Sąjūdis Lietuvą suvienijo, valdžia suskaldė

Trūksta maišto dvasios

Į popietinį minėjimą Seime turėjome žiūrėti kaip į tam tikrą valdančiųjų nuolaidą ar net geros valios ženklą, tačiau žinantiems šios datos minėjimo priešistorę, apie kurią buvo rašyta mūsų laikraštyje, kartėlis dėl nesiskaitymo su sąjūdininkų kvietimu, su iš anksto jų numatytu laiku bei programa, niekur nedingo.

Nemažai konferencijos dalyvių, turbūt gavusių kvietimus ir į Seime vykusį renginį, potekiniais skubėjo iš Mokslų akademijos, norėdami suspėti į Tautos atstovybės salę, kur, kaip paskui patyrėme, skambėjo vasarošiltės kalbos, kur buvo raginama dar labiau atnašauti europietiškoms vertybėms ir tais pačiais žodžiais eilinį sykį postringaujama apie laisvę.

Kaip dabar atsimenu, Seime vyravusioms „teisingoms" mintims ir garantuotiems pranešėjams, negalintiems nukrypti nuo „teisingo" kurso, unisonu nuskambėjo konferencijos pradžioje iniciatyvinės grupės nario akademiko Antano Buračo mintis: „Sąjūdis priminė vertybes, kurios padėjo Tautai išlikti.

Šiandien esame neįtikėtinai daug pasiekę, tačiau kiekvieną kartą, kai demokratiškai išrenkama valdžia, tauta labiausiai nepasitiki Seimu, vyriausybe ir teismais. Kodėl renkame ir nepasitikime žmonėmis, kurie turėtų atstovauti mūsų interesams? Turbūt dėl to, kad išrinktieji pamiršta tas vertybes".

Sąjūdžio minėjimo mokslinės konferencijos programa buvo gana didelė (gal net per didelė), turininga (net per daug) ir įdomi, ji užsitęsė ir kai kurie pranešėjai taupydami laiką turėjo apsiriboti programinėmis tezėmis. Nemažai laiko buvo skirta Persitvarkymo sąjūdžio istorijai: Lietuvos žaliųjų judėjimo indėliui, Persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės išrinkimui, kontaktams su užsieniu, santykiams su tuomete Lietuvos kompartija, minint daugybę mėnesių, dienų, pavardžių, kurie, be abejo, itin svarbūs istoriniam paveldui dar ir tuo, kad iki pat iniciatyvinės grupės rinkimų prof. Vytauto Landsbergio vardas nė karto nebuvo paminėtas.

„Tai man panašu į prisiminimų vakarėlį, - netikėtai pareiškė žodžio paprašęs Audrius Butkevičius, buvęs Sąjūdžio Kauno tarybos narys, Sąjūdžio Seimo narys. - Man Sąjūdis - tai maišto dvasia, tai - sukilimas, tačiau klausant jūsų liko toks jausmas, tarsi Sąjūdis vyko tik Vilniuje.

Ir tas jausmas yra neteisingas, kadangi Sąjūdis - tai tam tikras kontekstas, kuriame galėjo atsirasti ir Iniciatyvinė grupė, ir būtų išrinktas Sąjūdžio Seimas ir vyktų Sąjūdžio suvažiavimas. Ir tas kontekstas yra daug svarbesnis, negu mes visi, šito Sąjūdžio kūrėjai. Tas kontekstas yra nuo 1794 metų kas 30 metų pasikartojantys lietuviški sukilimai, tai yra nacionalinio išsivadavimo judėjimas; mes vieninteliai turime šitą tradiciją, kuri mus ir atvedė į šitą dieną."

Sąjūdžio esmė, A.Butkevičiaus nuomone, tai visi pasirengę pokyčiams Lietuvos žmonės. Kraštotyros, Žaliųjų, žygeivių judėjimas, politinių kalinių ir tremtinių organizacijos, - visa bruzdanti Lietuva buvusi toji terpė, be kurios bet koks bandymas daryti politinius pareiškimus būtų buvęs niekinis. Tačiau, sakė jis, iki pat 1990 metų Sąjūdis nepripažino, kad jo rinkiminės programos tikslas yra Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas.

„1990 metų vasarį Sąjūdžio Seimo sesijoje, kuri vyko Vilniuje Dramos teatre, pjovėmės kruvinai, kad į Sąjūdžio rinkiminę programą būtų įrašytas Nepriklausomybės skelbimas ir žmogus, kurio pavardė minima pakankamai retai šiame susitikime, gulė kryžiumi, kad to daryti nereikėtų, ir pasiekė pergalę. Ir tik prieš pat Kovo 11-ąją gudravimais (paprašius Stasį Lozoraitį inscenizuoti, kad Vašingtonas palaiko Nepriklausomybę, kad Amerika su mumis) pavyko pasiekti, kad pagaliau Nepriklausomybė buvo paskelbta".

Dvi Sąjūdžio kryptys

Apie Vilniaus ir Kauno sąjūdininkų požiūrių skirtumą kalbėjo ir poetė, „Nemuno" vyr. redaktorė Erika Drungytė: anot jos, nomenklatūrai ir valdininkijai pataikavę intelektualinės krypties atstovai Vilniuje buvo atsargesni, o technokratų, disidentų Kauno sąjūdininkų branduolys buvo nuoseklus visiškos Lietuvos nepriklausomybės siekio šalininkas.

Tačiau E.Drungytė sako: „Abi grupės buvo nepaprastai reikšmingos ir reikalingos, abi sudarė nedalomą In ir Jan pusiausvyros ratą, ištempusį Lietuvos vežimą į Kovo 11-ąją. Tačiau su sąlyga, kad mums svarbūs visi, kiekvienas darbininkas, savu indėliu prisidėjęs prie galingo dvasinio darbo. Bet visą laiką tarsi tyčia kuris nors tai patraukiamas nuo aktyvios veiklos, tai pražudomi jo artimiausieji žmonės, tai įvyksta šmeižtų kampanija, tai mirtinai nukrenta paslydęs ant laiptų...

Pakaktų prisiminti Algirdo Patacko sumaišymą su purvais ar į visišką marginalų būrį įtrauktą Zigmą Vaišvilą, nukanalizuotą Arvydą Juozaitį ar radikalu bei tarnaujančiu Rusijai paskelbtą Rolandą Paulauską. Ramybėje palikti tik laiku mirę ar pritilę, atsitraukę, atitolę bei įsipatoginę ir radę „bendrą kalbą" su kulto bendradarbiais".

Vis dėlto, ištempę Lietuvos vežimą į Nepriklausomybę, anot E.Drungytės, mes nesukūrėme etnocentrizmu grįstos Antrosios Lietuvos Respublikos, vienybė taip ir liko tik vizija, o „istorinė atmintis, tautinis autentiškumas ir prigimtinės vertybės netapo kultūriniais uždaviniais, galėjusiais padėti rastis savarankiškai, savitai ir svarbiausia - stipriai bei išorės destrukciniam poveikiui atspariai naujos Lietuvos kultūrai, tikrai politinei tautai".

Dievo dovana

Apie tautos neatsparumą ir jame slypinčius pavojus perspėjo ir istorikas dr. Česlovas Laurinavičius, kalbėdamas apie Lietuvos teritorinį vientisumą: „Istoriškas žvilgsnis leistų teigti, kad 1990 m. kovo 11 d. aktų teisėtumą bei efektyvumą lėmė tuose aktuose užprogramuotas mažos lietuvių tautos siekis išlikti. Tas siekis suvienijo lietuvius lemtingais 1990-1991 metais.

Tuomet Kovo 11-osios aktu skelbiama nepriklausomybės ir taikaus bendradarbiavimo idėja pasirodė priimtina ir didžiajai daliai pasaulio opinijos - ir Vakaruose, ir Rytuose. Bet skirtingi požiūriai tos idėjos atžvilgiu neišnyko, jie tebeegzistuoja. Vadinasi, tebeegzistuoja dilema. Ji turėtų būti ypač aktuali lietuviams, turint galvoje jų liūdną istorinę patirtį, kai amžių bėgyje jie, sugundyti vizijos tapti imperija „nuo jūros iki jūros", buvo pavirtę tik nykstančio baudžiauninkų luomo liekana.

Taip atsitiko todėl, kad besivaikant politinės galios bei šlovės buvo ignoruotas pamatas, ant kurio stovi ne tik bet kokia galia, bet pirmiausia - unikali prigimtinė būtis. Tautos, kaip Dievo dovanos, vertė bei prasmė buvo supainiota su ideologijų vėjais. Deja, toks painiojimas tebesitęsia."

Sąjūdžio sukakties minėjimas mums nesuteikia iliuzijų, kad ryt poryt pagaliau bus įsisąmoninta istoriko minėtoji Dievo dovana, juo labiau, kad kiekviena pusė linkusi ją traktuoti skirtingai, juo labiau - ją švęsti atskirai. Tiek sąjūdininkai, tiek valdžia, tiek Nacionalinis susivienijimas sukaktį minėjo kas sau. Mes turėjome progos įsitikinti ir tuo, kad iki šiol tebeegzistuoja Vilniaus ir Kauno grupės. Vilniaus grupė Seime stovėdama palydėjo nei šiokį nei tokį V.Landsbergio pasisakymą, Kauno grupė stovėdama plojo Sąjūdžio dvasia alsuojančiai E.Drungytės kalbai.

Tik, pranešėjos nuomone, šiandien šios grupės jau visiškai kitokios. Ji sakė: „Sąlyginai vieną pavadinę Vilniaus grupe, pamatysime ne tik visišką pasitikėjimą valdžia, oficialiuoju politikos, mokslo, ideologijos diskursu, bet ir beatodairišką pasipiktinimą kitaminčiais, komjaunuolišką užsidegimą skųsti bei naikinti, išvalyti šalį nuo neatitinkančių vienos partinės linijos, vienos pasaulinės tiesos.

Kitą sąlygiškai pavadinę Kauno grupe, rasime visą Lietuvą, kurioje dar gyvena kritiniam mąstymui atstovaujantys piliečiai, atkakliai nepasiduodantys oficiozui, abejojantys bet kokia propaganda ir reklama, drįstantys savarankiškai spręsti savo išsilavinimo, sveikatos, tikėjimo, šeimų kūrimo ir vaikų ugdymo klausimus."