respublika.lt

Supančiota Lietuva ir šudros mūsų visuomenėje

(0)
Publikuota: 2023 balandžio 03 09:52:00, Olava Strikulienė
×
nuotr. 2 nuotr.
Kalbininkė Sofija Jūratė Laučiūtė sako, jog žmogui svarbu turėti vidinės kultūros. O ypač tiems, kurie užima aukštus postus valdžioje. Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

Lietuvos kalbininkė, humanitarinių mokslų daktarė Sofija Jūratė LAUČIŪTĖ mato vis gilėjančią atskirtį tarp Vilniaus ir provincijos. Ir drąsiai teigia, jog yra blogai, nors dažnas šiandien bijo apie tai atvirai kalbėti. „Pensininkai dar gali nevaldyti liežuvio, pensijų už tai dar neatima", - juokauja kalbininkė, pripažinusi, jog didžioji dalis visuomenės - jau supančiota.

 

S.J.Laučiūtė, baigusi Vilniaus universitetą, 1966 m. išvyko į tuometinį Leningradą, kad būdama aspirante tyrinėtų baltų ir slavų etnogenezę. Čia apgynė mokslinę disertaciją, susipažino su būsimu vyru, filologijos profesoriumi Jurijumi Otkupščikovu (1924-2010) ir pradirbo Rusijos mokslų akademijos Kalbotyros instituto Sankt Peterburgo filiale apie tris dešimtmečius.

Tačiau mokslininkė niekada nenutraukė ryšių su Tėvyne, dalyvavo vietos lietuvių bendruomenės veikloje, o galiausiai grįžo gyventi į tėviškę - Kretingos rajono Darbėnų miestelį. Čia S.J.Laučiūtė praleidžia šiltąjį sezoną, o žiemą apsigyvena Kretingoje.

Aktyvi, visuomeniška moteris Lietuvoje buvo renkama į Klaipėdos ir Kretingos rajonų savivaldybių tarybas, dirbo Klaipėdos universitete, Slavistikos ir Baltistikos centruose, yra vadovavusi Lietuvos radijui, LRT. Todėl buvo įdomu sužinoti, kaip kalbininkė vertina teiginį, jog ne kalba yra Tautos išlikimui svarbiausia, bet žemė, kurioje gyvena?

„Blogiausia yra tai, kad šitą nesąmonę, jog Tautai nereikia kalbos, užtenka žemės, skleidžia dažniausiai tie patys fantazuotojai, kurie skelbia apie globalią Lietuvą, - atsakė S.J.Laučiūtė. - Kad, nesvarbu, kur lietuvis gyvena - Australijoje, Antarktidoje, Amerikoje, - vis vien, kur yra lietuvis, ten ir Lietuva. Tai išeina, kad jis Lietuvos žemės sau ant batų padų nenusinešė, jis gyvena kitoje žemėje, bet kažkodėl jam galima vadintis lietuviu nemokant kalbos. Tai kuo remiantis tada taip vadintis?"

- Dabar mūsų valstybinė kalba tiek niekinama, kad Lietuvos taksi firmų vadovai siūlo rusakalbiams taksistams, pavežėjams verčiau mokytis ne lietuvių, bet anglų kalbos! Matyt, naudingiau?

- Dėl to reikėtų mūsų valstybės konstruotojų paklausti, kurie visur - ir versle (čia pirmiausiai), bet ir švietime, ir kultūroje vieninteliu pagrindiniu kriterijumi laiko pinigus, kainą, finansinę naudą. Ir kas pigu, tas gerai. Jei kur gali mokėti mažiau, tai ir yra geriau, tai ir rinksis. Aš nežinau, ar jie nuoširdžiai tiki, jog, kas pigiau yra geriau, bet tokia pasaulėžiūra yra diegiama. Nuo pat pirmųjų, galima sakyti, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metų.

- O kodėl tyli lituanistai, kurių Lietuvoje yra dešimtys tūkstančių? Kodėl leidžia ignoruoti valstybinę kalbą?

- Aš irgi stebiuosi, kodėl tyli tūkstančiai lituanistų, bet matote, kaip yra - veikia baimė. Veikia baimė netekti darbo arba netekti tos geresnės, šiltesnės pozicijos, kurią tu šiaip ne taip išsikovojai. Gal tapai mokyklos direktoriumi ar švietimo skyriuje kažkokias pozicijas gavai, o pradėsi, kaip jūs sakote, karksėti kaip lituanistas, tai tau primins, kad mes gi keliaujame į Europą, mes gi pasaulio piliečiai, prie ko čia lituanistika ir lietuvių kalba!

Pagrindinių mokyklų, gimnazijų mokytojams kokią papildomą literatūrą siūlo tie vadinamieji ekspertai, metodininkai, ar kaip juos ten pavadinti. Jeigu pasiūlo 10 kokių nors leidinių, tai iš jų lietuvių kalba tebus vienas ar du, ar trys, o visa kita - anglų kalba. Atrodo, kad kitomis kalbomis neberašoma jau! Nors aš esu tikra, kad lenkai rašo lenkiškai, suomiai - suomiškai, prancūzai- prancūziškai, o toks „suanglėjimas" yra tik Lietuvoje. Net Latvija griežtai nepasiduoda tai manijai pavirsti varna su papūgos plunksnomis.

- Madas, ką turime jausti, elgtis, ką galvoti, diktuoja Vilniaus vadinamasis elitas. Ir visai iš Vilniaus aukštybių nesvarbu, ką galvoja likusi Lietuva...

- Taip, aš tą seniai jaučiu, todėl man jau yra nemiela atvažiuoti į Vilnių. Jeigu aš pirmaisiais po Nepriklausomybės atkūrimo metais iš pradžių važinėjau į Vilnių iš Rusijos, o vėliau - iš Lietuvos pajūrio, atvažiavimas į Vilnių man buvo šventė. Toks buvo didžiulis pojūtis. Aš tiesiog sugerdavau viską - ir tą trispalvę Gedimino kalne, ir architektūrą, atnaujinamus senamiesčio kiemelius, ir suskambėjusią lietuvių kalbą gatvėse.

Ne tik mano pažįstami iš studijų laikų, bet ir pasaulio lietuviai, tie aktyvieji, vasarą suvažiuodavę į Vilnių, čia rengę pasaulio lietuvių bendruomenės susitikimus, jautė tą tuometinio Vilniaus ypatingumą. Tai buvo lietuviškėjantis Vilnius. Dabar yra kitaip ir man ten nejauku.

Vilniuje vis dar gyvena mano jaunystės draugų. Mes tikrai visa širdimi priėmėme Sąjūdį ir Lietuvos nepriklausomybę, bet jie, mano draugai, liko gyventi Vilniuje, o aš pasitraukiau į tą vadinamą provinciją. Ir dabar mes dabartinius valdžios nurodymus, nutarimus, įstatymus jau vertiname skirtingai.

Ne todėl, kad dėl Lietuvos abejojame, ne todėl, kad manome, jog negera ta valstybė ir jos nepriklausomybė, bet todėl, kad jie, mano vilniečiai draugai, vertina valdžios veiksmus iš savo, iš vilniečių pozicijos. Jie nežino, kaip gyvena provincija, o aš matau, kaip kiekvienas valdžios sprendimas naikina Lietuvos provinciją, iš kurios ir išaugo tas pats Vilnius, vilniečiai. Šaknys yra pakertamos.

O kai aš feisbuke dėl to kritiškai atsiliepiu, mane kritikuoja - „kam taip kritiškai, kam tos pašaipos?" Sako - „negi viskas taip blogai?" Na, taip, broliai ir seserys, žiūrint iš čia, iš provincijos, taip blogai ir yra! Ne tik dėl kalbos, dėl kultūros. Gydymas, švietimas, kiti dalykai, transportas! Atvažiuoja į kaimelį municipalinis autobusas du kartus per savaitę, o reikia nuvažiuoti ir pas gydytojus, ir į banką, ir visokias institucijas apeiti... Ir jie, vilniečiai, manęs nesupranta, kodėl aš tokia kritiška. Todėl, kad aš matau naikinamą Lietuvą ir negaliu kalbėti kitaip.

- Esate socialiniuose tinkluose priminusi savo sekėjams hinduizmo socialinės santvarkos luomus. Iš jų išskyrėte karius - kšatrijus, žemdirbius, kuriuos galima laikyti vaišijais, ir patį žemiausią luomą - šudras. Matyt, tokių šudrų dabartinėje Lietuvoje netrūksta?

- Tie visi kšatrijai - jie turėjo savo paskirtį, misiją ir jie dirbo jiems skirtą darbą ne dėl karjeros. Žemdirbiai taip pat turėjo savo misiją, kariai - savo, o šudros - nieko! Jie turėjo tik tarnauti kitiems. Jie neturėjo nei išsilavinimo, nei nuosavybės, nei savo gyvenimo tikslo. Tik kitam tarnauti, kad už tai gautų kąsnelį duonos. Tai va čia ir yra šudros. Jie neturi gyvenime savo tikslo, nežino, kas jie, kam gyvena. Ką jie po savęs paliks?

Kodėl Vyriausybės mokesčių reforma kerta smulkiesiems ir vidutiniams verslininkams, tiems, kurie individualia veikla užsiima? Todėl, kad Lietuvoje tebeliko sluoksnis, kuris kartais vis dar drįsta pareikšti savo nuomonę! Todėl jį reikia užtildyti. Dar pensininkai gali nevaldyti liežuvio, pensijų už tai dar neatima, o kiti - jau viskas! Jau supančioti!

- Vienu metu vadovavote Lietuvos radijui, vėliau - LRT. Turbūt turite savo nuomonę ir apie dabartinę LRT generalinę direktorę Moniką Garbačiauskaitę-Budrienę?

Sunku turėti kokią nors nuomonę apie žmogų, kurį matei tik TV ekranuose... bet neturiu apie ponią Moniką geros nuomonės. Jos elgesys su doc.dr. Jolanta Mažyle, čia iš viso keistas elgesys. Kiekvienas diktatoriumi tampa, kai žmogui sutrinka kažkas. Tai, matyt, ir poniai Monikai kažkas sutriko, nes drįsta kištis, nurodinėti, reikalauti iš žmogaus, su kuriuo nei išsilavinimu, nei patirtimi negalėtų lygintis.

Man nepatinka tai, kas vyksta LRT, bet vieną kitą kultūrinę laidą aš pasižiūriu ir, kaip žemaičiai sako, esu kontėna (patenkinta). Bet visuomeninės, publicistinės laidos, tie tyrimai ir komentarai, tai, kaip pateikiamos žinios, kokia pasirenkama informacija, kaip parenkami pašnekovai - visa šita yra žemiau plintuso.

- Prasidėjus karui Ukrainoje kilo vajus niekinti visus rusus, vadinti juos fašistais, nacionalistais, šovinistais. Po Antrojo pasaulinio karo visi nekentė vokiečių, visus lietuvius ėmė pravardžiuoti žydšaudžiais, o dabar dėl Putino ėmėme niekinti visus rusus. Ar tai nėra suabsoliutinimas?

- Pirma, tai yra laikina. Kita dalykas - kai rusus taip vadina iš tikrųjų nuo jų nukentėjusi tauta. Kaip dabar ukrainiečiai. Ką jie gali gero apie rusus pasakyti? Arba tautos, kurios ištvėrė vokiečių baisumus? Bet kai šitaip kalba iš šalies žiūrintys žmonės, tai rodo jų išminties stoką. Niekas nesako, kad turi kalbėti apie meilę rusams, bet jei negali apie visą tautą nieko gero pasakyti, tai geriau patylėk. Nereikia mėtyti akmenų, nes paskui teks pačiam juos surinkti.

- Bet niekinti dabar taip madinga! Niekinti, drabstytis „š". Net Lietuvos premjerė neištvėrė bendraudama su Seimo nare Agne Širinskiene!

Šita bendravimo maniera diegiama nuo pat Nepriklausomybės pradžios. Aš neprisimenu, kelintais metais, 2000-ieji dar nebuvo, aš bendradarbiavau dienraštyje „Lietuvos žinos" ir kai išgirdau pirmuosius viešus „š" per TV ir radiją, mane tai taip sukrėtė, aš parašiau piktą straipsnį. O redaktorius paprašė -„ jeigu tu rašai prieš tokių „š" vartojimą, ar negalima būtų be to žodžio straipsnyje apsieiti?"

Prisiminkime „Dviračio žinias. Kas pirmas, o gal ne pirmas, bet plačiausiai auditorijai davė pradžią tam „š", tai smarvei? O ką? Jei žmonės neturi vidinės kultūros, kaip, matyt, yra su ponia Šimonyte, ir mato, girdi, kad visokie „š" leidžiami radijui, televizijai, girdisi spektakliuose, pjesėse, tai ką žmogui galvoti, jei jis neturi vidinės „tvoros", atsparumo tokiai leksikai?

Žmogus mano: jei visi taip kalba, vadinasi, dabar yra toks bendravimo stilius. LRT gi išaukštino Olega Šurajevą, o I.Šimonytė gal galvoja - aha, jei LRT jį skelbia valstybės kūrėju, tai, matyt, reikia visiems kalbėti kaip jis. Tas Šurajevas yra panašių į Moniką augintinis.

- Ieškodama jūsų telefono, paskambinau į biblioteką Darbėnuose. O paaiškėjo, kad jūs tuo metu lankėtės bibliotekoje. Iš kur tiek energijos - ir rašyti, ir diskutuoti, ir kasdien sekti visuomenės aktualijas bei į jas reaguoti?

- Kaip kažkada moterys Vokietijoje gyveno pagal tris K raides - „Kinder, KŽche, Kirche" (vaikai, virtuvė, bažnyčia), taip mano yra trys B - bažnyčia, bendruomenė, biblioteka. Taip aš ir suku ratą, nuo vienos „b" prie kitos. Daug laiko skiriu ir bažnyčiai, ir maldai, ir bendravimui su žmonėmis, na, ir, aišku, knygoms. Skaitau, rašau - toks pagrindinis laisvalaikio užsiėmimas. Dabar visas mano gyvenimas yra laisvalaikis.

Žinote, gyvenu gerai. Niekada nesigailėjau grįžusi į Lietuvą. Žinojau, kad grįžtu ne tik į Tėvynę, bet, pasakyčiau, į savo gimtinę. Vis tiek apsukus tokį ratą aplink pasaulį sugrįžti į tas vietas, kur tu gimei, kur maža vaikščiojai. Čia, gimtinėje, yra nepaprastas jausmas, jis užpildo visas tuštumas.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
481
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar vengsite būti Vilniuje per NATO suvažiavimą?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Nuo liepos 1d. parduotuvėse nebeliks nemokamų plonų plastikinių maišelių. Ar turėsite nepatogumų?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+5 +14 C

+8 +17 C

 

+10 +21 C

+17 +21 C

+19 +25 C

 

+21 +26 C

0-3 m/s

0-4 m/s

 

0-4 m/s