Vilniaus savivaldybės tarybos narys Darius Radkevičius šiomis dienomis į „Facebook" įkėlė šį dar liepą nuskambėjusį A.Dulkio prisipažinimą, į kurį visuomenė per vasaros karščius neatkreipė dėmesio.

Daug kas apmokama

LRT laidos „Savaitė" laikinos vedėjos Ritos Miliūtės paklaustas, kodėl niekas nepastebi SAM kampanijos, raginančios gyventojus vakcinuotis, A.Dulkys atsakė:

„Labai panašų klausimą neseniai uždaviau savo komandai, sakau, kur ta mūsų kampanija, ir, patikėkit, man tikrai atnešė labai ilgą sąrašą, kur ji yra televizijoje, radijuje. Bet supratau, kad aš nežiūriu nei tų laidų, nei aš tenai būnu, nes būtent jinai (kampanija - aut. past.) orientuota į tas atitinkamas visuomenės grupes, asmeniškai aš jose nesu ir, sakykim, galbūt šito (raginimo skiepytis - aut. past.) nepajaučiau."

Galiausiai A.Dulkys leido sau pasakyti dar daugiau:

„Esu priverstas ir šiek tiek paatvirauti, ko neplanavome. Kažkaip paslapčia turėjau mintyje, kad gal apie tai reikėtų kalbėti, kai jau viskas baigsis, tačiau mūsų informacinėje kampanijoje, apie kurią daug kas sako, kad gal ir nesimato, yra ir tokių priemonių, kur pasitelkiami tie vadinamieji influenceriai, žmonės, kurie rašo straipsnius, kurie veda laidas. Yra daugybė laidų ir daugybė straipsnių, kurie buvo inicijuoti ir žurnaluose, ir laikraščiuose, ir iki dabar eina ir televizijoje, tik ten nėra tokio įkyraus: „Sveikatos apsaugos ministerija jums kažką daro."

Anot A.Dulkio, vienas iš ekspertų patarimų buvo, kad politikai čia (kampanijoje dėl vakcinavimo - aut. past.) matytųsi kuo mažiausiai.

Slapta reklama juk draudžiama

Advokatė Liudvika Meškauskaitė paaiškino, kad visa užsakomoji informacija yra reklama, jei už ją užmoka pirkėjas. Šiuo atveju, SAM

„Įstatymas nedraudžia pirkti užsakomąją informaciją, bet jei žmonės, skaitantys užsakomuosius straipsnius, žiūrintys užsakytas laidas, nežino, kad ši informacija nupirkta, pažeidžiamos žmonių teisės gauti nešališką, objektyvią informaciją.

Jei tokia nupirkta informacija yra nepažymėta kaip reklama, bet pateikiama tokia forma, kuri gali suklaidinti jos vartotojus dėl tikrųjų šios informacijos pateikimo tikslų, tuomet ji vertinama kaip paslėpta reklama."

Paslėptą reklamą draudžia atitinkami Reklamos įstatymo straipsniai. Įstatymo 2 str. 5 d. nurodo, kad paslėpta reklama - bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, kuri gali suklaidinti informacijos vartotoją dėl šios informacijos pateikimo tikslo. Toks informacijos pateikimas visais atvejais laikomas paslėpta reklama, kai už ją sumokama ar kitaip atsilyginama. O įstatymo 8 str. 1 d. nurodo, kad reklama turi būti aiškiai atpažįstama. Jeigu tikėtina, kad skaitytojas, klausytojas ar žiūrovas reklamos neatpažins, turi būti pridėta informacija, kad turinys - reklaminis.

Plačiau apie užsakomųjų straipsnių poveikį visuomenei L.Meškauskaitė viešai išdėstė Sveikatos teisės instituto organizuotoje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje:

„Užsakomieji straipsniai dabar veržiasi ten, kur turi būti skelbiama objektyvi informacija. Valdžia skiria didžiules sumas lojaliems leidiniams ir jie skelbia tai, už ką jiems sumokėta, nors ne visada nurodoma, kad tai užsakyta informacija. Užsakomosios informacijos problema Lietuvoje jau yra įsisenėjusi.

Vis ieškoma įvairiausių būdų ne tik, kaip leisti žiniasklaidai užsidirbti, bet ir paversti ją bedante valdančiųjų atžvilgiu. Pirmiausiai nukenčia visuomenė, nes ji tokiu būdu yra apgaunama, nuo jos nuslepiama kita informacijos dalis, kuri nepalanki užsakovui, visuomenė negali išgirsti alternatyvių nuomonių".

O kur vardai ir pavardės?

Gaila, kad atviraujantis A.Dulkys nepaskelbė ir tų SAM apmokamų influencerių, žurnalistų-propagandistų ar šiaip rašeivų pavardžių. Gal tie, kurie interneto portaluose labiausiai piktinasi „plokščiažemininkais", „antivakseriais" ir labiausiai gąsdina COVID-19 atmainomis, tyčiojasi iš žmonių tik todėl, kad yra SAM papirkti. Nors laidose ar straipsniuose nėra jokių nuorodų, kad tai apmokama reklama.

Sprendžiant iš viešųjų pirkimų, SAM biudžetas lipte aplipdytas kūrybininkų. Tarsi SAM būtų tapusi Kultūros ministerijos dublere. Už animuotus vaizdo bei garso klipus sumokėta 5626 Eur, už virtualių renginių organizavimą - 5000 Eur, dar kartą už vaizdo klipų gamybos paslaugą - 8780 Eur. Už tekstinės, vizualinės medžiagos kūrimo paslaugas - 12 tūkst. Eur, dar kartą - už renginių organizavimo paslaugas - 11 825 Eur. Ir taip toliau.

O kiek sumokėta konkretiems rašeivoms, influenceriams, laidų vedėjams? Visuomenė tų pavardžių nežino. Galima tik nuspėti, kiek jų pravardžiuoja vakcinų vengiančiuosius jau nelabai cenzūriniais žodžiais už pinigus, o kiek - iš gilaus asmeninio įsitikinimo? Kiek tas viešas pravardžiavimas pateisina SAM tikslą - raginti skiepytis, o kiek papildo influencerių kišenes, bet nuo skiepijimosi atbaido? Dar labiau visuomenę supriešina.

Tikrai nusivylė

A.Dulkio viešą prisipažinimą „Facebook" paskelbęs Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys D.Radkevičius sakė buvusiu Valstybės kontrolės vadovu
A.Dulkiu gerokai nusivylęs:

„Aš manau, kad pirmiausiai reikia keisti kai kuriuos įstatymus dėl slaptos reklamos, o antras dalykas - lenda korupciniai reikalai, kuriais užsiimti turėtų specialiosios tarnybos. Užpirkimai iki 10 tūkst. eurų gali vykti neskelbtinu būdu. Jei tokie sandoriai vyrauja, tai lenda visai kitokie dalykai.

Kai A.Dulkys vadovavo Valstybės kontrolei, man jis labai patiko. Bet yra kaip toje pasakoje - drakonas mirė, tegyvuoja naujas drakonas. A.Dulkys pats Valstybės kontrolėje kovojo su „drakonais", rodė šviesiąją savo pusę, o dabar - tamsiąją? Gal išmoko?"

Komentuoja buvęs STT Panevėžio valdybos vadovas, buvęs Seimo narys Povilas URBŠYS:

Iš tikrųjų, spausdintoje reklamoje jos užsakovai dažnai būna nurodyti. Bet vizualioje reklamoje retai gali pastebėti nuorodą, kas ją apmoka.

Kai ištiko pandemija, SAM ėmė finansuoti visuomenės informavimą, jam buvo skirtos nemažos lėšos. Tiek prie ankstesnio ministro, tiek dabar. Bet lieka atviras skaidrumo klausimas. Kiek ministrai pandemija naudojosi ir naudojasi savo asmeninio įvaizdžio gerinimui, o kiek - kad suaktyvintų visuomenės vakcinavimą bei informavimą. Šituo atveju matyti, kad nėra aiškaus, skaidraus reglamento, kaip lėšos, skirtos visuomenės informavimui, turi būti panaudojamos. O jei nėra aiškaus, skaidraus reglamento, atsiranda palankios aplinkybės piktnaudžiavimui.

Per parą Lietuvoje pusantro šimto žmonių dėl įvairių priežasčių miršta, o į kairę bei dešinę mėtomi pinigai savo įvaizdžiui stiprinti. Vis dėlto yra Spaudos, radijo ir televizijos fondas. Jis gal ir nėra visiškai tobulas, bet paremtas žurnalistų savivaldos principu. Jisai būtų leidęs užtikrinti maksimalų skaidrumą žurnalistų bendruomenėje. Kodėl nebuvo pasinaudota šiuo fondu - lieka atviras klausimas.