Rusakalbių Lietuvoje vis daugiau. Ar tai pavojinga?

Nieko baisaus?

„Ar mūsų sostinei Vilniui vėl gresia rusifikacija? Aš taip nemanau, - atsakė Vytauto Didžiojo universiteto Letonikos centro vadovas, profesorius Alvydas Butkus. - Vilniuje dabar lietuvių gyvena daugiausiai nei kada nors gyveno per visą Lietuvos istoriją. Lietuviai sudaro apie 60 proc. gyventojų. Aišku, tai nereiškia, kad dėl karo Ukrainoje nebus daugiau kalbama rusiškai, bet tai nereiškia, kad visur girdėsime tik rusų kalbą. Aš nedramatizuočiau."

- Bet mes esame itin paslaugūs. Prancūzijoje, Vokietijoje niekas nesivargintų kitataučiams atsakinėti jų kalba, ten net angliškai ne visada atsako. O mes paslaugesni. Be to, mūsų kalba yra sunki. Gali būti, jog iš pradžių karo pabėgėliai stengsis mokytis lietuviškai. O vėliau, supratę, kad gali su mumis be vargo bendrauti rusiškai, iš viso nutars mūsų kalbos nesimokyti. O kam?

- Tai tiesa. Ne tik mes, bet ir latviai stengdavosi kalbėti rusiškai.

Atsimenu, sovietiniais laikais su draugu latviu buvome vienoje Latvijos geležinkelio stotyje. Stoties kasininkė buvo latvė, o mano draugas latvis į ją kreipėsi rusiškai. Kai paklausiau, kodėl su latve kalbi rusiškai, atsakė - ai, nenoriu nervų gadintis. Įprotis buvo toks - kai nežinai, kokia kalba kreiptis į pašnekovą, kreipkis rusiškai.

Čia yra baltiškas perdėtas paslaugumas. Ar taip elgiasi ir estai? Esu stažavęsis Tartų (Estija) universitete, bet ten tokio kalbinio paslaugumo nepastebėjau. Manau, mes taip elgiamės ne tik todėl, kad esame labai paslaugūs. Dauguma iš mūsų yra provincialai. Manome, kad jei vartosime svetimos kalbos žodžius, atrodysime labiau modernūs. Būna, kad pas mus net ir lauko kavinėse meniu pateikiamas tik angliškai. Stenduose prie kavinių nelieka lietuviškų žodžių. Tik „coffee", „bread" ir panašiai. Čia mūsų pačių bėdos. Nemanau, kad rusakalbiai iš Ukrainos taip suįžūlės, kad reikalaus su jais kalbėtis tik rusiškai.

- Bet Kaune, Šančių mikrorajone 30-40 metų gyvenę kai kurie rusai taip ir neišmoko kalbėti lietuviškai!

- Šančiuose buvo sovietinė karinė įgula, todėl jie ir kalbėdavosi rusiškai. Rusų ir lenkų kalbos buvo populiarios ir Antano Smetonos laikais. Ir mano mokykliniais laikais, 1966-1968 metais, mes pridėdavome į savo kalbą lenkiškų žodžių, paimtų iš mūsų ankstesnių kartų - „kuvalda", „oicas", „bratkis" ir pan.

- Vėliau į savo kalbą prikaišiojome „karočė", „dūchas", įvairiausių slaviškų-mongoliškų keiksmažodžių, o dabar angliškai „trigeriname", „influenciname: ir rėkaujame OMG, „cool"! Sintaksę taip pat iškraipome. Anksčiau slaviškai „ėjome ant turgaus", o dabar angliškai „turime gerą laiką".

- Nemanau, kad svetima kalba yra mūsų baltiškuose genuose, bet tai yra baudžiavinis palikimas. Bažnyčia Lietuvoje kalbėjo lenkiškai, dvaras - lenkiškai. Jei lietuvis turėjo poreikį priklausyti aukštesniam socialiniam sluoksniui, jis stengėsi kalbėti lenkiškai, rusiškai, o dabar - angliškai. Lietuvių kalba buvo menkinama Bažnyčios dar XIX a.. pabaigoje ir XX a. pradžioje. Bažnyčioje, net ir jos šventoriuose buvo kalbama lenkiškai, todėl žmonės ir vengė vartoti lietuvių kalbą.

- Bet estai, netgi neturėdami savo aristokratijos, buvo atsparesni kitų kalbų įtakoms.

- Estų ir latvių aristokratija buvo sunaikinta XII amžiuje, bet estai ir latviai yra liuteronai nuo XVI amžiaus. O liuteronai teikia pirmenybę diegti krikščionybę vietinių žmonių kalba. Diegdami krikščionybę, jie tuo pačiu metu diegė ir kultūrą. Vokiečiai dvasininkai mokėsi estų, latvių kalbų, kad galėtų jomis rašyti pamokslus, leisti knygas. Latviškose Rusijos gubernijose baudžiava buvo panaikinta 1817-1819 metais, tuoj po Rusijos karo su Napoleonu, todėl latviai, skirtingai nei lietuviai, galėjo anksčiau pradėti formuoti savo inteligentiją, pirmasis latviškas laikraštis buvo išleistas 1822 metais, o Lietuvoje tuo metu dar buvo baudžiava, kuri buvo panaikinta tik 1861 metais.

Nemanau, kad Vilnius ar kitos Lietuvos vietos dabar surusės. Karas Ukrainoje nebus amžinas. Dalis šiuo metu Lietuvoje gyvenančių ukrainiečių - taip pat ir rusakalbių, Ukrainai laimėjus karą, sugrįš namo.

Aišku, nemalonu, kai taksistas tau sako - kalbėkite rusiškai, bet ukrainiečiai nėra tokie įžūlūs kaip rusai. Mano žmonai prekybos centre teko kalbėtis su darbuotoja, kuri pati pasakė - aš esu ukrainietė, todėl bendravo su ja rusiškai. Bet ji įžūliai nereikalavo.

Manau, kad 2024 metais Seimo rinkimus laimės ne liberalai, jie pasitrauks iš valdžios. Į valdžią sugrįš tautiškiau nusiteikusios politinės partijos ir bus imtasi veiksmų stiprinant mūsų valstybinę kalbą.

Slavėjimas bus trumpalaikis

O ką šiuo klausimu mano Vilniuje gyvenantis filosofas Vytautas Sinica?

„Aš manau, kad rusakalbių Lietuvoje dabar daugėja. Valdžia sako, kad Rusijos piliečių į Lietuvą neįleis, bet kol kas nieko nestabdo. Per savaitę 8,5 tūkstančio įsileido iš nepilnų 9 tūkstančių. Atvyksta ir tie, kurie bėga nuo mobilizacijos. Kiekvienas kasdienybėje jaučiame, kad rusakalbių Vilniuje daugėja. Be to, iš Ukrainos ir prorusiškai nusiteikę žmonės dabar išvažiuoja, kurie nenori būti karo lauke.

Sakykime taip - slavėjimas Vilniuje didėja, bet, manau, gera tendencija yra ta, kad ukrainiečiai apskritai yra linkę grįžti namo ir „iš principo" yra skirtingi nuo tos pabėgėlių bangos, kuri plūdo iš Azijos. Nereikia žiūrėti į šį rusakalbių migracijos veiksnį, kaip lemsiantį ilgalaikius pokyčius Vilniui ir Lietuvai, bet trumpalaikė slavėjimo tendencija yra.

Ar verta ukrainiečiams, kurie čia ilgai neužsibus, mokytis lietuvių kalbos? Sunkus klausimas. Aš manau, jis yra sunkus dėl to, kad pačias ukrainiečių šeimas - dažnai vienišas mamas su vaikais kamuoja nežinomybė, kiek truks tas trumpai. Jei visus mokslo metus, tada jau verta mokytis lietuvių kalbos, kad vaikas ugdymo procese dalyvautų. Galima, aišku, mokytis ir rusakalbių mokykloje, bet politiniu požiūriu, aplinkos įtampų požiūriu, tai tikrai nėra parankiausia. Suprantu, sunku statistiškai tiksliai nustatyti, koks požiūris yra Lietuvos rusų į karą Ukrainoje, bet jei yra tam tikras procentas Lietuvos gyventojų, kurie Ukrainos nepalaiko, tai pagrįstai galima manyti, kad didžioji dalis jų yra mūsų etniniai rusai," - atsakė sostinėje gimęs V.Sinica.