respublika.lt

Mr.Landsbergis. Pertvarkyti blogio imperiją (I)

+ Zigmo Vaišvilos komentarai

(412)
Publikuota: 2023 vasario 27 14:10:00, Valdas VASILIAUSKAS
×
nuotr. 6 nuotr.
Dalia Grybauskaitė ir Vytautas Landsbergis. Eltos nuotr.

Pamažėle išblėso ir užsimiršo pernai paskutinę Seimo pavasario sesijos dieną paskubomis prastumto įstatymo dėl Vytauto Landsbergio valstybės vadovo statuso įaudrintos aistros. Subliuško ir opozicijos ryžtas kreiptis dėl šio įstatymo į Konstitucinį Teismą (KT). Gal blaiviau pasvėrė savo jėgas, o gal atlyžo, nušvitus išminčiai: kokia valstybė - toks ir jos vadovas?

 

Kokią valstybę sukūrė jos tris dešimtmečius buvęs vadovas de facto (faktiškai), o nūnai - pagaliau ir de jure (teisiškai)?

Tos valstybės išaugintos naujosios nomenklatūros paradą išvydome praėjusių metų pradžioje per ukrainiečių režisieriaus Sergejaus Loznicos filmo „Mr.Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją" premjerą Vilniuje. Iškilminga filmo peržiūra buvo gerai apgalvota įžanga į jubiliejinius V. Landsbergio metus, kurių kulminacija - karūnavimas valstybės vadovu Seime ir rudeniop - jo 90-mečio iškilmės.

Seimas oficialiai 2022 m. buvo paskelbęs Lietuvos Konstitucijos, Romo Kalantos, monsinjoro Kazimiero Vasiliausko, „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos", Pranciškaus Skorinos ir kt. (iš viso net 14 nominacijų) metais. Tačiau iš tikrųjų 2022-tieji, nors ir oficialiai nepaskelbti, buvo Vytauto Landsbergio metai.

Todėl į filmo premjerą nusilenkti valstybės metų žmogui suplūdo visi Lietuvos elitai - politikos, verslo, kultūros, ypač gausiai - žiniasklaidos viešpačiai, TV laidų vedėjai ir nuolatiniai komentatoriai, net žvairi, anot klasiko, nuo amžino melavimo. Ir nė užkietėjusiems liberalams neužkliuvo, kad jau vien nekukliu pavadinimu S.Loznicos juosta yra anachronizmas - šių dienų Vakarų liberalioje kultūroje didieji herojiniai pasakojimai ir apskritai heroizmas virtęs atgyvena, nekalbant apie politinių veikėjų liaupsinimą, užsilikusį nebent Rytų despotijose.

ZIGMAS VAIŠVILA: Lietuviški liberalai, dėl kelių postų ir jų idėjų piaro bei prastūminėjimo Seime, yra prisišlieję prie „Tėvynės sąjungos". Kito pasirinkimo jie neturi, nes greitai gali būti pakeisti.

Kaip čia atsitiko, kad V.Landsbergis pasidarė liberalaus Lietuvos elito herojus, nors dar prieš gerą dešimtmetį ne vienas tos grietinėlės atstovas buvo šventai įsitikinęs, kad profesoriaus fanatiškiems garbintojams trūksta vieno kito šulo, šaipėsi iš „megztųjų berečių" - taip buvo pravardžiuojami V.Landsbergio šalininkai, dori paprasti Lietuvos žmonės, kurie sudarė tikrų Lietuvos patriotų, šviesaus atminimo Jadvygos Bieliauskienės Sausio 13-osios brolijos ir Juozo Tumelio III Sąjūdžio branduolį.

Šiems žmonėms, dažnai buvusiems tremtiniams, žilagalviams, suvargusiems, V.Landsbergis prilygo ikonai, Rūpintojėliui. Tačiau kas tie varguoliai buvo V.Landsbergiui? Tik priemonė? Ir Kovo 11-ąją, ir Sausio 13-ąją profesorius buvo su jais, su Tauta, bet ar išliko? Nelyg tas princas, apsitaisęs elgetos skarmalais ir trumpam įsimaišęs į sermėgių minią? Kad V.Landsbergis sugrįžo pas saviškius didžiūnus - į „aukštuomenę", parodė ir praėjusių metų Sausio 13-osios minėjimas prie Seimo.

Ant pakylos sutūpusi Lietuvos ponija su keliais Laisvės premijos laureatais, atsitvėrusi per saugų atstumą nuo Tautos tvora, už kurios susigrūdusi pikta dėl skiepų ir pandemijos valdymo „prastuomenė". Kaip ji drįso būti nepatenkinta valdžia? Švilpti, kelti triukšmą? Taip nusikalstamai daryti gali ne Lietuvos žmonės - tik „jedinstvo" ir fašistai, anot įtūžusio profesoriaus, virtusio Mr.Landsbergiu (t.y. ponu).

Net nuoširdus jo bičiulis disidentas kunigas Robertas Grigas neištvėrė ir priminė, kad šie iškoneveikti žmonės Mr.Landsbergį apgynė Sausio 13-osios naktį.

Panašiai iš nekantros išėjęs jau Maskvos misteris, buvęs Rusijos premjeras ir prezidentas, o iš tiesų V.Putino pažas, šalies Saugumo tarybos sekretoriaus pavaduotojas D.Medvedevas atvėrė savo tikrą požiūrį į Baltijos valstybes. Įdūkęs dėl Estijos premjerės pareiškimo, jog turistinės vizos į Europos Sąjungą rusams yra ne žmogaus teisė, o privilegija, kurią būtina atšaukti, Kremliaus ponas tėškė:"Tai, kad esate laisvi, nėra jūsų nuopelnas, o mūsų nebaigtas darbas".

Nieko keisto, kad šis išpuolis Lietuvoje tarytum prasprūdo pro ausis. Mat D.Medvedevas, neabejotinai susipažinęs su slapčiausiais sovietų archyvais ir planais, šiurkščia replika priminė nepatogią tiesą: pavergtos Baltijos tautos išsivadavimo tikėjosi iš Vakarų, o nepriklausomybės atkūrimo pirmojo postūmio sulaukė iš Rytų (su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, pirmiausia - postsovietine kupra). Dargi atvirkščiai: po Kovo 11-osios Vakarai bandė tramdyti nutrūktgalvius nesukalbamus lietuvius, kad jie nepakenktų M.Gorbačiovui ir nesužlugdytų jo pradėtos „perestroikos".

Net po tiek metų apie „perestroiką" toli gražu ne viską žinome, nors išleisti M.Gorbačiovo, A.Jakovlevo ir kitų politbiuro narių, KGB aukščiausių vadovų memuarai, ne viena mokslinė studija. Dar mažiau žinome apie „perestroikos" architekto J.Andropovo veiklą (nes „mūsų darbas nebaigtas"). Net persikėlęs iš KGB pirmininko į TSKP generalinio sekretoriaus, t.y. imperijos diktatoriaus, kabinetą, jis neatsisakė įpročio slaptus susitikimus rengti konspiraciniuose butuose.

Veikiausiai ten ir buvo pradėta planuoti, kaip iš stagnacijos apimtos, beviltiškai nuo gyvenimo atsilikusios komunistų partijos, jos nukaršusios ir korumpuotos nomenklatūros perimti valdžią, kuri bankrutuojančią šalį iš socializmo ištemptų į „kinų modelio" kapitalizmą bei laisvas Vakarų rinkas.

Tai buvo pajėgi padaryti tik jaunoji nomenklatūros, o ypač čekistų karta, kuri, pažinusi vakarietišką gyvenimo būdą, pati troško gyventi kaip Vakaruose, tačiau sau ir savo palikuonims išsaugotų viešpataujančią privilegijuotą padėtį.

J.Andropovo nurodymu į vykdomosios ir partinės valdžios struktūras, įtakingiausias visuomenines, mokslo, kūrybines ir sporto organizacijas masiškai buvo pasiųsti KGB veikiančio rezervo karininkai (nepainiokite su saugumo agentais ir žemesnio rango „rezervistais", kurie būtų aktyvuoti tik krizių metu). J.Andropovo rūpesčiu iš Stavropolio į Maskvą buvo perkeltas jo žemietis ir protežė M.Gorbačiovas, kuriam ir buvo lemta paleisti jo patrono paruoštą „perestroikos" mechanizmą.

Tik tokia revoliucija iš viršaus - be kraujo praliejimo - galėjo prasidėti totalitarinėje valstybėje, kurioje, išskyrus pavienius disidentus, nebuvo įmanoma net menkiausia organizuota opozicija, nes kiekvieną visuomenės ląstelę kontroliavo slaptoji politinė policija. Tai anaiptol nereiškia, kad viskas vyko sklandžiai, be rizikos.

* Z.VAIŠVILA: Sveikas paaiškinimas interneto platybių „visažiniams", kurie lengvabūdiškai švaistosi skambiomis frazėmis, kovo-11-osios ir sausio 13-osios įvykius vadina vakarietiškomis „spalvotosiomis revoliucijomis".

Tuo metu Lietuvoje marksizmo- leninizmo nebuvo kam ginti („platformininkai" net Sausio 13-osios karinės agresijos metu kėlė veikiau juoką, nei grėsmę).

Z.VAIŠVILA: Reikėtų giliau pažiūrėti į „platformininkų" vaidmenį Sausio 13-osios karinės agresijos metu. Tai patvirtina ir bylos medžiaga. Prisiminkime M.Gorbačiovo ultimatumus nepriklausomybę atkūrusiai Lietuvai - TSRS ne naikino kovo 11 d. priimtus teisės aktus dėl Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, bet reikalavo, kad mes patys juos panaikintume. Ekonomiškai ir karine jėga spaudė tai padaryti.

Galų gale prispaudė mus priimti Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Moratoriumą dėl nepriklausomybės atkūrimo dokumentų, kuris mūsų valia buvo sąlyginis - įsigaliotų, jei prasidėtų Lietuvos ir TSRS derybos. Panaikintas 1990 m. gruodį, kada jau buvo akivaizdu, kad derybos neprasidės. Todėl teisiškai kolaborantų vaidmuo buvo būtinas, 1991 m. sausį bandant nuversti teisėtą Lietuvos valdžią. 1991 m. sausio 12 d. į karinį Šiaurės miestelį nuvyko tuometis KGB vadas R.Marcinkus, davęs labai svarbius parodymus Sausio 13-osios byloje.

Nuvyko, kad stabdytų bręstančius įvykius. Tačiau ten suvažiavę aukščiausio rango kariškiai rodė į M.Burokevičių - jis čia vadovauja, dėl stabdymo derėkis su juo. TSKP LKP CK pirmieji sekretoriai M.Burokevičius ir V.Švedas prieš šiuos įvykius buvo Maskvoje, kur su TSRS vadovybe derino įvykių scenarijų. Ir buvo numatytas būtinas vaidmuo kolaborantinei Lietuvos TSR Ministrų Tarybai. Deja, reikšmingas aplinkybes patvirtinančios Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos valstybinių komisijų medžiagos be pėdsakų dingusios iš Seimo rūmų.

Lietuvos Sąjūdis Persitvarkymui remti (toks buvo pirmasis pavadinimas) susidarė kaip partinių ir nepartinių blokas (iš 35 Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių net 19 buvo komunistai), kurį iškart parėmė Rašytojų, Dailininkų, Kompozitorių, Teatro, Kinematografinikų sąjungos, Vilniaus universiteto partinė organizacija, Mokslų akademija ir jos institutai. O kadangi greta gražaus sąjūdietiško jaunimo stojo Tautos numylėtiniai Justinas Marcinkevičius, Regimantas Adomaitis ir kiti literatūros, meno, mokslo, spaudos korifėjai, Sąjūdis virto nenugalima jėga.

Z.VAIŠVILA: Tokio Lietuvos Sąjūdžio Persitvarkymui remti nebuvo. 1988 m. birželio 3 d. LTSR Mokslų Akademijos salėje buvo išrinkti 36 Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) iniciatyvinės grupės nariai, už kiekvieną jų balsavo susirinkusieji, buvo ir neišrinktų. Susirinkusieji siūlė ir visi balsavo už tuo metu žinomus asmenis - nuo V.Vasiliausko minimų Tautos grandų (mano siūlymu buvo išrinktas poetas Justinas Marcinkevičius) iki tuo metu dėl visuomeninės veiklos žinomo jaunimo. LPS ir jos iniciatyvinė grupė nebuvo renkama kaip partinių ir nepartinių blokas („bloko" sąvoka, matyt, panaudota išplaukusi iš pasąmonės, mintį siejant su tarybinių valdžios rinkimų realybe).

Antrajame LPS iniciatyvinės grupės posėdyje Meilė Lukšienė paprašė atleisti nuo šios pareigos jos dukrą Ingę Lukšaitę - kad nerizikuotų du vienos šeimos nariai. Mes neprieštaravome. Taip LPS iniciatyvinėje grupėje liko istorinis 35 jos narių skaičius.

Vienas iš stagnacijos Lietuvoje stulpų - LKP CK pirmasis sekretorius Ringaudas Songaila, neturėdamas visuomenės palaikymo ir nutuokdamas, iš kur vėjas pučia (iš Maskvos), po trijų mėnesių pasidavė be kovos. Ir jau 1988 m. spalio mėn. Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime sveikinimo kalbą rėžė ovacijomis sutiktas persitvarkiusių Lietuvos komunistų ką tik iškeptas naujasis pirmasis sekretorius Algirdas Mykolas Brazauskas, perdavęs suvažiavimui paties M.Gorbačiovo linkėjimus.

Z.VAIŠVILA: Stiprokai supaprastintas vaizdas, dėl kurio skaitytojas gali pamanyti, kad viskas vyko labai paprastai ir sklandžiai. Būtina prisiminti, kad TSRS ir Lietuvos TSR Konstitucijose buvo įtvirtinta vienpartinė komunistų partijos sistema, kuri faktiškai vadovavo, o formali aukščiausia Tarybų valdžia. Todėl LPS iniciatyvinei grupei, norėjosi to ar nesinorėjo, bet teko susidurti su aukščiausia Tarybų Lietuvos valdžia, diskutuoti su ja, spausti, kad Aukščiausioji Taryba priimtų vienokius ar kitokius įstatymus, Lietuvos TSR Konstitucijos pakeitimus.

Šiems procesams trukdė LKP vadovybė. Visų pirma, pačiai LKP CK vadovybei pasufleravus, Sąjūdis prisidėjo prie Maskvos vietininko ir prižiūrėtojo - LKP CK antrojo sekretoriaus N.Mitkino privertimo atsistatydinti, į kurio pareigas buvo išrinktas Lietuvos sentikių atstovas V.Beriozovas.

Netrukus atsistatydinti buvo priverstas ir bevalis, savo nuomonės neturėjęs LKP CK pirmasis sekretorius R.Songaila. LPS iniciatyvinės grupės jaunimui, pvz., Vitui Tomkui ir man teko dalyvauti, net kalbas sakyti (nebūnant komunistais) LTSR Mokslų Akademijos susirinkime, kuriame pareikalauta R.Songailos atsistatydinimo! Iš vienos pusės, tai spartino viešumo, demokratėjimo procesus Lietuvoje, tačiau, iš kitos pusės, tai didino ir LPS konkurenciją su LKP būsimuose rinkimuose, kuriuose dalyvauti LPS apsisprendė 1988 m. spalio 22-23 dienomis vykusiame Steigiamajame suvažiavime.

Nors tarp Sąjūdžio ir vis dar valdančiosios Lietuvos komunistų partijos nestigo įtampų, įdomiausios intrigos ar konfliktai, nulėmę ateities politinius procesus, vyko pačiame Sąjūdžio viduje...

Tęsinį skaitykite antradienį.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
238
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Skaityti komentarus (412)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ką darytumėte, jei Lietuvą pultų agresoriai?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar mokate rusų kalbą?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+14 +24 C

+16 +23 C

+14 +23 C

+26 +30 C

+19 +29 C

+24 +26 C

0-5 m/s

0-7 m/s

0-4 m/s