respublika.lt

Savi ir svetimi. Kaip Lietuva tapo „atliekamų žmonių“ šalimi

(39)
2021 lapkričio 21 20:43:00
Gediminas Jakavonis

Kodėl, būdami savo karjeros viršūnėje, žmonės yra visiems reikalingi ir geidžiami, o vėliau pamirštami? Ar žmogus kada nors taps mūsų valstybėje vertybe, nepriklausomai nuo to, ant kokio socialinio laiptelio jis stovi?

×
nuotr. 2 nuotr.
Rūtai Meilutytei netrūko aukščiausių valstybės vadovų dėmesio, kai plaukikė buvo pasiekusi šlovės zenitą. Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

 

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo kalbasi Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Egidijus BIČKAUSKAS, buvęs Seimo narys psichologas Gediminas NAVAITIS, filosofas Krescencijus STOŠKUS. Pokalbį veda žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Pokalbį norėtųsi pradėti, pavyzdžiui, nuo plaukikės Rūtos Meilutytės, kuri dar neseniai valstybę garsino visame pasaulyje. O kur ji yra dabar? Ar kam nors rūpi, ką ji veikia pasitraukusi iš didžiojo sporto? Juk kai Rūta buvo šlovės zenite, su ja, keldami savo reitingus, stengėsi fotografuotis aukščiausio rango politikai. Pokalbį sąmoningai pradėjau nuo sporto, nes tokie pavyzdžiai bene ryškiausi. Tačiau tai labai aiškiai atsispindi ir moksle, ir ekonomikoje, ir visose kitose gyvenimo srityse. Tad kas gi atsitinka, kad sąžiningi darbuotojai, savo srities profesionalai, nusipelnę valstybei žmonės, nepaisant jų pasiekimų ir patirties, yra pamirštami ir tampa valstybėje niekam nereikalingi?

E.BIČKAUSKAS: Nemanau, jog Rūtos Meilutytės pavyzdys, kalbant šia tema, yra pats geriausias. Jos problema ta, kad ja, iš esmės dar neturinčia jokios didelės patirties ir, kol asmenybė iki galo dar nebuvo susiformavusi, politikai tik pasinaudojo „piariniams" tikslams, įjungdami sportininkę net į įdeologinę kovą (prisiminkime tikrai nesportines „batalijas" su ruse J.Jefimova). Esu įsitikinęs, jog ir tas lėmė jos itin trumpą sportinę karjerą. Na, bet jeigu dėl jos sportinės karjeros „šlovinimo" Lietuvoje atsirado bent vienas kitas baseinas - irgi gerai.

Politikų siekis „piarintis" turbūt neišvengiamas. Gal noras nusifotografuoti su kokia sporto „žvaigžde", dalyvauti kokioje nors akcijoje kartais yra visai nuoširdus, pateisinamas, tačiau priešingų pavyzdžių tikrai apstu. Kažkodėl prisimenu prezidentės išgarsintas ir ją garsinusias akcijas, regis, vadintas „Padovanok vaikams vasarą". Niekada neabejojau jų reikalingu, tačiau itin abejojau jas „kuravusių" ir kartu „besipiarinusių" politikų nuoširdumu. Kur ši akcija dabar, kai prezidentė jau baigusi kadenciją? Atrodytų, jog jos organizavimui kaip tik turėjo atsirasti daugiau laiko, tačiau dabar jau reikia daugiau ir savo pastangų bei noro.

G.NAVAITIS: Mėginkime į problemą pažvelgti kiek plačiau. Visos Lietuvos politinės partijos vieningai kalba apie rinkos ekonomiką, tačiau jos nieko nenori girdėti apie XXI a. laimės ekonomiką. Šis terminas sukelia kone isterišką reagavimą, šauksmus, kad reikia rūpintis išgyvenimu, o ne laime. Vis dar bandoma sekti pasakas, kad laimė neišmatuojama, kad tai besikeičianti nuotaika. Bandoma pašiepti laimės tikslą bei aiškinti, kad niekas nekliudo medituoti ir graužti ropes. Netgi kartais pripažįstama laimės svarba, bet ji priskiriama tik asmeninio, dvasinio gyvenimo sričiai. Atkakliai neigiami moksliniai tyrimai, kurie patvirtino, kad visuomenės laimės lygis gali būti išmatuotas, ir įrodė, kad laimingas žmogus yra ekonominė vertybė, nes sugeba daugiau sukurti ir daugiau uždirbti. O laimingų žmonių visuomenė ekonomiškai sėkmingesnė, nes veiksmai, didinantys visuomenės laimės lygį, neišvengiamai didina ne atskirų jos narių, ne korporacijų, o visų visuomenės narių turtingumą. Todėl ir kalbu ne apie laimę, bet apie laimės ekonomiką.

Kodėl toks požiūris tikslingai atmetamas? Pripažinus laimę politikos tikslu, tektų pripažinti ir tai, kad Lietuvos valdžia arba nenori rūpintis piliečių laime, arba jai prastai sekasi tą daryti. Todėl apie aukštesnį bendros nacionalinės laimės indeksą (BNL) politikai kalba gana retai, o dar rečiau, kada aukštesnis BNL tampa politiniu tikslu. Bet vis dar peršamas ne vienam protingai atrodantis esamos padėties paaiškinimas - laimingesnę visuomenę kliudo kurti pinigų stoka. Toks paaiškinimas leidžia primygtinai siūlyti išvadą - palaukit, pakentėkit, darbuokitės už menkesnį atlyginimą, nekliudykit oligarchams ir korporacijų verslui, nenorėkit visko šiandien, kada nors ateityje sulauksit laimės. Vėlgi reikia pažymėti, kad gausybė tyrimų ir duomenų įrodė - šie, iš pirmo žvilgsnio, įtikinamai atrodantys samprotavimai yra nieko verti. Dar septyniasdešimtaisiais praėjusio amžiaus metais atskleistas „Isterlino (R.Easterlin) paradoksas", kurio esmė - moderniose šalyse turto pagausėjo kelis kartus, o laimingų žmonių skaičius beveik nepakito.

K.STOŠKUS: Nuo pat Nepriklausomybės pradžios daug kartų teko kelti „atliekamų žmonių" klausimą. Šiuo terminu buvo nusakomas žmonių negebėjimas prisitaikyti prie staiga pasikeitusių gyvenimo sąlygų, valdžios nesusigaudymas, ką reikėtų nedelsiant daryti, jos arogancija bei sąmoningas atitrūkimas nuo savo visuomenės arba jos susvetimėjimas. Visais šiais atvejais įvairių socialinių sluoksnių žmonės ėmė jaustis atstumti, pažeminti ir valstybei nereikalingi. Visais atvejais buvo mėginta perspėti valdžią apie augančią masinės emigracijos grėsmę. Bet sakomi ir rašomi žodžiai biro kaip žirniai į sieną. Bjauru prisiminti tą laiką, bet nuogąstavimai pasitvirtino šimtu procentų. Prasidėjo ketvirtoji ir bene pati didžiausia emigracijos banga Lietuvos istorijoje.

Dabar jūs keliate morališkai ir politiškai nepaprastai aktualų ir iki šiol nepakankamai gvildenamą klausimą apie labiausiai valstybei nusipelniusių žmonių likimą. Mano manymu, jie irgi yra paverčiami tam tikros kategorijos atliekamais žmonėmis. Anuos atliekamais padarė naujos gyvenimo sąlygos ir bukagalviška politika, o šiuos - pirmiausia vulgarus nedėkingumas. Atseit pasinaudojome tavimi, kiek mums reikėjo, išspaudėme iš tavęs, kaip iš citrinos, sultis - ir dabar gali eiti šėko pjauti. Žinoma, tą nedėkingumą irgi gali lydėti biurokratinis bukagalviškumas bei savanaudiškumas. Juk į gerą vardą ir atlyginimą turinčius postus pirmiausia skubama įtaisyti saviškius (draugus, artimuosius). Turbūt visi žino lietuviško „elito" mėgstamą formulę: nepakeičiamų žmonių nėra. Nežinau, kas ją sukūrė, bet tai pati absurdiškiausia taisyklė, kokią žmonės yra sugalvoję. Ji užtušuoja pagrindinius dalykus, dėl kurių žmonės keičiami. Turiu galvoje sąlygas, motyvus ir priežastis. Noriu pasakyti, kad žmonių pakeičiamumo prasmė ir galimybės priklauso tik nuo to, kas keičia, į ką keičia, dėl ko keičia ir kur keičia.

Be abejo, yra tokių žmonių ir veiklos sričių, kurios leidžia šią formulę taikyti beveik be išlygų. Pavyzdžiui, natūraliu būdu gyvieji keičia mirusius, jauni - senus, vaikai - tėvus. Didelių problemų paprastai nebūna ir tada, kai keičiami vidutinių gabumų žmonės, geriausiai tinkantys tuos gabumus atitinkančioms veiklos sritims. Ypač tada, kai tos veiklos būna paprastos, standartinės, rutininės, konvejerinės. Žinome, kad šiandien čia pirmiausia įsiskverbia robotizacija. Bet visos tos veiklos, kuriai būtini išskirtiniai gabumai, įvairūs bei sudėtingi įgūdžiai, ilgalaikis mokymasis, pakeičiamumas yra daug sunkesnis, rizikingesnis ir atsakingesnis. Sakysime, geram įmonės vadovui dažnai tenka ieškoti tokių darbuotojų, kurie būtų sunkiausiai pakeičiami. Nes jis žino, kad nuo tokių žmonių daugiausia priklausys įmonės konkurencingumas.

Dar sunkiau pakeičiami politikai bei valstybių vadovai. Į politiką įsitraukia žmonės, pasiryžę viešai imtis pačios karingiausios konkurencijos, kad pavyktų nepaliaujamai kopti karjeros laiptais iš apačios į viršų. Valdžios žmonės greitai prisiriša prie tų galių, kurias suteikia pasiekti postai. Galų gale jie pasidaro visiškai priklausomi nuo tų galių ir labai priešinasi, kai kas nors mėgina juos pakeisti. Taip gimsta ištisas karjeristų sluoksnis, kuriam kopimas per kitų galvas tampa pagrindiniu gyvenimo rūpesčiu, nustelbiančiu visas kitas gyvenimo tikslus.

Neteisybė yra taip įsišaknijusi mūsų politinėje kultūroje, kad ji visai lengvai priėmė politinio korektiškumo ideologiją, melagingai skelbiančią visų žmonių lygybę. Juk visi mato, kad žmonės yra labai individualūs: skirtingi ir gebėjimais, ir išsilavinimu, ir padorumu, ir socialine padėtimi ir daugybe kitų aspektų. Bet mums nuo ryto iki vakaro kartoja tą patį sovietmečio šūkį. Lyg nežinotų, kad mums tai girdėta. Ir įkyrėta iki koktumo. Reikėtų bent kartą pagalvoti, kas čia darosi? Kodėl jis tinka kaip socializmui, taip ir kapitalizmui? Juk tada buvo orientuojamasi į nuskurdusį proletariatą, virtusį valdžia. O dabar į ką? Į laisvę daryti, ką nori? Bet tai ne laisvė, o savivalė, stipriojo teisė ir neteisybė. Šita laisvė daug kam patinka, ir pirmiausia valdžią turintiems politikams. Patinka jiems kalbos ir apie lygiateisiškumą. Mat jie gali leisti sau pritaikytus įstatymus, kurių patiems nesiseka laikytis. Bet svarbiausia, čia galima gudrauti: lygiateisiškumą be paliovos painioti su lygybe, o lygybę - su vienodumu.

Tas volavimas ir lyginimas suformuoja privalomą ideologiją, pagal kurią visi mes tampame panašūs į serijinės gamybos produktus, kurių aplinkoje labiausiai mūsų kultūrai nusipelnę žmonės paverčiami „išėjusiais iš apyvartos" ir taip savaime jie atsiduria „atliekamų žmonių" sąraše. Jie - ne žvaigždės, kad jais domėtųsi masinė kultūra. Jie - ne sertifikuoti ekspertai, kad kas nors kasdien klausinėtų jų nuomonės. Nors jie bene vieninteliai objektyviai nepakeičiami žmonės. Išgirsti tenka tik atsargias šių žmonių užuominas, į kurias niekas deramai nereaguoja. Pasidaro labai graudu, kai matai jų neprilygstamumą ir neįstengi nei sumažinti jiems padarytų skriaudų, nei įrodyti vartotojų visuomenei bei jos valdytojams, kokių turtų visiems laikams jie yra išsižadėję. Galėčiau net pateikti jų sąrašą: Justinas Marcinkevičius, Saulius Sondeckis, Aloyzas Stasiulevičius, Rimantas Dichavičius, Dalia ir Povilas Mataičiai, Gunaras Kakaras, Rimantas Gučas, Leonas Ašmantas, Aldona Ruseckaitė, Antanas Maciulevičius ir daug kitų. Į šį sąrašą turėtų būti įtraukti unikalūs talentai, kurie patys susikuria (išranda, sugalvoja) ir labiausiai užpildo savo vietas ryškiai išsiskiriančia veikla, visišku atsidėjimu jas įtvirtina kultūroje. „Lygių žmonių" visuomenėje labiausiai kenčia nusipelniusieji. Jų greitas užmiršimas, išstūmimas iš atitinkamų veiklos sričių labai primena sovietmečiui būdingą žmonių išvarymą iš jų gimtųjų namų. Kas juos galėtų pakeisti? Tik tie, kurie juos galėtų pranokti. Bet jei tokių atsirastų, jie jau nebūtų nepakeičiami. Visi, kas tik pasišauna juos išstumti, sumenkinti, užimti jų vietas, patys atrodo apgailėtinai ir niekingai. Be abejo, šis sąrašas, turėtų būti daug platesnis, išsamesnis, įvairesnis, apimti visas kūrybinio gyvenimo sritis. Šitas asmenybes aš paminėjau daugiausia dėl to, kad jų rūpesčiai mane daugiau paveikė, kad turėjau daugiau progų į juos reaguoti, kad jie sukėlė didesnį nerimą ir jutau didesnį neįgalumą, negalėdamas nieko pakeisti, kad artimiausiai teko išgyventi jiems daromas neteisybes.

G.JAKAVONIS: Net „tamsiais" sovietiniais laikais visiškų diletantų ar durnių niekas neskirdavo nei įmonių, nei organizacijų, nei įvairių ministerijų vadovais. Kodėl pas mus, Lietuvoje, dabar įsigalėjo, populiariai kalbant, žmonių vertinimo kriterijus „durnas, bet savas"? O tuo metu didelę patirtį savo srityse turinčių žmonių potencialas, sprendžiant gyvybiškai svarbius valstybei klausimus, dėl politinių kunigaikštukų ambicijų tiesiog visiškai neišnaudojamas.

E.BIČKAUSKAS: Jeigu kalbėtume nuoširdžiai, tai tas laikotarpis ne visuomet buvo vien „tamsus". Aš kalbu ne apie valstybę, kurios iš viso nebuvo. Kalbu apie kiekvieno asmeninį gyvenimą ir patirtis. Sugrįžti į tą laikotarpį tikrai nenoriu, tačiau piešti jį vien tamsiais tonais taip pat nesiryžčiau. „Durno, bet savo" politika taip pat atsirado ne šiandien ir buvo naudojama ne tik konservatorių daugumos. Manau, jog iš dalies tai nulemta pačios Vakarų demokratijos, kuri grįsta rinkimus laimėjusios pakaitinės politinės daugumos atsakomybe už valstybės raidą. Čia kadrų klausimu kiekviena laimėjusi rinkimus dauguma stengiasi išbalansuoti tarp dviejų pasirinkimų: skirti visiškai „durnus" nesinorėtų, nes, kaip minėjau, yra atsakomybė už valstybės raidą, tačiau užmiršti savų taip pat negalima - nes gal kitos galimybės jiems nė nebus.

Ar tokia mūsų pasirinkta demokratijos forma - turiu galvoje politinių partijų, esančių valdžioje, kaitą - yra pati geriausia? Nežinau. Singapūre, kiek žinau, yra vienpartinė demokratija, buvo aiškus lyderis, kuris ir atvedė Singapūrą iš atsilikusios šalies į pirmaujančių pasaulyje gretas. Šiaurės Korėjoje - kitas variantas. Štai į kur nukreiptas mūsų „vertybių puoselėtojų" pastangas palaikyčiau iš tikrųjų, per daug nė nesusimąstydamas.

K.STOŠKUS: Aš neskubėčiau taip supriešinti skirtingų epochų. Man atrodo, kaip tik ankstyvajame sovietmetyje ir atsirado tas principas „durnas, bet savas". Čia buvo turima galvoje partinė priklausomybė. Ji plaukė iš nepasitikėjimo „buržuazine biurokratija". Laisvė labai geras dalykas, bet Nepriklausomos Lietuvos laisvė atvėrė duris partijų, gaujų ir kitų grupuočių savivalei. Ne be reikalo jos dažnai vadinamos oligarchų klanais. Tų klanų įsitvirtinimui reikalingas ne išsilavinimas, bet tarpusavio pasitikėjimas ir gudravimai: suktumas, įžūlumas, neriboti socialinių, juridinių ir dorovinių normų pažeidimai.

G.NAVAITIS: Pokalbį pradėjome kalbėdami apie požiūrį į žymius sportininkus. Tas atsainus, nuvertinantis žmogų požiūris yra matomas daugelyje sričių. Štai universitetai turėtų būti pagarbos žmogui vieta, deja, juose pagarbos saviems darbuotojams tikrai trūksta. Kaip pavyzdį galėčiau pasakyti, kad kai kurių universitetų taisyklėse yra aiškiai parašyta, kad nuo 65 metų žmogus jau nebereikalingas, tačiau kartais šita amžiaus riba yra pratęsiama iki 70 metų. Toliau sutartys yra sudarinėjamos atskirai kiekvieniems metams. Ir tokiu būdu yra prarandamas ne tik žmogus, bet ir jo gebėjimai, jo pasiekta kvalifikacija. Vis dėlto tokiame požiūryje tam tikrą racionalumą galima įžvelgti ir manyti, kad vyresnio amžiaus žmogus dėl sveikatos ar kokių kitų priežasčių jau gali būti nepakankamai tinkamas dirbti. Stebina tai, kad universitetai nesugeba elgtis taip, kaip elgiasi ne vienas verslininkas, kada vyresnio amžiaus žmogus pradeda dirbti puse etato, o vėliau netgi ketvirčiu etato. Universitetai į žmogų žvelgia tikrai formaliai ir mano, kad jis yra darbingas tik iki tam tikros datos, na, o praėjus tai datai, jis staiga tampa 100 proc. nedarbingas. Deja, Lietuvoje vis dar yra būdingas žmogaus nuvertinimas, jo pavertimas tarsi kokiu rinkos „sraigteliu".

G.JAKAVONIS: Gyvename globalinių permainų laikotarpiu, nesame „pasaulio bamba", tačiau turime tikslą išlikti kaip nacionalinė valstybė. Tik vis labiau suprantu, kad Lietuvos valdžioje esančiam politiniam „elitui" daug svarbiau sorošų, švabų pinigai. Ar tikite, kad vis dar yra žmonių, kurie nuoširdžiai trokšta dirbti „vardan tos Lietuvos" ir gali su visais kalbėtis prie vieno stalo kaip lygus su lygiu?

E.BIČKAUSKAS: Mano požiūris į globalius ateities įvykius, Lietuvos vietą juose, manau, skiriasi tiek nuo dabar esančių valdžioje politikos, tiek, bijau, ir nuo tų, kurie laikosi grynosios „tautiško valstybingumo" pozicijos. Sudėtingiausias, turbūt, valstybingumo klausimas. Manau, žiūrint į ateitį, mums, nori nenori, teks ir toliau atsisakyti kai kurių „grynojo" valstybingumo atributų, kartu užtikrinant Tautos išlikimo ateitį, nei per nago juodymą nenusileidžiant bet kokiems pasikėsinimams į kalbą, papročius, kultūrą, vidaus politiką ir kartu užtikrinant realią galimybę paveikti bendrą užsienio ir gynybos politiką.

Taip, ne vienam, esančiam vadinamajame „elite", svarbiausia jo finansinė gerovė, užsienio kolegų požiūris (pakvies - nepakvies, pamalonins - nepamalonins), tačiau tikrai nenorėčiau to absoliutinti. Visuomenėje yra visokių žmonių. Ne vienas, nepriklausomai nuo sorošų ar švabų pinigų, yra nuoširdžiai įsitikinęs, jog jo siūlomas „receptas" Lietuvai yra pats geriausias. Kitas dalykas, jog iš tikrųjų įsigalėjo vienos nuomonės kultas, pačių sudėtingiausių klausimų aptarimas tik savo bendraminčių ar artimų jiems žmonių rate. Paskui per visuomenės informavimo priemones ta nuomonė visiems peršama kaip vienintelė teisinga. „Iš šalies" geriausiu atveju pakviečiami tik tie, kurie nors ir turi, tačiau nesiryžta garsiai išsakyti priešingą vyraujančiai nuomonę. Nenoras išklausyti visų, net iš pažiūros nepriimtiniausių nuomonių, prisileisti tik tuos, kurie „pučia į vieną dūdą", dažnai sudaro sąlygas priimti iki galo neapgalvotus sprendimus.

Paimkime kad ir šių dienų pavyzdį - situaciją, liečiančią Baltarusiją ir mūsų veiksmus. Šiuo klausimu ateitį prognozuoti nėra sunku - tai galutinė Baltarusijos integracija į Rusiją ir ilgalaikė konfliktinė situacija (gerai, jeigu tik tokia, o ne tiesioginis konfliktas) prie Lietuvos, o kartu ir ES, sienos. Taigi, aštrėjančios situacijos išvakarėse į Lietuvą buvo atvykusi būsimoji Baltarusijos „prezidentė". Man teko būti prezidentūroje ir išsakyti abejonę dėl mūsų elgsenos, ar teisingai modeliuojame situaciją. Galvoti apie tai, jog A.Lukašenka savo išlikimo kovoje visą laiką bus su „baltomis pirštinėmis", buvo akivaizdžiai naivu. Tada susidūriau ne tik su nesupratimu, tačiau ir su nepasitenkinimu dėl išsakytų minčių. Aš nesu priklausomas nuo prezidento malonės, geriausiu ir realiausiu atveju neturėsiu galimybės daugiau ten išsakyti savo pozicijos. O kaip elgtis kitiems, susaistytiems kokia nors valstybine tarnyba? Tad taip ir išeina, kad gal geriau visados linksėti galva pritariant ir „pūsti į tą pačią dūdą".

G.NAVAITIS: Kalbasi lygūs prieš Dievą, prieš įstatymą, lygūs kaip vertingos asmenybės. Žemesniesiems įsakinėjama ir nurodinėjama, alkani ir benamiai - globojami. Pripažinti žmogišką lygybę, pripažinti pagarbos žmogui svarbą, vadinasi, pripažinti, kad žmogus nėra ekonomikos mechanizmo detalė, kad jo gyvenimo nevaldo kažkokios „nematomos rinkos rankos" ar jo protui nepavaldžios jėgos. XXI šimtmetyje kai kurios gyventojų grupės tapo žymiai turtingesnės, o daugelis žmonių labiau išsilavinę ir sveikesni. Deja, visi jie netapo laimingesni. Todėl neišvengiamai ateina laikas apsispręsti, ar vertinti svarbiausią laimės ekonomikos išteklių - žmogų ir ar jau šiandieną bent jau pabandyti gyventi turtingiau ir laimingiau.

K.STOŠKUS: Dabar daug kam rūpi visą dešimtmetį į globalizavimą temptos ir labai išbalansuotos Lietuvos sutelkimas. Kadangi Lietuva yra suskilusi į daugybę oligarchinių klanų, partijų, religinių judėjimų, amžiaus, išsilavinimo, maisto vartojimo, feisbuko grupių, visuomeninių organizacijų, informacinių burbulų, o gyvenimas vis labiau destabilizuojasi, tas susėdimas tampa uždaviniu Nr. 1. Bet tam reikalingas lyderis. Ar jis yra? Tokio asmens nepastebėjau.

Naujausios žinios

Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Skaityti komentarus (39)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • TVARKA: Norint dokumentuose pakeisti Lietuvos piliečio vardą ir pavardę į nelietuvišką formą, reikės prieš tai deklaruoti tautybę, sako teisingumo ministrė Evelina Dobrovolska.
  • TURTAS: Vyriausybė trečiadienį nusprendė perduoti Ukrainos specialiosioms karinėms pajėgoms 24 nešiojamus termovizorius, kuriuos šiuo metu turi Lietuvos kariuomenė - jų likutinė vertė 342 tūkst. eurų.
  • ĮTARIMAI: Utenos rajono meras socialdemokratas Alvydas Katinas sako, kad ikiteisminis tyrimas dėl piktnaudžiavimo Utenos ligoninėje jam buvo staigmena.
  • PASIŪLYMAI: NATO artėja prie savo rašytinių pasiūlymų Maskvai užbaigimo ir turėtų juos pateikti dar šią savaitę, trečiadienį pranešė Aljanso diplomatai.
  • SANKCIJOS: Kremlius trečiadienį pareiškė, kad asmeninės sankcijos Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui nebūtų skausmingos, bet duotų priešingus rezultatus, kalbant apie pastangas mažinti įtampą dėl Ukrainos.
  • ŠILUMA: Centralizuotai tiekiama šiluma Kaune ir Jurbarke vasarį bus brangesnė nei sausį.
  • PRITARĖ: Vyriausybė trečiadienį pritarė Lietuvos piliečių rengimo pilietiniam pasipriešinimui strategijai, kurios esmė yra didinti atsparumą galimoms grėsmėms.
  • TRANZITAS: „Lietuvos geležinkeliams“ nuo vasario 1-osios nutraukiant sutartį su „Belaruskalij“ apribota rizika, kad draudimai bus apeinami ir baltarusiškų kalio trąšų tranzitas tęsis, teigia Lietuvos užsienio reikalų ministras.
  • DERYBOS: JAV ir Europos pareigūnai derina veiksmus su gamtinių dujų tiekėjais visame pasaulyje tam atvejui, jei Rusija per konfliktą dėl Ukrainos nutrauktų tiekimą.
  • AVARIJA: Milijonai žmonių antradienį liko be elektros energijos, trijų Centrinės Azijos šalių tinklus ištikus didžiulei avarijai.
Daugiau

Dienos klausimas

Ar logiškas A.Dulkio sprendimas leisti dirbti kai kurių sričių darbuotojams sergant Covid?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kurioje tvoros pusėje stovintys asmenys Jūsų nuomone labiau pažemino Sausio 13-osios aukas?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

-6 -1 C

0 +3 C

 

+1 +3 C

-2 +3 C

+1 +4 C

 

0 +2 C

0-7 m/s

0-10 m/s

 

0-10 m/s