Tikrai jis rinko numerį ne dėl atsilabinimo prieš skrydį Miunchenan, kur uždaroma jo fotografijų paroda. Ir ne norėdamas pasakyti, kad po kiek laiko Greifsvalde bus atidaryta kita jo ekspozicija... Fotomenininkas paprastai skambina norėdamas pareikšti kai ką gyvybiškai svarbaus. Kadaise - dėl knygų, kuriomis neaprūpinamos bibliotekos, paskui dėl uždarinėjamų, t.y. „optimizuojamų“, bibliotekų... Dėl sunkios menininkų padėties, dėl jaunų talentų globos ir t.t. Jis tarsi jautriausias barometras reaguoja į visuomenės ligas.

Šįkart skambino dėl krašto apsaugos. Tiksliau, dėl to, kad niekur nesti informacijos, kaip paremti mūsų kariuomenę, o remti, jo nuomone, reikėtų. Sakė skambinęs į Krašto apsaugos ministeriją, bet jam paaiškinę, kad šios tinklalapyje toks punktas jau besąs. Jis pačiame gale, tokiomis mažomis raidėmis pažymėtas, sakė A.Sutkus, - turi ieškot kaip adatos šiene.

Žinodamas kur, nuvairuoji į pagrindinio puslapio apačią ir susiieškai riebios nuorodos „Kur išsikeisti litus“ stelbiamą „Paremk Krašto apsaugą“. Atsiverti ir prieš akis - visi rėmimo adresai: ir KAM, ir Lietuvos kariuomenė, ir Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, ir Vytauto Didžiojo karo muziejus... Ir visų jų sąskaitos, ir bankų kodai surašyti. Kaip gražuolių konkurse - žiūrėk ir rinkis, kam teikt pirmenybę... Bet (sutapimas!) tuo metu kompiuterio ekranas kiek pamirksi ir užtemsta taip nieko nespėjus užsirašyti. Lieki užrištomis akimis kaip ir tie, kurie apskritai gyvena be interneto ir be internetinės bankininkystės.

Rymodama prie sugedusio kompiuterio galvoji, kad, deja, neįvykdysi A.Sutkaus prašymo ir neištrauksi sąskaitų numerių iš KAM portalo; laikraštis jų nepaviešins, ir neinformuoti, bet neabejingi, kaip ir fotomenininkas, žmonės negalės kariuomenei paaukoti kad ir kelių eurų.

Bet gal šiuo atveju akciją turėtų skelbti ne fotografas, tegu ir toks didis, kaip A.Sutkus, mintiji, gal ne žurnalistas (kaip atrodytų, jei jam šautų galvon rinkti aukas, tarkim, Švietimo ir mokslo ministerijai). Gal iniciatyvą turėtų rodyti kas nors kitas, šiuo atveju institucija, kuriai Lietuvos gynyba ir saugumas yra ir darbas, ir pirmoji pareiga? Kas, jeigu ne ji geriausiai žino, kam būtiniausia parama: muziejui, Karo akademijai ar vis dėlto Lietuvos kariuomenei. Kai karo šuva lekuoja prie gimtinės vartų, kai grąžinami šauktiniai, kai net valstybės gynybai padidinus finansavimą kariuomenei, regis, visko trūksta, auka valstybės gynybai ne tik ją stiprintų, bet stiprintų ir telktų pačią visuomenę.

Taip telefonu kalbėjo fotomenininkas ir pajuokavo: „Jeigu ne ginklams, tai bent neperšaunamoms liemenėms susimestume.“

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“