1 nuotr.Internete išplitęs vaizdo įrašas, kuriame rodoma, kaip vaiko teisių „gynėjai" iš mamos atima klykiantį vaiką, kone iki ašarų sujaudino Seimo narį Robertą Šarknicką. Mat jam teko patirti beveik tą patį, kai maždaug ketvirtoje klasėje jis buvo išplėštas iš mylimos mokytojos, atstojusios mamą, rankų. R.Šarknickas „Vakaro žinių" skaitytojams sutiko papasakoti apie sunkią savo vaikystę, praleistą valdiškuose namuose.
Trauma visam gyvenimui
„Mano vaikystė, deja, prabėgo vaikų globos namuose, kurie tais laikais buvo vadinami internatais. Faktiškai iki 17 metų gyvenau vaikų namuose. Maždaug metukų valstybės, tuometinės Sovietų Sąjungos, buvau paimtas iš mamos. Švietimo sistemos nurodymu. Iki šiol nežinau, kodėl, nes šito klausimo nebeuždavinėju savo biologinei mamai. Nes vis tiek ją gerbiu. Įvyko, tai įvyko. Esu jai dėkingas už gyvybę, lankau kiekvienais metais. Ne man ją smerkti. Gimiau Kaune, tada atsidūriau Šiaulių vaikų globos namuose, kuriuose praleidau 7 metus", - savo pasakojimą pradėjo R.Šarknickas.
Berniukui pasisekė bent tai, kad Šiauliuose buvo nemažai gerų auklėtojų, virėjų, valytojų.
„Juos labai stipriai pamilau, ypač vieną mokytoją, kuri tam tikra prasme man atstojo mamą.
Gražiausi laikai prabėgo Šiauliuose. Aišku, kamavo dviejų brolių, dviejų sesių, mamos, tėčio ilgesys. O tada gavau žinią, kad atsirado broliai ir seserys, kurie matosi su mama savaitgaliais, tačiau penkias dienas per savaitę gyvena Obelių vaikų globos namuose. Tada buvo priimtas sprendimas, kad aš iš Šiaulių turiu būti pervežtas į Obelius. Mane išlydėjo mano mylimoji mokytoja - palydėjo iki pat Obelių. Atsisveikinimas su ja Obeliuose man buvo labai sunkus. Prilipau kaip koala prie jos kūno, stengiausi nepasiduoti, kad nebūčiau atplėštas nuo jos.
Važiuojant lyg ir buvo viskas gerai. Tačiau kai Obeliuose supratau, kad nebematysiu savo mylimos mokytojos, kuri atstojo mamą, man tiesiog širdis plyšo. Rėkiau, kaukiau, draskiausi, mokytoja irgi kūkčiojo...
Pamačius vaizdo įrašą apie Palangoje atimamą vaiką atgijo šie prisiminimai. Sunkiai miegojau, nes šito berniuko išgyvenimai maišėsi su mano vaikystės vaizdais", - kalbėjo R.Šarknickas.
Spardė kiek jėgos leido
Politikas nežino, kodėl broliai ir seserys nuo jo buvo atskirti, tačiau sovietmečiu tai buvo dažnas reiškinys. Ir pripažįsta, kad laikas savo padarė, jautėsi susvetimėjimas, sunku buvo prie brolių prieiti, nors dabar su jais bendrauja kaip su bičiuliais.
Vertindamas iš dabartinės perspektyvos, politikas sako, kad geriau jau būtų likęs Šiauliuose, juo labiau, kad Obeliuose patyrė daug smurto. Tiesa, ir Šiauliuose ne viskas buvo rožėmis klota. Viena auklėtoja buvo labiau panaši į žvėrį, nes reikalaudavo mirtinos tylos. O jei kas sušurmuliuodavo, iškart gaudavo lazda per rankas. Ir dar vaikai būdavo sustatomi į eilę ir vienas po kito turėdavo... šukuoti auklėtojai plaukus.
Iš Obelių internato Robertui buvo tekę bėgti nuo smurto. Ypač žiaurus buvo fizinio lavinimo mokytojas, kuris berniuką sumušė vien dėl to, kad šis kamuoliu nepasidalino su kitu vaiku: užsirakino su Robertu inventoriaus kambaryje, patiesė vienu karate smūgiu ir gulintį tvatino kiek jėgos leido. Berniukas jau manė, kad bus užmuštas.
Pasijutęs visų nekenčiamas Robertas nusprendė pabėgti, kad niekam nebūtų našta. Norėjo pabėgti pas mamą, nors žinojo tik tiek, kad ji gyvena Kaune. Tačiau nubėgo netoli. Pavargęs užmigo šieno kupetoje, o nubudo nuo šuns lojimo. Šuo buvo močiutės, atėjusios pamelžti karvę. Močiutė parsivedė vaiką namo, pavaišino, tačiau vis tiek iškvietė miliciją, kad grąžintų jį į internatą. Vaikas prašė močiutės palikti jį pas save, žadėjo padėti prižiūrėti namus, tačiau moteris paaiškino nebeturinti sveikatos.
Tačiau patirtas smurtas grūdino, vaikas pradėjo sportuoti, mokytis kovos veiksmų, kad galėtų apsiginti.
Mamai rašė laiškus
Su tėvu R.Šarknickas susipažino būdamas 14-os - Kauno Laisvės alėjoje. Tiesa, tėvo gyvenimas po pažinties buvo neilgas.
Mamos jis nematė iki 12 metų. Tačiau jautė jai ilgesį, rašydavo laiškus iš internato. Bet, kadangi nežinojo tikslaus adreso, vietoj jo užrašydavo tiesiog „Mamai" ir mesdavo į pašto dėžutę. Aišku, laiškai adresato nepasiekdavo. Tik būdamas maždaug 12-os būsimasis politikas susitaikė su tuo, kad turi gyventi be tėvų.
„Originalios" bausmės
Sovietiniais laikais internatuose būdavo smurtaujama prieš vaikus ne tik ištikus pykčio priepuoliams. Būdavo taikomos ir įvairios fizinės bausmės, kurių ne kartą teko paragauti ir R.Šarknickui.
„Pavyzdžiui, tekdavo dažnai vaikščioti žąsele. Naktinis auklėtojas išgirsdavo kieno nors balsą - keldavo visus ir versdavo taip vaikščioti su pižamomis. Po šaltą koridorių, nes žiema. Miegas velniškai ima, todėl vienas kitas eidamas krenta. Tada ištraukiamas diržas ir juo pliekiama, kol neatsistoji ir toliau neini. Tačiau užsigrūdini, pripranti, su laiku supranti, kad reikia nepasiduoti ir kovoti už save", - dėstė R.Šarknickas.
Įsivaikindavo kaip darbo jėgą
Beje, buvo dvi šeimos, kurios berniuką norėjo įsivaikinti, tačiau ne iš meilės, o „darbo tikslais".
„Tarybiniais laikais vaikus imdavo iš internatų ne tik iš meilės, bet ir todėl, kad reikėdavo darbo jėgos kaimuose, kolūkiuose. Aš džiaugiausi, kad, nors ir buvau žeminamas globėjų prieš jų savus vaikus (aišku, skaudėdavo, bet sutelkdavau mintis į darbą ir jausdavausi gerai), bet išmokau šienauti, vairuoti traktorių, arklį kinkyti, arti, akėti ir t.t.. Pasiimdavo vasaroms, pažiūrėdavo, tinkamas ar ne.
Vaikui, kol nežinai, kad išnaudos, puikus jausmas būdavo, kad kažkas nori įsivaikinti, nes galvoji, kad pagaliau kažkam esi reikalingas. Visi norėjome, kad kažkas įsivaikintų, nes norėjosi turėti savus namus. Norėjosi grįžti į vaikų namus su lauktuvėmis. Tie, kurių niekas nepasiimdavo, su pavydu žiūrėdavo į tuos, kurie, kad ir iš svetimų namų, grįždavo su lauktuvėmis iš globėjų.
Atostogų metu viena šeima paklausė, ar norėčiau būti įvaikintas. Sakiau, kad taip. Tačiau... Globėjams buvo sakoma, kad aš - „benkartas", neaišku, kokiu žmogumi tapsiu ir panašiai. Aišku, tokie žodžiai smeigdavo širdį kaip peilis. Vakarais, kai prisimindavai, kas nutiko per dieną, apnikdavo labai liūdnos mintys", - prisiminė R.Šarknickas.
Dabar viskas kitaip
Politikas džiaugiasi, kad šiais laikais vaikų globos namuose - daug saugiau, net fizinių bausmių nebeliko.
„Kurgi šiais laikais fizinės bausmės bus. Vaikų teisės ir panašiai. Dabar vaikai turi labai geras sąlygas, yra gerbiami auklėtojų, socialinių darbuotojų, psichologų, o sovietiniais laikais nebūdavo nei antrų, nei trečių. Aišku, visko atsitinka, vaikai visokių „šposų" iškrečia. Tačiau tada ir reikalingi psichologai. O mes patys sau turėjome būti ir psichologais, ir socialiniais darbuotojais.
Vaikus globos namuose lankau iki šiol, nes man - ne vis vien. Man labai svarbu, kaip gyvena tėvų netekę vaikai", - pokalbį baigė R.Šarknickas, pridurdamas, kad turi dvi dukras, kurios irgi mato jo mamą bei ją gerbia.
