Seksualumo pamokėlės internete

Nurenk - aprenk

Nepilnamečius nuo neigiamos informacijos saugantys teisės aktai - labiau formalumas, mat interneto erdvėje mažamečiai gali žaisti ne itin vaikiškus žaidimus, propaguojančius seksualumą ar smurtą.

Štai vienoje lietuviškoje interneto svetainėje tarp žaidimų vaikams - vienas toks pavadinimu „Merginų viliotojas“. Žaidimo esmė paprasta - nuogutėlį raumeningą vaikiną aprengti taip, kad vėliau jis galėtų suvilioti provokuojamai apsirengusią blondinę. Ši herojų apdovanoja bučiniu.

Kitas žaidimas - „Aprenk Harį Poterį“. Lyg ir nieko blogo, tik maža smulkmena - herojų galima ne tik aprengti, bet ir nurengti - net apatinius.

Beje, kai kuriuose žaidimuose mergaitės jau nuo mažens mokomos apgaudinėti drauges. Vienas žaidimų - „Myliu draugės vaikiną“. Taisyklės tokios: „Bučiuokis su draugės vaikinu, kol draugė nemato“. Žaidimo herojams reikia pasibučiuoti, jei į miegamąjį atėjusi draugė ar jos mama bučinio nepastebi - skiriami taškai.

Kitoje svetainėje siūlomi žaidimai vaikams dar dviprasmiškesni, pavyzdžiui, „Bučinių rojus“, kurio esmė - paplūdimyje pabučiuoti kuo daugiau merginų su bikiniais.

Ko išmoksta vaikai, tėvų panosėje žaisdami tokius žaidimus?

Rojus pedofilams

Panaršius viename socialiniame tinkle, net suaugusiajam gali pasidaryti nepatogu: maždaug 10-12 metų mergaitė anketoje paskelbusi nuotrauką - provokuojamai prigulusi ant laikraščių, dėvi palaidinę be petnešėlių, papuošalai, makiažas ir seksualiai suspaustos lūpos.

Maždaug tokio pat amžiaus mergaitė pasirėmusi į sieną ir seksualiai išrietusi užpakaliuką.

12-14 metų paauglys su cigarete dantyse.

Internautų kalbos socialiniame tinkle taip pat nešventos - mergaitė (iš nuotraukos galima spręsti, kad maždaug 10-13 metų) ragina: „Seksi berniukai, rašykite“.

Viskas prasideda šeimoje

„Tėvai gana dažnai net neįsivaizduoja, ką jų vaikai veikia internete. Visų pirma todėl, kad tiesiog su jais mažai praleidžia laiko. Be to, nesu tikra, kiek artimai tėvai bendrauja su savo vaikais, kad aptartų, kuo šie domisi, ką žaidžia“, - sako vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė.

Formaliai nuo neigiamo informacijos poveikio vaikus saugo teisės aktai. Ar internete paskleista informacija tinkama nepilnamečiams, vertina Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba.

Pasak E.Žiobienės, kontroliuojami tik lietuviški serveriai, o tuo, kas vaikams siūloma užsienietiškuose, turi pasirūpinti kitos šalys.

Tiesa, jei erotinio pobūdžio žaidimas nelietuviškas, bet paskelbtas lietuviškoje svetainėje - vis vien laikoma pažeidimu.

Pasak teisės aktų, žaidimai turi būti klasifikuojami pagal amžių. Tačiau daugumoje mūsų aplankytų svetainių greta vaikiškų žaidimų siūlomi ir žaidimai suaugusiesiems. Norint žaisti erotinius žaidimus, kai kur reikia užsiregistruoti, kai kur tik patvirtinti, kad esi sulaukęs 18 metų. Kas trukdo vaikui suvesti klaidingą gimimo datą ar sumeluoti, patvirtinant, kad jis sulaukė pilnametystės?

„Žinoma, tam tikra prasme tokie filtrai atrodo juokingai, nes vaikas gali sumeluoti. Tačiau kitokio filtro mes nesugalvosime. Tėvai irgi gali blokuoti tam tikrus tinklalapius - tačiau tai mirtinas reikalas“, - kalbėjo E.Žiobienė.

Pasak kontrolierės, didžiausia atsakomybė už vaikus tenka tėvams: „Labai svarbu, kad tėvai dirbtų su savo vaikais, pakalbėtų, auklėtų, patikrintų, į kokius puslapius šie lenda, įvertintų jų pasaulėžiūrą. Juk yra ir žaidimų trypti skruzdeles, žudyti paukščius. Jei tėvai nepaaiškins, vaikas gali nežinoti ir ką daryti išėjus į gamtą...“

Kokia informacija dalytis internete, esą vaikams galėtų paaiškinti ir mokytojai - pavyzdžiui, informatikos pamokose.

„Būtina paaiškinti privatumo ribas ir galimus pavojus. Deja, vaikai socialiniuose tinkluose patvirtina savo draugais tuos žmones, kurių visai nepažįsta, o paslėpti savo tapatybę gali bet kas. Kitas dalykas - nuotrauka, kuri išeina į viešumą - juk tai tas pats, kas ją pakabinti gatvėje arba paleisti mokykloje visiems per rankas. Reikia tą paaiškinti, deja, suaugusieji patys dažnai pridaro tokių pat klaidų, nežinodami, kur privatumo ribos“.

Anot E.Žiobienės, bėdos prasideda dar tėvų santykiuose su vaikais: „Jei žmogus turi normalius pagrindus šeimoje, yra galimybė būti apsaugotam“.

Tačiau, deja, tėvai savo atžaloms skiria vis mažiau laiko - kaip rodo statistika, tik 7 minutes per dieną. „Tai baisu, statistika gąsdina. Bet svarbu ne vien, kiek skiriama laiko, bet ir koks tas bendravimas: ar gilesnis nei tik pasidomėjimas, ką valgė, ką veikė“, - teigė kontrolierė.

Apsiriboja pabarimu

Kai apie erotinio pobūdžio žaidimus informavome žurnalistų etikos inspektorę Zitą Zamžickienę, ji paprašė atsiųsti jų nuorodas. Pažadėjo, kad inspekcijos darbuotojai žaidimus peržiūrės ir nuspręs, ar jie tinkami vaikams.

Esą panašių nusiskundimų gaunama dažnai, kartais interneto erdvę inspekcijos darbuotojai tikrina ir savo iniciatyva, tačiau... „Mes patys nesame fiziškai pajėgūs peržiūrėti viską, nes internetas spartus - viskas greitai keičiasi. Ne visada sugebame pasižiūrėti ir pamatyti“, - teisinosi inspektorė.

Užfiksuoti nusiskundimai vertinami ekspertų: jei tai pornografija, kreipiamasi į teisėsaugos institucijas.

Tačiau visais kitais atvejais inspektoriai tik šeimyniškai pabara svetainių savininkus ir paprašo pašalinti vaikams netinkamą informaciją. Matyt, naiviai tikisi, kad sudrausmintieji šiukštu vėl nenusižengs.

Išsigelbėjimas - neformalusis ugdymas

Deja, ir valstybė nepasirūpina, kad vaikai turėtų prasmingesnės veiklos nei kiurksoti prie kompiuterio. Mažėja vaikų mokyklose - mažėja ir lėšų mokinių krepšeliams, o kartu ir neformaliajam ugdymui. O ir tėvai ne visada turi pakankamai lėšų vaikų popamokinei veiklai - būreliams.

Seimo narė Rima Baškienė kartoja seną tiesą „Laimė - ne pinigai“. „Žinau nemažai rajonų, savivaldybių, kur išskirtinai steigiami nemokami būreliai, kad tik vaikai turėtų galimybę po pamokų paruošti pamokas. Tai daro savo iniciatyva, kad tik vaikas nebūtų gatvėje. Vis dėlto pagrindinis dalykas - nuoširdus tėvų bendravimas su vaiku, mokant jį susidėlioti prioritetus, paaiškinant, kad kompiuteris yra žinių šaltinis, bet daug naudos jis neduoda“, - sako ji.

Olegas LAPINAS, psichologas:

Žaidimas visada turi dvi puses. Viena pusė - sąmoningoji, kai vaikas lyg ir supranta, kad tai tik žaidimas. Ir pasąmoningoji - tai, kas žaidimo viduje. Erotika ir agresija, kuri dažname žaidime veikia vaikų pasąmonę. Tai ne kartą patvirtinta. Žinoma, ji nevienodai veikia visus vaikus.

Maži vaikai žaidimo erdvėje dažnai mokosi gyvenimo, atsiranda supratimas apie moters kūną ir tas supratimas lieka labai vartotojiškas. Jei erotinio pobūdžio žaidimą žaidžia paauglys, jis supranta, kur ir kas.

Vaikams turi būti uždėtas aiškus cenzas. Interneto erdvėje jau seniai įvedami įvairūs apribojimai.

Žinoma, kad smurtinė medžiaga darželinio amžiaus vaikams padidina agresyvumą, jei vaikas nusivylęs, frustruotas. Tuo tarpu seksualinio pobūdžio medžiaga stimuliuoja. Svarbu ir kokiame kontekste ji pateikiama. Amerikiečių psichiatras Albertas Bandura yra atlikęs puikų eksperimentą. Vaikams buvo rodoma lėlė, kurią iš pradžių mušė vyras, vėliau - moteris. Vaikams buvo pasakyta, kad jie negaus saldainių, ir jie buvo paliekami su ta lėle. Tie vaikai, kurie matė, kaip lėlę muša vyras, irgi ją mušė, spardė.
Bet tie vaikai, kurie stebėjo, kaip lėlę muša moteris, veiksmo neatkartojo. Sakė: jūs nepatikėsite, ką matėme - moteris lėlę ne glostė, o mušė.

Negalima griežtai sakyti, kad tai, ką matome, skatina mus tuoj pat taip elgtis. Taip nėra. Bet jei matote tą veiksmą ir esate nusivylęs arba manote, kad tai normalu - tai skatina atkartoti.

Štai rusiški animaciniai filmukai daug „higieniškesni“ negu bet kuris amerikiečių komiksas, kur labai daug smurto ir smurtas yra norma, nes smurtauja herojus.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"