Kuo kvepia „Lietuvos geležinkelių“ ultimatumas savivaldybėms?

2016 m. premjeru tapęs Saulius Skvernelis susisiekimo ministru paskyrė Roką Masiulį, o „Lietuvos geležinkeliams" ėmė vadovauti Mantas Bartuška. Tada prasidėjo nuoseklus šios įmonės žlugdymas, apie kurį nuolat skaitytojus informuodavo mūsų savaitraštis. Dabar atėjo dar viena žinia: norėdamos išlaikyti traukinių maršrutus, savivaldybės turėtų įmonei susimokėti dėl keleivių vežimo patiriamus nuostolius.

Apie tai, kas vyksta „Lietuvos geležinkeliuose", prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo profesorius, habilituotas daktaras Gediminas MERKYS, ekonomistas, profesorius Povilas GYLYS, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Algimantas NORVILAS bei „Lietuvos geležinkeliuose" dirbęs specialistas Mečislavas BALCEVIČIUS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos" frakcijos Seime atstovai sureagavo į tai, kad daliai Lietuvos savivaldybių teikiami pasiūlymai pačioms susimokėti, jei nori, kad per jas einantys traukinių maršrutai išliktų. Jie teigia, kad tai beveik prilygsta Susisiekimo ministerijos ir „Lietuvos geležinkelių" vykdomam reketui. Viskas skambėtų kitaip, jei nežinotume, kad reformą, atskyrusią pelningą krovinių gabenimą nuo nuostolingo keleivių pervežimo, įvykdė premjeru būdamas pats S.Skvernelis. Iki tol LG įmonės viduje krovinių gabenimo pelnu dengė keleivių pervežimo nuostolį, o S.Skvernelio vyriausybė tą nuostolį pradėjo dengti iš Lietuvos biudžeto pinigų... Kaip reiktų vertinti tai, kas dabar vyksta?

P.GYLYS: Saulius Skvernelis yra nusipelnęs bent dviejų apkaltų, nors, bent kol kas, jis pretenduoja į politines žvaigždes. Pirma apkalta turėtų būti paskelbta dėl tyliai, nepastebimai įvykdytos dalinės „Ignitis" prichvatizacijos, kai į privačias rankas buvo perduota beveik trečdalis šios bendrovės turto. Kita apkalta, mano nuomone, turėtų būti pradėta dėl „Lietuvos geležinkelių" žlugdymo.

Kas gali paneigti, kad tai daryta turint strateginį tikslą juos privatizuoti. Šias dvi milžiniškas, Lietuvos mastais matuojant, aferas jis inicijavo dar būdamas premjeru. Ir jas, tas aferas, dengė visas „dvaras" su jo partijomis, žiniasklaida, teisėsauga ir t.t. Jei Lietuva būtų demokratinė šalis, kurioje būtų aktyviai ginamas viešas, nacionalinis interesas, tokių „šposų" pas mus nebūtų. Bet mūsų „elitas" supuvęs, o nepriklausoma politinė bei ekonominės mintis užgniaužta. Todėl tokie korupcijos prajovai praslysta beveik nepastebėti.

Taip, tai - korupcija ir konstitucinių normų laužymas. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje sakoma: „Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei". Pabrėžčiau žodį „bendrai". Ne privačiai, bet bendrajai gerovei. Kas iš „Vardan Lietuvos" laikosi šio konstitucinio postulato?

Kas iš „trijų mergelių ir vieno bernelio" koalicijos suvokia šią konstitucinę nuostatą ir jos laikosi? Kas iš socialdemokratų ar „darbiečių" pajėgūs iš konstitucinių ir moralinių aukštumų įvertinti grėsmę, kurią bendrajam gėriui, bendrosios gerovės lygiui kelia geležinkelio infrastruktūros sujaukimas?

Juk jeigu bloginamos susisiekimo, mobilumo sąlygos gyventojams, bendrojo gėrio yra mažiau, visuomenės gerovės lygis smunka...

G.MERKYS: Sprendimas numesti keleivinio geležinkelio kaštus savivaldybėms yra primityvaus buhalterinio mąstymo recidyvas. Tokia valdžios politika kertasi ir su gerovės valstybės samprata, ir su europinėmis vertybėmis bei europine politika.

Vakarų Europoje į viešąjį transportą jau gerus keliasdešimt metų nebežiūrima kaip į grynai ūkinį sektorių, kuris privalo atsipirkti ir nešti pelną. Tai - socialiai jautri paslauga, kuri preventuoja socialinę atskirtį, atveria galimybes daugeliui, ypač neįgaliesiems, senjorams ir pan. Pastaruoju metu prie viso to prisideda ir ekologijos reikalai. Funkcionalus, masiškai prieinamas viešasis transportas reiškia, kad mažėja automobilių spūstys, mažėja anglies dvideginio emisija. Tai labai rimta.

Tad viešasis transportas ES vis nuosekliau dotuojamas viešomis lėšomis, daug kur vyksta socialiniai eksperimentai dėl nemokamo viešojo transporto, ypač vietinio ir regioninio. Lietuvoje bandoma viešąjį transportą ir toliau traktuoti, nelyginant šunų kirpyklą ar tatuiruočių saloną...

Mažoka apylinkėje šuniukų, o ir šeimininkams pudeliukų kirpimas netinka, tad bankrutuok... Lietuvos valdžios struktūrose, panašu, arba klaikiai stokojama kompetencijos, arba pasireiškia kraštutinis cinizmas. Greičiausiai pasireiškia ir viena, ir kita.

Manyčiau, Lietuvos savivaldybių asociacija galėtų kreiptis į Europos Komisiją, į ES ekologinius radikalus, dėl mūsų centrinės valdžios durnumo ir anti-europinės deviacijos. Tik reiktų tinkamai akcentuoti „žaliąją" potekstę, senjorų, moterų ir nepilnamečių atskirtį. Durnumas sostinėje greitai užsibaigtų.

A.NORVILAS: „Lietuvos geležinkeliai" kol kas vis dar Lietuvos. Įdomu, kiek ilgai? Kai mitrusis premjeras S.Skvernelis atidavė Susisiekimo ministeriją ir konkrečiai „Lietuvos geležinkelius" religinės sektos „Opus Dei" žinion, prasidėjo stebuklų metas. „Stebuklingos" reformos išgujo profesionalų valdymą ir pasitelkė sektantiškas vadybos dvasias, kurios žaibiškai reformavo geležinkelius.

Vien „dvasiniais mokymais" paremti techniniai sprendimai, pvz., dujinis lokomotyvas arba greičio didinimas ruožuose be kelių rekonstravmo, ilgai stebino kaimyninių šalių geležinkelininkus. Toks „stebuklingas" valdymas nesibaigė ekonominiais ar techniniais „pasiekimais". Tačiau tai, kad neatsitiko techninės katastrofos, yra pats tikriausias stebuklas.

Lietuvos katalikų hierarchai, remiantys sektą, tikrai galėtų Rokui Masiuliui suteikti jei ne šventojo, tai bent palaimintojo statusą. Tai, kad minėtas personažas savo „stebuklingas" galias perkėlė į energetikos sritį ( tą jaučia visa Lietuva), lėmė, kad „Lietuvos geležinkeliai" vis dar tebėra valstybės globoje. Kol kas.

Bet keleiviai - visai neįdomus ir įnoringas „krovinys", todėl sugalvota išeitis perduoti keleivių vežimo riedmenis savivaldybėms - kiek nori tiek važiuoji, esi savarankiškas. Kaip būtų demokratiška! O į klausimą, kas čia vyksta, atsakymas labai paprastas - vyksta konservatorių valdymo stebuklai.

G.JAKAVONIS: Lietuvos savivaldos sistema labiausiai centralizuota visoje ES, jos biudžetas formuojamas centrinės valdžios aparate. O dabar išeitų, kad ta pati valdžia susigrąžina dalį lėšų, skirtų savivaldybių funkcijoms vykdyti. Kalbu apie pagrindinę valdžios funkciją - viešąsias paslaugas, o ne į pelno siekimą, kuo užsikrėtę Lietuvos politikai. Atrodo, kad valdžia nemato prasmės finansuoti ir išlaikyti geležinkelių maršrutus, kuriais gyventojai kiekvieną dieną važiuoja į darbą, ugdymo įstaigas. Matome, kad viešojo intereso nepaisoma ir vykdant sveikatos, švietimo reformas. Kodėl pas mus vyksta tokie dalykai?

G.MERKYS: Sugrįžkime iš Vakarų Europos į Lietuvą. Čia viskas komplikuota. Demografiškai nykstančio krašto savivaldybės akivaizdžiai stokoja biudžetinių išteklių, jos įprastinį vietinių autobusiukų susisiekimą vos išlaiko, o čia dar joms norima užkrauti geležinkelį. Tai - centrinės valdžios rūpestis.

Čia tas pats, kas mažiukei Rietavo ar Kalvarijų savivaldybei pasakytų: privalote nuo balandžio 1 d. dotuoti klasikinį baletą ir „opernhauzą" sostinėje, kitaip mužikais būsite... Mūsų savivaldybėms uždėti skolinimosi limitai. Joms trūksta lėšų ne tik viešajam transportui, bet ir kitoms reikmėms - socialiniam būstui, mokyklos ir darželio statybai. Kaip dabar aiškėja, jog lėšų trūksta ir senų pavojingų užtvankų remontui...

Jei savivaldybėms kabins dar ir geležinkelius, klaikiai nukentės kitos viešosios paslaugos. Centrinė valdžia savo kiaulystę išmeta vietos valdžios rinkimų išvakarėse. Sutrikusiems žmogeliams bus iš sostinės paaiškinta, kad čia jūsų vietiniai vadukai apsijuokė, nes visai nesirūpina.

Kaip sociologas, aš atlieku masines apklausas regionuose, nustatinėju gyventojų pasitenkinimo viešosiomis paslaugoms indeksą. Bemaž 20 metų tai darau. Apie viešųjų paslaugų - sveikatos, švietimo, vietinio susisiekimo ir kt.- gilėjančią kokybės krizę regionuose žinau tikrai nemažai. Mūsų regionų laukia kolapsas. Lietuvoje nemažai padorių miestelių, kur vietinis autobusiukas pravažiuoja vienakrypčiu žiediniu maršrutu kartą per savaitę.

Jei žmogelis nuvyko į rajono centrą ir norėtų parvažiuoti namo, jis tą pačią dieną grįžti nebegali. Kur jam laukti, prie upės po valtele? Netrukus per Lietuvą iš Talino į Berlyną 250 km/h greičiu bildės modernus traukinys, o už 20 km nuo naujo gelžkelio bus viduramžiai. Bus baisiau nei viduramžiais, nes tada bent jau buvo arkliai ir vežimas...

Lietuvoje didmiesčių savivaldybės vietinio susisiekimo srityje šantažuoja mažesnes žiedines savivaldybes, reketuoja jas, vos ne šlagbaumus stato, riboja žmonių mobilumo galimybes. Jaunas aukštakaktis susisiekimo ministras ne tik su Batkos kalio trąšų tranzitu nesusitvarko. Spėju, kad apie vietinio susisiekimo problemas regionuose jis net nežino arba jam nusispjauti.

P.GYLYS: Ar valstybė mato, kaip XXI amžiuje yra varžomas ekonominis, socialinis, kultūrinis ir kitoks mobilumas? Juk šiandien kiekvienas gyventojas yra dešimtimis saitų susijęs su kitom gyvenvietėm, regionų centrais, miestais. Jie turi atlikti daugybę veiksmų, kurių iš jų reikalauja ne tik valdžia, bet ir modernus gyvenimas. Protinga, efektyvi valstybė rūpinasi transporo infrastruktūra tam, kad žmonės lengvai galėtų pasiekti, polikliniką, paštą, banką, mokyklą ir t.t.

Tam valstybė ir egzistuoja, kad ji privalo rūpintis bendrais, viešaisiais reikalais. Taip ji, beje, padeda ir privačiam verslui. Tačiau gyvename liberalios ideologinės miglos sąlygomis. O liberalizmas mus, kartais subtiliai, o kartais ir akiplėšiškai, bando nuteikti, kad tai, kas privatu, yra elektyviau nei tai, kas bendra. Trisdešimt metų liberalios, mano nuomone, antimokslinės ideologijos diegimo, davė vaisių - ne tik eiliniai žmonės, bet ir edukuotas „elitas" jau nepajėgus kritiškai pažvelgti ir įvertinti liberalų evangelizmą.

Todėl jau beveik neliko jėgų, kurios priešintųsi visų gyvenimo sferų faktiniam privatizavimui ir sunaikinimui. Tai, ką jūs minit, vyksta ne tik energetikoje, geležinkeliuose, bet ir švietime, ir sveikatos apsaugoje bei kitose, pabrėžiu, veišojo sektoriaus šakose.

G.JAKAVONIS: Įdomu, kaip situacija „Lietuvos geležinkeliuose" atrodė ir dabar atrodo specialistui, dirbusiam šioje įmonėje?

Č.BALCEVIČIUS: Būtent „Lietuvos geležinkeliuose" išryškėjo, kaip naujos valdžios paskirtieji vadovai, prisidengdami skambiais „komandos būrimo" lozungais, traukė sau pavaldžius „savus" žemesnio lygio vadovus, o tie, piramidės principu, - „savus" ir taip toliau.

Faktiškai tiesiog per kelerius metus kvalifikuoti ir savo sričių profesionalūs specialistai buvo pakeisti neaiškios kvalifikacijos „savais" specialistais, kurių „kompetencijos" rezultatų ilgai laukti nereikėjo. Taip kartu su krovinių gabenimo apimčių praradimais tendencingai buvo žlugdomas ir keleivių pervežimas geležinkeliais bei geležinkelio riedmenų remonto gamybinė veikla.

Įmonėje prasidėjo tokie procesai: nuolat pertvarkant ir diegiant neaiškias tiekimo grandines bei vilkinant pirkimo procedūras, riedmenų parko remonto gamybinei veiklai negaunama reikalingų atsarginių dalių ir medžiagų. Seniausiai įsisavinti ir puoselėti specializuoti riedmenų bei jų įrangos remonto gamybiniai procesai, kurie iš esmės reikalingi vidiniams poreikiams, tendencingai buvo alinami ir žlugdomi.

Atleidžiant iš darbo patyrusius bei kvalifikuotus specialistus, prarastos neįkainojamos specializuotos technologinės kompetencijos. Sukurta specializuota gamybinė bazė ir technologiniai įrengimai buvo naudojami nenašiai, arba visai apleisti, o neperseniausiai įsigyti ir puikios techninės būklės įrengimai parduodami beveik už metalo laužo kainą. Tiesiog „Lietuvos geležinkeliuose" vyksta kažkoks grįžimas į 90-ųjų metų šalies pramonės gamyklų „privatizavimo" laikus.

Riedmenų ir jų įrangos remonto paslaugoms įsigyti vykdomi pirkimai bei pasirašomos įvairios subrangos sutartys su neaiškios kvalifikacijos vykdytojais ar jų tarpininkais. Taip didžiosios šių darbų, iš esmės skirtų vidaus reikmėms, dalies netenka „Lietuvos geležinkelių" darbuotojai.

Negaunant reikalingų atsarginių dalių, ne per seniausiai įsigyti moderniausi traukiniai tampa donorais. Jie yra išardomi atsarginėms dalims, kad būtų palaikoma dar važiuojančių traukinių darbinė būklė. Tačiau ir tie, dar kažkaip važiuojantys traukiniai, taip pat nėra tinkamai prižiūrimi, keleiviai vežami nepatikrinus saugumą užtikrinančias sistemas, nesuremontavus stabdžių ir pan.

Nesuremontuoti, tepalais besitaškantys palyginti neseniai įsigyti nauji traukiniai teršia aplinką. Net tais silpnai elektrifikuotais geležinkeliais vis dar važinėja pasenę dyzeliniai traukiniai. Tuo tarpu, pasinaudojant menkiausiomis galimybėmis, įvairiausiuose informacinėse priemonėse tokią padėtį ciniškai dar bandoma pridengti gražiais aplinkosauginiais lozungais apie „nesudegintus dyzelino baseinus" ir t.t.

Trūkstant traukinių, yra mažinama maršrutų, o, neatsižvelgiant į pagrindinius visuomeninės sveikatos saugos reikalavimus, keleiviai ir toliau bus vežami perpildytais traukiniais, kas ypač pavojinga pandemijų metu ar plintant įvairiems infekciniams susirgimams.

Padėtis tokia: dėl menko uždarbio ir labai neaiškios perspektyvos iš darbo išeina aukštos kvalifikacijos patyrę mašinistai. Prie to prisideda ir patys vadovai savo arogantiškais ir neatsakingais „niekas nieko nelaiko", „durys nėra užrakintos", „už vartų pilnai norinčių" ir pan. pareiškimais. Taip prarandami geležinkelio transporto aukščiausią eismo saugumą užtikrinantys patyrę, aukščiausios kvalifikacijos darbingo amžiaus specialistai.

G.JAKAVONIS: Man atrodo, kad tai, kas vyksta „Lietuvos geležinkeliuose", yra klasikinis idiotizmo pavyzdys, mūsų politikų besaikio gobšumo ir savanaudiškumo iliustracija. Pirmiausia sukeliamas tariamas skandalas, iš darbo atleidžiami kvalifikuoti, profesionalūs darbuotojai, savo srities specialistai, po to seka „gelbėtojų" invazija - į įmonių vadovus paskiriami žmonės, kurie valdo daug neišmanydami. Rezultatas - krovinių srautai mažėja trečdaliu, o šio „ekonominio stebuklo" organizatoriai visvien maudosi piniguose ir gauna valstybinius apdovanojimus. Ar tokia „praktika" kada nors baigsis?

P.GYLYS: Tenka kartotis, nes ne kartą teko rašyti ir kalbėti apie idiotų valdžią, t.y. idiokratiją. Ji atsiranda, kai visuomenę valdo bendrojo gėrio, viešųjų reikalų nesuvokiantys asmenys. Kurie, beje, mediciniškai gali būti ir sveiki, tačiau turi didelę socialinę, politinę negalią - nesugeba mąstyti ir veikti valstybiškai, suvokti nacionalinį bendrajį gėrį, viešuosius interesus ir jiems tarnauti. Jie nėra idiotai savo privačių intersų įgyvendinimo prasme, bet yra visiši dvasiniai klipatos viešojo intereso, valstybės gyvybiškumo požiūriu.

Idiotų, juos galima vadinti ir antivalstybininkais, veikimo schema gana paprasta, nors liberalioje ideologinėje migloje gyvenantiems ir neakivaizdi. Jų strateginis tikslas - iš valstybės perimti infrastruktūros tinklines šakas - elektros tinklus, šiluminius tinklus ir pan. O jos paprastai yra natūralios monopolijos. Kitaip sakant, jos gali diktuoti savo ekonomines ir net politines sąlygas ne tik gyventojams, bet ir valdžiai.

Pradžioje privatizuotojai ar prichvatizuotojai (beveik niekad tokios operacijos nevyksta švariai) pradeda koncentruotą šmeižto kompaniją, kurios tikslas diskredituoti valstybinę monopoliją, jos valdytojus sakant, kokia ta įmonė neefektyvi ir neteisinga. Jeigu visuomenėje nekyla pasipriešinimo banga, vykdoma arba staigi ar laipsniška privatizacijos procedūra, kurią Laisvosios rinkos institutas ir panašios tam įsteigtos institucijos vadina rinkos ekonomikos principų diegimu.

Monopolija nėra tikra rinka. Tiesiog valstybinę monopoliją keičia privati monopolija. Tiesa, „Lietuvos geležinkelių" atveju svajojama privatizuoti tik pelningąją - krovinių gabenimo - dalį, valstybei paliekant nepelningą - keleivių pervežimus. Tik po kurio laiko žmonės suvoks, kad buvo padaryta afera...

A.NORVILAS: Kai R.Masiulis dirbo „Klaipėdos naftoje", jis rusams išnuomavo savo įmonės patalpas, nors pastarieji veiklos nevystė. Į uostą neplaukė tanklaiviai, geležinkeliai nevežė naftos. „Klaipėdos nafta" vykdė finansinius planus, nuompinigiai kapsėjo, o valstybės valdomas uostas ir „Lietuvos geležinkeliai" neteko milijoninių pajamų. Už šią antivalstybinę veiklą R.Masiulis buvo paaukštintas iki ministro. Ar tai ne stebuklas?

Bet turiu vilties ir esu tikras, kad „Lietuvos geležinkeliai" išliks. Aišku, juos atstatyti iki buvusio techninio lygio kainuos labai daug. Bet tikrai ateis naujasis Biržiškis ir viskas atgims. Turiu vilties, kad „Opus dei" apsivalys nuo žulikų ir progreso sieks ne sicilietiško pavyzdžio priemonėmis. Tikiu, kad Lietuvos katalikų bažnyčia atsiribos nuo „stebukladarių" ir labiau saugos savo reputaciją. O labiausiai viltingai laukiu mūsų žmonių dvasinio prabudimo.

G.MERKYS: Lietuvos valdžia baisi cinikė. Kai reikia iškaulyti ES lėšų, ji pati europietiškiausia planetoje. Kai gyvenimas pareikalauja iš mūsų centrinės valdžios būti tikra europiete čia, Lietuvoje, iš karto prasideda socialdarvinizmo priepuoliai - nėra lėšų, viską sutvarkys rinka... Europoje moralė tokia: jei tu esi žmogus, gyveni regione ir esi silpnas, tam yra viešosoios paslaugos - tau padidintas jautrumas ir dėmesys, plius įgalinanti politika ir investicijos.

JAV, Japonija, Lotynų Amerika, Australija tų išlyginimo ir dotavimo žaidimų nežaidžia, nekalbant jau apie trečiojo pasaulio šalis. Jeigu mylimai Lietuvos centrinei valdžiai norisi socialdarvinizmo, - valio. Tik tada privalu padaryti du žingsnius. Pirma išstokite iš ES, antra iškirpkite Lietuvą iš Europos žemyno ir dėkite ją greta Hondūro ar Burkina Faso.