensusų, balsuojant nuo ryto iki vakaro ir girsnojant šampaną, mes galime būti užtvindyti pabėgėliais ir gal net pralietas kraujas...

- Skiriasi kuo nors prezidentūros ir Užsienio reikalų ministerijos pozicija dėl Lietuvą ištikusios grėsmės?

- Jau pusę metų prezidentas nesutaria su konservatoriais - jam ar premjerei derėtų vykti į Europos Vadovų Tarybos susitikimus. Nesusikalbėjimas, regis, turėtų suponuoti mintį, kad ir viena, ir kita pusė taip mobilizuoja savo rinkėjus, bet kai pasižiūri ne į povyzą, ne į šnekas, o į atitinkamus veiksmus, matai, kad konservatorių ir prezidento pozicijos niekuo nesiskiria. Jeigu nukreipiamas žvilgsnis į Rusiją, prezidentas pirmas šaukia, kad Putinas - nusikaltėlis, jei akiratyje - Baltarusija, prezidentas, užbėgdamas už akių Europos Sąjungai, šaukia, koks jis diktatorius, ir reikalauja sankcijų. Pagal Konstituciją už Lietuvos užsienio politiką atsakingas prezidentas, svarbiausius jos klausimus sprendžiantis su Vyriausybe. Tai, jeigu prezidento netenkintų užsienio politikos rezultatai, jeigu jo netenkintų tokios politikos ekonominės pasekmės Lietuvai, vargu ar G.Landsbergis tebebūtų užsienio reikalų ministru. Kadangi jis tebeeina šias pareigas, prezidentas turbūt prisiima atsakomybę ir už nuostolius, kuriuos patiria Lietuvos ekonomika dėl neišmintingos užsienio politikos. Bet kas žino, galbūt prezidentas yra tapęs konservatorių įkaitu ir nėra laisvas spręsti...

- G.Landsbergis yra pareiškęs, kad žvelgdamas į praeitį nieko nekeistų savo užsienio politikoje, nors jo politika, regis, ir bus įstūmusi Lietuvą į didžiausią pavojų nuo valstybės atkūrimo dienų.

- Jeigu prezidentas būtų ne tokio pat sukirpimo, kaip konservatorius G.Landsbergis, jis perliptų per savo asmenines ambicijas, per tuos neapdairius veiksmus, kurie buvo padaryti iki šiol, perliptų dėl Tautos, dėl čia gyvenančių žmonių ir nedelsdamas imtų kalbėtis, jeigu ne su Lukašenka, tai su Putinu, jeigu ne su Putinu, tai su Europos Sąjunga. Kad valdžios mes neturime - liūdna tikrovė, bet jeigu dėl to prarasime ir valstybę, mums nebus atleista.