respublika.lt

Sausio 13-oji gali pasikartoti. Tik ar baigtųsi taip pat?

Apskritojo stalo diskusija su Gediminu JAKAVONIU

(748)
Publikuota: 2023 sausio 17 07:39:00, Gediminas JAKAVONIS
×
nuotr. 9 nuotr.
Lietuva liko nepriklausoma drąsių žmonių dėka. „Eltos“ archyvo nuotr.

1990 m. kovo 11-oji ir 1991 sausio 13-oji - labiausiai įsimintinos mūsų atkurtos Nepriklausomybės datos. Jei pirmoji sietina su Lietuvos valstybės atstatymu Aukščiausioje Taryboje, tai antroji - visada primins, kad mūsų tautos žmonės šalies laisvę apgynė. Praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams po šių įvykių, tomis dienomis vis grįžtame prie apmąstymų apie save, savo tautą, Lietuvą tada ir dabar.

 

Apie tai prie RESPUBLIKOS apskritojo stalo nuomones dėstė Nepriklausomybės Akto signataras, pirmasis po atgautos laisvės Krašto apsaugos ministras Audrius BUTKEVIČIUS, istorikas Tomas BARANAUSKAS, profesorius, habilituotas daktaras Gediminas MERKYS, žurnalistas, visuomenininkas Algimantas RUSTEIKA. Diskusiją vedė apžvalgininkas Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Praėjusių metų Sausio 13-osios minėjimas, kuriame valdžia su savo „klapčiukais" policininkų užkardomis atsitvėrė nuo likusių tautiečių, parodė mūsų dabartinį susiskaldymą. Ar esant dabartinei geopolitinei situacijai, karui Ukrainoje tokia susiskaldžiusi visuomenė gintų savo valdžią, ar pasileistų bėgti? Ar vėl stotų mūru ginti tų, kurie dabar su žmonėmis, jų poreikiais nesiskaito, elgiasi arogantiškai?


G.MERKYS: Neabejokime, dalis kariškių, pareigūnų, piliečių garbingai ir nuožmiai gintų Lietuvą. Nulenkime prieš tokius galvą „avansu".

Visgi yra kritinės masės problema. Nebėra kolektyvinio subjekto, kuris aktyviai gintųsi. Lietuva išmiršta, išsivaikšto. Kas kovos, šuntuoti diedukai, bobutės su širdies stimuliatoriais, gaunantys ubago pensiją? Mūsų dabartiniai emigravę tėvynainiai skuba vakaruose natūralizuotis, jų vaikai nebemoka gimtosios kalbos... Nebent ant žemėlapio dar gebėtų Lietuvą parodyti. Ankstesnių bangų migrantai lietuvybę išlaikydavo bent trijose kartose... Ar grįžtų iš užsienių lietuvaičiai masiškai ginti Tėvynės, kaip ukrainiečiai, Dievas težino.

T.BARANAUSKAS: Išdavysčių pasitaiko visada. Žmogus gali dabar ir nežinoti, ar jis išduos, ar neišduos, bet štai atsiranda istorinė situacija, kai reikia apsispręsti - kovoti ar gelbėti savo kailį? Ir žmogus pasirenka kartais gal net sau pačiam netikėtai, o kartais gal ir tikėtai, nes jis nusiteikęs eiti ten, kur vėjas pučia (tokių konformistų - daug).

Elitas ne visada būna tikras elitas. Kartais tai - tiesiog žmonės, kaip sakoma, iškelti „iš purvo į kunigaikščius". Jie tiesiog naudojasi proga, kad atsidūrė pozicijoje, kurioje gali turėti naudos sau. Tai - pseudoelitas. Dabartinėje valdžioje tai ypač matosi - kokia nors advokato padėjėja ar nenusisekusi ekonomistė pateko į valdžią ir rodo savo galią. Bet jos atsitiktinai į ją pateko, ir ne dėl kokių nors savo gabumų. Kaip šiais laikais patenkama į valdžią, geriausiai rodo Dulkio pavyzdys.

Jis pats pasakojo: „Aš pasakiau, kad nieko neišmanau, o man atsakė, kad mums tokių ir reikia!" Reikia žmonių, kurie yra vykdytojai, o ne asmenybės, ne kūrėjai ar sprendimų priėmėjai. Toks „elitas" nėra elitas. Kai pasikeis situacija, jis padarys bet ką, kad prisitaikytų prie tos naujos situacijos. Išdavystės iš tokio „elito" tikėtis galima visada.

Ne visais istoriniais laikotarpiais kitoks politinis elitas ir būna. Prisiminkime, kas pas mus vyko XVIII a. pabaigoje, kai trys kaimyninės valstybės tiesiog pasidalino mūsų bendrą su Lenkija valstybę. Nors, aišku, ir tada buvo asmenybių, bet buvo daug puotaujančių, degradavusių elito atstovų, kurie per tas savo puotas nelabai ką ir matė, kai kurie nedažnai ir išsiblaivydavo. Tai yra tragedija, kai atsiranda toks „elitas".

Žinoma, išduoda ne tik elitas, bet ir paprasti žmonės, kurie prisitaiko prie kokios nors jėgos. Žmonės mėgsta būti palankūs tiems, kas turi jėgą. Žinoma, ne visi: tie, kurie taip nemąsto, galbūt tampa didvyriais, o kurie taip mąsto - juoda dėme istorijoje.

A.RUSTEIKA: Valdžios „bukalaurai" niekada negins savo žmonių karo atveju, jei iš tautos tikėjimo, tradicijų ir interesų tyčiojasi dabar. Jie bėgtų pirmieji, jie jau dabar išslapsto savo vaikus į užsienius „studijuoti". Jie įkurtų „vyriausybę emigracijoje" ir labai drąsiai, skaniai išgerdami ir sočiai užkąsdami, kovotų už Lietuvą iki paskutinio lietuvio.

Negi nematot to paties, kas buvo 1940-aisiais, to ponų Lietuvos susireikšminimo, atitolimo nuo žmonių, tos abipusės neapykantos ir paniekos?

Mūsų valstybė, tapusi tik užjūrio galingųjų dominija, laikinų administratorių tvarkoma teritorija, seniai nebepriima savarankiškų sprendimų esminiais Lietuvai klausimais. Ir noriai, su užsidegimu priima antikonstitucinius sprendimus, laužančius tūkstantmetes tradicijas, prigimtines žmonių teises ir teisėtus interesus, kuriems kategoriškai nepritaria visuomenės dauguma.

Tokia pseudovalstybė, kurioje grupuočių pasidalinta, nuo piliečių faktiškai nebepriklausoma valdžia turėtų būti vadinama režimu, faktiškai gali iš inercijos egzistuoti tik tol, kol tai naudinga kaimynams ir geopolitinei pusiausvyrai tam tikru momentu. Pasaulinių lūžių momentu - šioje epochoje dabar gyvename - tokie dariniai gali būti bet kada paaukoti geopolitinių sprendimų priėmėjų interesams.

Tai, kas prasidėjo - dar tik pradžios taškas ir tęsis ilgai. Kartais netgi atrodo, kad galime būti esminių sprendimų arbatpinigiais ant didžiūnų stalo, nes prasidėjusiame žaidime mažiukų niekas nesigailės. Ir šioje situacijoje nieko negali būti baisiau, kaip valdžios ir tautos atskirtis ir susipriešinimas, kurį dabar išgyvename. Tai didžiausia ir reali grėsmė ne tik nacionaliniam saugumui, bet ir valstybės išlikimui.

G.JAKAVONIS: Sakoma, kas iš to, kad vakar laimėjai mūšį, jei šiandien susipykai su istoriku. Iš daugelio 1991 m. įvykių dalyvių esu girdėjęs pasakymus, kad jie abejoja ar tikrai buvo dabar minimų įvykių dalyviai. Juk dabartinė valdžia mini Sausio 13-ąją, keisdama tautinius simbolius į „nezabudkes", keldama „faktinį lyderį" vieninteliu pergalės didvyriu ir pamiršdama gyvojoje barikadoje stovėjusius žmones. Ar visgi tiems tautiečiams ir visai Lietuvai tai pergalės diena?

G.MERKYS: Nebėra idealo, dėl kurio būtų vertą kovoti ir mirti. Viskas išniekinta ir sumankurtinta. Lietuvybė, patriotizmas šiandien naikinami brutaliau nei prie sovietų. M.Valančius, A.Baranauskas buvo vyskupai, Maironis - prelatas, J.T. Vaižgantas - kunigas, K.Donelaitis - pastorius. Baisūs sovietų valdžios idėjiniai priešai. Deja, visi figūravo sovietinėje mokyklinėje lietuvių literatūros programoje, mūsų karta studijavo jų biografijas, skaitėme ir nagrinėjome kūrinius.

Didžiavomės lietuviais būdami. Klausėmės vyresnių artimųjų, buvusių politinių kalinių ir tremtinių istorijų. Kokias vertybes, kokį patriotizmą diegia dabartinė švietimo sistema? Berniuk, iš kur tu žinai, kad esi berniukas? Ar buvai nors kartą apsirengęs mergaite? Gal pabandom?

A.Smetona šiandien laikomas „autokratu", patyčių objektu, nevertu paminklo sostinėje. Yra idiotiška istorines asmenybes vertinti atsietai nuo epochos. Tada ir Vašingtonas, Napoleonas, Taleiranas, netgi Manerheimas - visi menkystos. Pastarasis caro Nikolajaus šnipas buvo, be to jaunystėje deviantiniu elgesiu pasižymėjo, suomiškai iki pat smerties taip ir neišmoko...

Panašu, netrukus Smetoną ir iš enciklopedijų visai išims. Argumentai rimti - niekada šilto žodžio apie radikalųjį feminizmą ir genderizmą neištarė. Globalistų akimis - padugnė ir tiek... Kažkokiu stebuklingu būdu neseniai pavyko bent jau A.Ramanausko-Vanago garbę apginti.

Mus šiandien valdo kultūriniai mažaraščiai, indoktrinuoti užnuodyta globalizmo pasaulėžiūra, kuriems lietuvybė ir patriotizmas kelia pasibjaurėjimą.

Už ką šiandien turėtume atiduoti gyvybę? Gal už E.Masiulio dėžutę? Už „Igničio" akcijas? Ypač už tą dalį, kurią įsigijo dvasinis nykštukas, dabartinės LR Vyriausybės iškilus narys D.Kreivys? Už Gabrieliaus paveldėtą politinę karjerą ir politinius postus? Už Matijošaičių klano korupciją? O gal kas nors trokšta paaukoti gyvybę už R.Šimašių, kuris savo Dulsinėjai atsegė 760 tūkst. viešų lėšų vien tik už „architektūrinę idėją".

Duok Dieve, kad Lietuvai netektų geopolitinių išbandymų krauju. Valstybė ir visuomenė sunkiai serga, vargu ar gebėtų tinkamai pasipriešinti. O gal atsitiktų, kaip Ukrainoje? Beviltiškai korumpuota, oligarchų nukamuota, šnipų ir įtakos agentų prikaišiota serganti valstybė nusiplovė krauju ir tapo planetos didvyre, civilizacijos gynėja?

A.RUSTEIKA: Tai mūsų pergalės diena, kuri iš Laisvės gynėjų ir mūsų visų atimta ir privatizuota. Taip, kare visada prireikia simbolių, tam žmonės tūkstantmečiais naudojo plunksnas, kailius ir dažus, raudonus, baltus ar žalius raiščius, uniformas ir antsiuvus, vėliavas, herbus ant skydų ir kitus skiriamuosius ženklus.

Kare ženklas nėra daiktas. Paimti priešo vėliavą - reiškia laimėti, prie vėliavos visada stovi ginkluota sargyba. Praradusi vėliavą karinė dalis, net jei gali sėkmingai kautis, yra išformuojama, o kaltieji atiduodami tribunolui. Net pralaimint didesnė gėda ir nusikaltimas prarasti ne ginklą, o vėliavą.

Kur buriasi paskutinei kovai išblaškyti mūšio lauke kariai? Prie vėliavos. Kova dėl simbolių nėra beprasmė, ji reiškia, kad vyksta karas - iškelti savo vėliavą priešo teritorijoje, ant jo bokštų - reiškia jį nugalėti. Ženklas reikalingas, kad kovoje atpažintum savą ir parodo svetimą.

Tam jie dabar susigalvojo „nezabudkę", jiems nebereikalingas mūsų Vytis ir jie įžūliai demonstruoja, kad pradėjo karą prieš savo tautą ir jos atmintį. „Nezabudkėmis" jie pasižymi teritorijas ir atpažįsta savus, bet lygiai taip ir mes iš ženklų atpažįstame juos.

Kaip jie norėtų, kad atsisakytume savęs ir pripažintume jų pergalę! Bet mes iš jų ženklų atpažįstame zombius, apsimetančius mumis - tuos, kurie atėmė mūsų tikėjimą, o Laisvę ir Nepriklausomybę pavertė verslu, kurie parduos viską ir parsiduos visada! Tuos, kurie pabėgs ir vėl paliks mus vienui vienus.

G.JAKAVONIS: Kaip istoriškai vertinti Sausio 13-ąją? Kodėl ji netapo antraisiais Pilėnais?

T.BARANAUSKAS: Kiekvienas istorinis laikotarpis reikalauja savų kovos priemonių. Taikus pasipriešinimas yra įmanomas anaiptol ne visada. 1988-1991 m. pas mus susidarė unikali situacija, kuomet galėjo veikti taikaus pasipriešinimo priemonės.

Jeigu kas nors pabandytų dabar tokias kovos priemones taikyti, pavyzdžiui, Ukrainoje, jos tikrai nesuveiktų. O juk, beje, tai bandyta daryti - buvo taikūs mitingai prieš okupaciją Chersone ir kitose vietose, bet, suprantama, kad tai negali veikti tokiomis sąlygomis, kai jau yra paleista didžiulė karo mašina.

Lygiai tas pats buvo ir mūsų Pilėnuose: jeigu Pilėnų gynėjai būtų išėję iš savo pilies ir taikiai protestavę prieš kryžiuočius, tai juos būtų paprasčiausiai išskerdę. Ir Stalino laikais vyko partizaninis pasipriešinimas, kuris negalėjo vykti niekaip kitaip, kaip tik su ginklu, nes taiki demonstracija prieš Staliną būtų iš karto nušluota.

O štai Sąjūdžio laikais buvo kaip tik tas momentas, kuomet galėjo būti panaudotos taikios kovos priemonės, ir jos buvo panaudotos, bet ne kiekvienu istoriniu momentu tokia galimybė atsiranda.

Tokius momentus reikia branginti ir griebti jautį už ragų, kai tai yra įmanoma. Kai tas momentas praleidžiamas, gali tekti labai ilgai laukti, kol dar kartą atsivers toks langas.

G.JAKAVONIS: Audriau, pats esi Sausio 13-osios įvykių dalyvis. Iš atminties, matyt, neišblės žmonių, kurie ten buvo, pilietinė drąsa ir meilė Lietuvai. Kokios pamokos tą dieną buvo išmoktos?

A.BUTKEVIČIUS: Aš viską suvesiu į keletą svarbiausių dalykų.

Pats svarbiausias dalykas - gynybinė nuostata, tai yra apsisprendimas gintis. Tai nebuvo asmeninis apsisprendimas, tai buvo žmonių, su kuriais mes tą dieną atėjome, bendra nuostata. Pats apsisprendimas gintis yra begalinės svarbos dalykas. Jis yra atramos taškas, ant kurio gali padėti svertą. Tai, kad mes sugebėjome tai priimti kaip savo lemtį, kaip mūsų valstybės esminį ir labai svarbų istorinį tašką, tai yra pamoka visiems, kurie nori suorganizuoti gynybą ateičiai.

Antrasis dalykas susiveda į gerą ir teisingą istorinių tradicijų vertinimą. Mes nuo 1797 m., nuo mūsų valstybės sunaikinimo momentų, visą laiką bandėme priešintis ginklu kur kas pranašesnei jėgai, teoriškai atakuodami ir nedarėme iš to išvadų. Čia pagaliau ta įvykių analizė pasiekė rezultatą ir bent jau man atėjo supratimas, kad mes turim kautis toje teritorijoje, kur mes esame stipresni. Ir kad tik tada mes galėsime nugalėti. Ir jeigu mes bandysime iš medžioklinio šautuvėlio sugriauti blogio imperiją, tai mes būsime juokingi kaimiečiai.

Trečiasis dalykas - teisinga teorija. Yra sakoma, kad teisinga teorija yra apie 60-80 proc. greitai pasiekiamo praktinio rezultato. Tai štai mes tiesiog gavome dovanų tokią teoriją ir ją galima pavadinti neprievartinės gynybos metodu, civiliais asmenimis pagrįstos gynybos metodu.

Ketvirtasis komponentas - efektyvus valdymas. Išskirtinė situacija, kai reikia suvaldyti ginkluotus karius bei žmones su šautuvais. Matai mieste šaudančius priešo tankus o šalia žmones, pasiruošusius numirti, ir turi šitą herojinį šaršalą suvaldyti. Ir turi suvaldyti ne tik šioje vietoje, bet turi suvaldyti visoje Lietuvoje.

Penktasis dalykas - medijų svarba pasauliniuose įvykiuose. Įdomu tai, kad priešininkas suvežė į Lietuvą žurnalistus, o ne mes. Priešas juos suvežė, nes jis kontroliavo sienas. Suvežė tam, kad pademonstruotų, kaip buržuaziniai nacionalistai pjauna vietinius rusakalbius. O mes sugebėjome tą vaizdelį, kuris buvo priešininkų - paversti savo vaizdeliu, kaip priešo tankai veržiasi į taikų ir ramų miestą.

G.JAKAVONIS: Ko išmokome iš ukrainiečių vykstant karui mūsų kaimynystėje? Kokias naujas savo savybes atradome? Klausiu todėl, kad valdžia vis rodydama į vykstantį karą, jokių išvadų nedaro nei sveikatos apsaugos, nei ekonomikos, nei kitose sistemose.

A.BUTKEVIČIUS: Pradėkime nuo Ukrainos karo pamokų. Pagrindinė iš jų yra geriausiai išsakyta vienos buvusios konclagerio kalinės. Ji į klausimą „ką jūs sužinojote per visą savo gyvenimą?", atsakė: „jeigu priešas sako, kad jis ketina tave nužudyti - tikėk juo".

O ukrainiečiai, nors nemažai tarp jų yra žydų, šitos tiesos nebuvo įsisavinę, nes buvo susikoncentravę į krūvą gražių verslo galimybių.

Taigi pirmoji pamoka - turi dirbti su savo žvalgyba, su savo sąjungininkų žvalgyba, turi rimtai vertinti tai, kas tau yra sakoma, nepaisant to, kad tavo paties derybininkai tau pasakoja nuostabias pasakas apie tai, kaip pavyks susitarti su rusais, kaip ir toliau varysi amoniako, grūdų, dujų, naftos biznelį ir kaip tau bus gera gyventi. Taigi, jeigu tau yra grasinama, vertink tai adekvačiai.

Ši pamoka yra labai svarbi ir mums. Nes mes tarpusavyje galime kalbėti, kuo mes tikime, kuo netikime, puls ar nepuls, tai yra politikų kalba. Bet yra kalba, kurią aš vadinu krizės vadybininko kalba, kuri reiškia, kad tu nežinai, kaip gali įvykti, ir skaičiuoji visas galimybes, vertini visus scenarijus. Ir štai mes turime situaciją, jeigu mums grės pavojus - per kur ateis pagalba? Yra dvi vietos: arba per Lenkiją, arba per jūrą, kitų variantų nėra.

Jeigu per Lenkiją, tai įsivaizduokite, kad 90 km Suvalkų koridorius yra labai lengvai uždaromas Baltarusijoje ir Kaliningrado srityje. Senovinės, 1970 m. „Grad" sistemos, aš net nekalbu apie kažką sudėtingesnio, „Uragan" ar dar ką nors - ir štai šio sausumos koridoriaus nebėra. Kad to nebūtų, yra reikalinga: a) iš anksto padaryti kelius; b) atitinkamą geležinkelio susisiekimą.

Man kalbantis su NATO specialistais, jie tiesiai sakė nežinantys, kaip reikėtų mums perduoti pagalbą, nes geležinkelio nėra. Kitas dalykas - ši teritorija turi turėti priešlėktuvinę gynybą, priešraketinę gynybą ir jos apsaugą, pavyzdžiui, „Patriot", kuri dabar Ukrainoje.

Mes jokio ginkluoto laivyno neturime, kovos su priešininko pajėgomis galimybės yra nulinės. Jau nekalbant apie priešlėktuvinę ir priešlaivinę gynybą. Jeigu kas nors atidžiai stebi įvykius, tai mato, kuo ukrainiečiai sunaikino didžiąją dalį Juodosios jūros laivyno. Jie sunaikino priešlaivinėmis raketomis. Ar mes turime tokias? Atsakau - ne. Ar mes turime jas turėti? Taip.

Einame dar toliau. Šiandien yra keliami skandalai, kad sąjungininkai neateina, vokiečiai nedislokuoja čia savo brigados. Tai yra pats laikas pasakyti, vokiečiai labai tiksliai mąsto, kad jeigu bus konfliktas ir jų brigada bus čia, tai ta brigada žus visų pirma, ir žus ne todėl, kad kažkas juos pakištų, o todėl, kad Lietuva nėra sukūrusi karo lauko situacijos valdymo sistemos. Kurioje yra labai svarbių dalykų, tokių kaip priešlėktuvinė gynyba.

Ir taip, kaip prieš keletą dienų ukrainiečiai sudaužė Makijivkoje mobilizuotus rusų asmenis, kur žuvusiųjų ir sužeistųjų skaičius gali būti apie 700-800, lygiai tokia pati situacija būtų Lietuvoje su ta vokiečių brigada, jeigu Lietuva nesugebės sukurti reikalingos sistemos. Ir čia jungiasi trys dalykai: psichologinis, politinis ir gynybinis. Būdamas vokiečių vietoje, aš taip pat neduočiau nei vieno kareivio.

T.BARANAUSKAS: Karas visada gali būti. Dar nebuvo žmonijos istorijoje ilgesnio laikotarpio, kai kur nors nebūtų karo. Kaip matome, dabar karo grėsmė atėjo ir į mūsų regioną. Tai, kad Rusija užpuolė Ukrainą, yra savotiška mūsų sėkmė, nes juk galėjo ir mus užpulti. Ir, ko gero, iš to būtų daugiau laimėjusi. Suprantama, čia buvo grėsmė įsivelti į konfliktą su NATO, bet kaip NATO būtų gynusi mus?

Pirmiausia būtų užleidusi mūsų teritoriją Rusijai, o paskui būtų galvojusi, ką daryti. Tą, beje, pernai aiškiai pasakė Estijos ministrė pirmininkė Kaja Kallas. Ir ji pasakė logiškai, nes šiuo metu kitaip ir neįmanoma. Rusija per savaitę užėmė teritoriją, prilygstančią maždaug dviem Lietuvoms ar visoms trims Baltijos valstybėms. Bet Ukraina turėjo kur atsitraukti, susiorganizuoti savo gynybą ir pradėti prarastų teritorijų atsiiminėjimą. Nes Ukraina - didelė valstybė.

Mes nebūtume turėję tiek traukimosi galimybių. Be abejo, Rusija, matyt, pabijojo veltis į konfliktą su NATO, todėl pradėjo nuo Ukrainos. Bet jeigu būtų padariusi atvirkščiai ir pradėjusi nuo mūsų, mums būtų buvę blogiau, nei Ukrainai.

A.RUSTEIKA: Iš ukrainiečių, kaip ir iš savo patirčių, nieko neišmokome. Mūsų politikų naujų savybių niekada nebuvo ir nėra, išskyrus seną, „gerą" ir valstybei pražūtingą, bet sprendimų priėmėjams asmeniškai naudingą susitaikymą, prisitaikymą ir pataikavimą stipresniesiems. Valdžia iš karo jokių išvadų nedarė ir nedarys, ne tam jie čia atėjo.

Vienintelis jų interesas yra išsaugoti savo asmeninę ir grupinę padėtį, pabaigti nustekenti, pasidalinti valstybės likučius ir privatizuoti strategines valstybės įmones. Jokių kitų interesų ir tikslų jie neturi.

Kokias mes savo savybes atradome? Dar niekada istorijoje neregėtą sugebėjimą susitaikyti su Lietuvos ir jos tautos naikinimu. Patyrėme dar niekada nematytą pasityčiojimą iš piliečių prigimtinių vertybių ir konstitucinių teisių. Ir dar niekada neišgyventą abejingumą savo asmeninei, savo šeimų ir vaikų ateičiai. Tas prakeiktas nuolankumas - nejaugi tai mūsų likimas?

Daugiau diskusijų prie apskritojo stalo žiūrėkite ČIA.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
110
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Skaityti komentarus (748)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Kiek kiaušinių suvalgote per Velykas?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s