Vos spėjome atsigauti po pandemijos, jau užgriuvo infliacija bei recesija

JAV vidinė infliacija, tai yra pinigų perkamosios galios nuvertėjimas dėl kylančių kainų, dabar siekia 8,6 proc. Maždaug toks pats infliacijos rodiklis gegužę fiksuotas Slovėnijoje, Vokietijoje ir Ispanijoje. Tačiau JAV, anot ekonomistų, imasi labai griežtų priemonių vidinėje rinkoje sustabdyti energetikos, paslaugų ir maisto kainų didėjimą. O kas daroma Lietuvoje, kur infliacija, palyginus su JAV, yra daugiau nei dviguba. Gegužę, palyginus su pernykšte geguže, mėnesio infliacija išaugo 18,9 proc. ir toliau auga. Gali viršyti 20 proc., nes gamintojai ir prekybininkai toliau kelia prekių kainas. Tačiau kyla klausimas. Negi kažkoks glaistytas sūrelis ar kalakutienos faršas dėl pabrangusios logistikos gali per kelias savaites pabrangti vos ne trečdaliu. Juk ne po vieną sūrelį vežioja. Gal kaltas per didelis verslininkų godumas? Noras kuo daugiau užsidirbti po pandemijos apribojimų? Kas laukia vartotojų? Vilniaus universiteto profesorius, socialinių mokslų daktaras Romas Lazutka įvardijo pačius didžiausius pavojus šalies ekonomikai:

„Kas liūdniausia būtų, kad per ekonomikos recesiją nedarbas auga, ir valstybė pajamas mažesnes turi, o tie žmonės, kurie lieka dirbti, negali tikėtis pajamų augimo, turi riboti savo išlaidas. Per recesiją mažėja ir valstybės pajamos. Valstybė jaučia didesnį spaudimą riboti išlaidas. Tenka ir skolintis. Bet valstybei gali būti sunkiau skolintis, nes didėja bankų palūkanos. Seniai buvo galima recesiją numatyti, nes labai didelė infliacija prasidėjo nuo praėjusių metų antrojo pusmečio, o didelė infliacija iššaukia recesiją.

Žmonės išsigąsta, mato, kad kainos auga. Tada žmonės pradeda mažiau vartoti, mažiau perka ne pirmo būtinumo prekių. Ir šiaip prekės tampa mažiau patrauklios, žmonės atideda pirkimą geresniems laikams. Valgyti žmogus vis vien nori, nors maistas brangsta, bet gali atsisakyti kitokių paslaugų. Dėl to statybų bumas gali Lietuvoje lėtėti. Ir kitos paslaugos, prekės, kurios nėra pirmo būtinumo, rečiau perkamos. Bet pabrango ir pirmo būtinumo prekės - maistas, šildymas, elektra.

Be to, kai žmonės mažiau perka, verslui yra blogiau. Mažėja gamybos, paslaugų apimtys, verslas pradeda atleidinėti darbuotojus, o jie taip pat yra maisto, paslaugų pirkėjai, todėl tai irgi mažina gamybos apimtis. Bedarbiai - taip pat menki pirkėjai. Taip infliacija įsuka visą ekonomiką į žemėjančią spiralę."

O.S. Lietuvoje nedarbas siekia 8,8 proc. Užimtumo tarnybos duomenimis, šią savaitę darbo ieško apie 194 210 asmenų. Dėl recesijos šis bedarbių skaičius tik didės. Vadinasi, valstybės biudžetui per recesiją teks dar daugiau piliečių sušelpti?

R.L. Kainos auga ne tik sparčiai, bet ir labai netolygiai. Vienos žaliavos brangsta greičiau, kitos - lėčiau, todėl verslui yra sunkiau planuoti verslus. Verslininkai pristabdo savo verslus, plėtros planus atideda ramesniems laikams, o kai nėra tiek darbo, atleidžia dalį darbuotojų. Tai skatina didesnį nedarbą.

Paprastai valstybės per recesijas pačios daugiau investuoja, gali daugiau duoti verslui užsakymų ir taip verslai išvengia savo apimčių mažinimų bei darbuotojų atleidimų. Bet valstybės užsakymų konkursai įvyko gal prieš pusmetį, metus, o žaliavos, energetika greitai brangsta. Verslininkai, laimėję konkursus, jau negali atlikti darbų už konkursuose nustatytą kainą. Be to, valstybės finansinės galimybės irgi ribotos. Valstybė ir taip daug skolinosi per pandemiją. Valstybės biudžetas yra 5 proc. deficitinis. Bet vis vien galima paremti šalies ekonomiką per valstybės užsakymus remontuoti, rekonstruoti pastatus, taisyti kelius ir panašiai.

Taip, Lietuvos valstybės biudžetas su 5 proc. deficitu yra daug, nes Europos Sąjunga dėl euro tvarumo reikalavo, stojant į euro zoną, neviršyti valstybės biudžeto 3 proc. deficito. O gerais laikais reikalavo išvis subalansuoto biudžeto. Bet kai reikia gelbėti ekonomikas po pandemijos ir nuo didėjančios infliacijos, tenka biudžeto apribojimus atlaisvinti. Kita vertus, kai ekonomika pakrypsta į blogąją pusę, valstybė nesurenka daugiau mokesčių.

O.S. Gal valdžia gali padėti piliečiams ir nesiskolindama valstybės vardu? Juk skolas teks grąžinti mokesčių mokėtojams.

R.L. Geriausias vaistas, kai valstybė yra paslaugų pirkėja. Valstybė, kaip minėjau, gali padėti verslui pirkdama jo paslaugas. Taip pat gali padėti žmonėms per socialines išmokas, ir biudžeto sektoriaus darbuotojams keldama atlyginimus. Jei vidutinė pensija 500 eurų, o už ją galima nusipirkti vis mažiau prekių, pensininkas perka tik būtiniausias prekes. Šiek tiek padidinus pačių neturtingiausių pajamas, jie gal daugiau pirktų, todėl padidėtų ir prekių paklausa.

Pavyzdžiui, jei žmogus gauna vidutinę 1000 eurų algą į rankas, dėl augančių kainų jis eis į kirpyklą rečiau, norės išleisti mažiau, o kirpėja neteks kliento ir dalies savo pajamų. Todėl irgi mažiau pirks, vartos. Spyruoklė įsisuka ir leidžiasi žemyn. Nelabai ką galime dabar padaryti. Reikia susikaupti, susitaikyti, kad ekonomikos plėtimosi kurį laiką nebus. Gyvensime taip, kaip buvo per 2009 metų krizę. Didės kainos, mažinsime nebūtinas išlaidas. Vyks tie patys procesai, kuriuos esame patyrę. Teks išgyventi sunkumus, tai ne pirmas ir ne paskutinis kartas. Išgyvensime. Reikia žiūrėti tik tų „nabagėlių", kuriems iš tikrųjų sunkiausia. Jei žmogus biudžetiniame ar privačiame sektoriuje gauna 2000 eurų algą, o ji dėl infliacijos privačiame sektoriuje sumažinama iki 1500 eurų, pinigų būtiniausiems poreikiams dar užtenka.

Nors nemalonu, aišku, nors visi nori, kad algos augtų, bet metus, trečius, kol ekonomika atsigaus, galima ir pakentėti. Tokiems valstybė neturi skirti pagalbos, o tie, kurie gauna mažas socialines išmokas ar algas, tiems valstybė turi padėti gyventi, padidinti socialines išmokas. O truputį paskatindama neturtingų žmonių vartojimą, valstybė kartu parems ir verslą.

O.S. Dėl kainų didėjimo didėja ir žmonių nepasitenkinimas? Ar tai nevirs pasipiktinimo demonstracijomis?

R.L. Buvo mokytojų policininkų protestai. Pensininkų prie Vyriausybės susirinkdavo gal 50 su plakatais. Dar profsąjungiečiai susirinkdavo. Lietuva neturi pajėgumų ir ekonominio protesto tradicijų. Kiekvienas ieško išgyvenimo būdų savo asmeniniame „urvelyje". Lietuvoje visi sujudimai, paradai, maršai vyksta dėl vertybinių klausimų, bet ne dėl prekių kainų. O prekių kainų klausimas yra tema, dėl kurios niekas „nepyksta". Verslas praras pusę savo pelnų, bet tai nėra tragedija. O tie žmonės, kuriems ekonomiškai sunkiausia - jiems gėda, kad jie šelpiami. Jie gėdijasi dėl daugelio priežasčių, nes Lietuvoje kartojama, kad jei esi neturtingas, pats kaltas. Pats esi nevykėlis. Tai nuolat kartoja ir verslo organizacijos, ir influenceriai socialiniuose tinkluose.

LIETUVIŠKI PARADOKSAI

Profesorius R.Lazutka paaiškino mus užgriūsiančius ar jau užgriuvusius infliacijos ir recesijos nepatogumus iš ekonominės pusės. Tačiau žmonės turi ir savo asmeninių lūkesčių. Keliauti. Atnaujinti ar įsigyti būstą, naujus baldus, automobilį ir t.t. Dabar šie asmeniniai lūkesčiai vėl atidedami, nors žmogus nėra amžinas. Jis nori gražiai gyventi ne rytoj, bet dabar.

Natūralu, jog žmonės pyks ir kels klausimą - kam reikalinga valdžia, jei ji nieko negali padaryti, kad Lietuvos periodiškai netalžytų ekonominė ar finansinės krizės. Kad kainos Lietuvoje nuolat nedidėtų. Prisidengus visokiausiais pretekstais. Jei netikite, prisiminkite, kiek karbonadas viešojo maitinimo įstaigoje kainavo prieš dešimtmetį ir kiek dabar. Ypač per vasaros sezoną Palangoje. Tik per ekonomikos augimą Lietuvoje maistas brangsta dėl ekonomikos augimo. O per ekonomikos lėtėjimą tie patys produktai brangsta dėl ekonomikos lėtėjimo.

Anot ekonomistų, nuo praėjusių metų gruodžio Lietuvoje iš pagrindinių prekių ir paslaugų krepšelio neatpigo nė viena prekė. Tačiau lietuviai vartotojai vis vien paradoksaliai trykšta pasitikėjimu! Europos Komisijos duomenimis, šių metų gegužę labiausiai savo šviesia ekonomine ateitimi pasitikėjo lietuviai, o mažiausiai - graikai. Gal suveikia saulė. Graikai prie jos pripratę, o lietuviai praleidžia tamsoje ir šaltyje daugiau nei pusmetį.

Tai kada lietuviui labiau pasitikėti gera ateitimi, jei ne pavasarį, kai visa gamta žydi?