Išvaryti iš šalies už pilietiškumą

Jolita Maslauskaitė-Targonskienė jau dešimtmetį vadovauja kelionių agentūrai „Best servis", taip pat dar neseniai buvo Lietuvos kelionių verslo asociacijos prezidentė. Tačiau viskas pasikeitė po vieno A.Tapino įrašo socialiniame tinkle. Jo dėmesį patraukė Jolitos laiškas, siųstas savo klientams su kvietimu atvykti į šių metų sausio pabaigoje „Litexpo" parodų rūmuose vykusią parodą „Adventur". Jame moteris ne tik pakvietė apsilankyti kelionių parodoje ir susiplanuoti atostogas, bet ir palaikyti tuo metu vykusią iniciatyvą dėl referendumo kartelės mažinimo.

„Lietuvoje vyksta REFERENDUMAS 100 000 (referendumo iniciatyva - aut. past.), informacija apie kurį nuo žmonių yra meistriškai slepiama, nesuteikiama reikalinga informacija per masines informavimo priemones.

Mūsų stende turėsite galimybę pasirašyti bei išsiimti parašų rinkimo lapus (jei manote, kad galite daugiau), kad mūsų šalies žmonės nebūtų beteisiai ir kentėtų 4 metus. Tam su savimi reikia turėti pasą ar ID kortelę. Laiko turime tik iki balandžio 20 d., privalome surinkti 300 tūkst. parašų", - rašė Jolita savo laiške, kuris tapo puolimo objektu. Jolita buvo priversta palikti Lietuvą ir su šeima išvykti gyventi į Ispaniją.

- Kas vyko po to, kai jūsų siųstas laiškas buvo paviešintas ir iš kvietimo palaikyti referendumo iniciatyvą buvo pasišaipyta? - „Vakaro žinios" paklausė J.Maslauskaitės-Targonskienės.

- Su mumis iš karto susisiekė didieji Lietuvos kelionių organizatoriai, kurie pareikalavo išimti visą jų reklaminę medžiagą, netgi rašiklių su jų logotipais stende negalėjome turėti. Prasidėjo persekiojimas dėl pažiūrų. Juk referendumas reikalingas Lietuvai, Lietuvos tautai, o ne man asmeniškai. Nebuvau iniciatyvinės grupės narė. Kažkada buvau Lietuvos liaudies partijos narė, bet galiausiai išstojau iš partijos, nes supratau, kad kokia sąžininga būčiau ir geranoriška, aš negaliu nieko padaryti dėl Lietuvos gerovės.

- Kodėl taip manote?

- Tai pajutau. Klesti korupcija, vidiniai susitarimai. Dar prieš man prisidedant prie referendumo, mane kai kurie žmonės įspėjo, kad geriau ramiai dirbčiau, kitaip rizikuoju savo verslu. Taip ir buvo. Mano įmonės reitingai buvo tiesiog „numušti" nuo 8 iki 3,9, „Facebook" puslapio įvertinimas nukrito iki 2,7. Tai buvo tikras susidorojimas, kaip organizuotas puolimas ir verslo žlugdymas pagal komandą „Pulti". Nežinau, kiek iš mane puolusių anketų buvo tikros, nes esu įsitikinusi, kad tai tikrai nebuvo mano klientai. Ir tai nebuvo viskas. Po mano langais pradėjo važinėti policija, skambinti man, kad nori pasikalbėti „prie keturių akių" ir mane dėl kažko įspėti. Mano vaiką pradėjo gąsdinti tokia situacija, jai tik devyneri. Nenorėjau, kad pradėtų kas mane spausti, pasinaudojant skaudžiausia vieta.

Buvo ir daugiau dalykų, kurių nenoriu afišuoti, bet aš pradėjau jausti realią grėsmę. Per kelias valandas susikrovėme daiktus ir pasitraukėme į Ispaniją. Iki šiol skauda širdį, kad taip nutiko.

- Kaip tai atsiliepė verslui?

- Tai, ką dešimt metų kūriau, aptrupėjo gerai. O tai, kad verslas organizuojamas iš Ispanijos, kai kuriuos klientus gąsdina, verčia manyti, kad gal už to stovi kokie nepatikimi žmonės. Kiekvienam nepasakosi, kodėl priėmei tokį sprendimą.

- Kas yra su mūsų visuomene, kad dėl nuomonės ar įsitikinimų galima sulaukti persekiojimo?

- Nežinau, kas mums nutiko. Tikiu, Lietuva yra nuostabi šalis, kuri galėtų tapti mažąja Šveicarija. Čia žmonės turi visas galimybes tapti laimingi ir būti laisvi, bet ne dabar, kuomet vyksta žmonių skurdinimo politika. Bandoma užgniaužti kiekvieną, kuris turi savo nuomonę, yra išlaikęs blaivų protą. Manau, jūs patys puikiai tai jaučiate, nes šiandien likote vienintelė žiniasklaida, kuri dar bando rašyti tiesą. Tikiu, dėl to taip pat tenka patirti milžinišką spaudimą.

- Kokie jūsų planai Ispanijoje ir dėl grįžimo į Lietuvą?

- Jau pavyko įsikurti, įsigyti būstą. Tačiau Lietuvoje palikome savo užgyventą namą, draugus, giminaičius. Nepražūsime ir nepalūšime, tiesiog gaila, kad taip nutiko. Nesame vieniši ir čia, bet visgi tai yra svetima šalis.

Deja, pažįstu ne vieną žmogų, kurie šiais metais pasielgė lygiai taip pat, kaip ir mes - paliko Lietuvą. Dažniausiai tai yra aktyvūs, pilietiški žmonės, anksčiau dalyvaudavę mitinguose. Gal todėl atvirai šiandien viešumoje ir socialinėje erdvėje diskutuoja būtent tie, kurie jau Lietuvoje negyvena. Nes jie žino, kad pas juos neatvažiuos policija ir nepaprašys pasikalbėti „prie keturių akių".

- Jeigu atsuktume laiką atgal, kitaip darytumėte dėl to laiško, gailitės dėl tokio poelgio?

- Taip, daryčiau kitaip. Nebesikiščiau niekur. Žinau, jog yra daugybė verslininkų, kurie bando išgyventi ir stengiasi niekur nesikišti. Man jie ne kartą sakė, kad geriausia Lietuvoje yra tylėti. Gal taip yra ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse.

Matome, kas vyksta. Daug ką pasako vien tai, kad teismui pavyko į psichiatrijos įstaigą uždaryti mokytoją Astrą Astrauskaitę. Pavyzdžiui, mano giminėje yra žmonių su psichiniais sutrikimais, todėl norint, manau, nebūtų sunku sukurpti bylą, kad ir aš esu psichiškai nesveika ar nestabili. Supratau, jeigu duota komanda, galima sudoroti bet kurį žmogų, galima iškelti į garbinamuosius bet kokį komiką ir padaryti jį patarėju. Absurdų realybė.

Šiandien galvoju, kad Lietuvoje neliko nei pozicijos, nei opozicijos. Niekas nedrįsta kalbėti, kaip Lietuvoje imame pirkti „bayraktarus", o negalime padėti sunkiai sergantiems vaikams savo šalyje. Apie tai pradėjus kalbėti, žmonės išvadinami vatnikais. Mes gal neišaugome iš to, kai verslas aukoja kažkam, kad gautų tai patvirtinančius sertifikatus, kuriais galėtų pasipuikuoti.

Kaip suprantu, dabar nemadinga būti už taiką pasaulyje. Būtinai turi pasirinkti kažkurią kovojančią pusę. O kas, jeigu aš nenoriu kovoti, o tiesiog noriu gyventi taikiai ir laimingai...

- Šiandien už taiką pasisakantys taip pat gali būti apšaukti vatnikais...

- Aš taip pat esu sulaukusi tokių kaltinimų, daug gavau įvairiausių žinučių. Nežinau, kas sukūrė šį terminą. Esu universitetą baigęs žmogus, kuris visą laiką pats kabinasi į gyvenimą. Bet pasirodo, kad neturiu teisės kalbėti to, ką galvoju. Ne kartą susidūriau su tuo, kad bendraujant su žiniasklaida man pasakoma, kad tai, ką aš sakau, „nepraeis cenzūros". Tai net neslepiama.

Pavyzdžiui, Vasario 16-osios renginyje Raudondvaryje, kai buvo galima pasisakyti, bandžiau pasakyti žmonėms, kad Lietuvoje vyksta referendumo iniciatyva. Man iš rankų buvo paimtas mikrofonas ir kalba nutraukta. Neprašiau jam pritarti ar pasirašyti, o tik susimąstyti. Kartais galvojama, kad referendumas skirtas nuversti valdžią. Bet taip nėra. Referendumas reikalingas tam, kad žmonės turėtų bent kokią savo balso teisę.

- Piliečių referendumo iniciatyvai buvo trukdoma, o štai Seimas jau rengiasi antram referendumui dėl dvigubos pilietybės.

- Taip ir buvo. Nacionalinis transliuotojas neskyrė priklausančio eterio. Regis, kartą buvo skirtas eteris 30 min. rytiniu metu per Lietuvos radiją. Visaip buvo bandoma tą referendumą užgesinti ir galiausiai pavyko. Renkant parašus, nuolat reikėtų atlaikyti smerkiančius žvilgsnius. Mes niekam netrukdėme, už sprando netempėme praeivių.

Daugybė žmonių nesusimąsto, kad referendumą įgyvendinti piliečiams pagal dabartines sąlygas yra sunkiai įmanoma. Nes mūsų gyventojų skaičius yra tik statistikoje.

Toje statistikoje šiandien dar esame ir mes, nors mūsų Lietuvoje jau nėra. Deja, šiandien žinau, kad dviguba pilietybė jau gali būti aktuali ir man, esančiai Ispanijoje. Esu lietuvė iki „kaulų smegenų", mano dukra lanko lietuvių mokyklą. Bet nežinau, kada galėsiu grįžti ir nejausti tos neteisybės.